STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Apie miškininkystę ir gyvenimo išbandymus

Apie miškininkystę ir gyvenimo išbandymus

LŽŪKT informacija






2016-11-09

 

Vėlyvas  ruduo, šalnos ir pirmasis sniegas. Didysis darbymetis baigėsi tiek ūkininkams, tiek miško savininkams, tad lieka daugiau laiko ramiems pokalbiams. Apie miškininkystę iš pašaukimo, gyvenimo išbandymus kalbamės su Algirdu Gustu, šiemet respublikiniame konkurse „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ laimėjusiu pirmąją vietą. Anot A. Gusto, mišką prižiūrėti yra jo profesinė pareiga, pajamų šaltinis ir palikimas anūkams.

Papasakokite apie save.

Gimiau 1958 m. Kėdainių r., Volučių k., šalia Akademijos gyvenvietės. Lankiau Dotnuvos vidurinę mokyklą. Mama augino mane viena (tėtis mirė, kai buvau 4,5 metų), tad buvo nelengva, padėdavau nudirbti visus namų ūko darbus. Kaip ir daugumai jaunuolių, patiko sportas, ypač futbolas, todėl lankiau Kėdainių sporto mokyklą. Į treniruotes 12 km važiuodavau dviračiu. Kai būdavo labai blogas oras, eidavau pėsčias. Sekėsi gerai, būdamas paauglys jau žaidžiau Lietuvos pirmenybėse už Kėdainių miesto komandą.

Kaip prasidėjo Jūsų miškininko kelias?

Vis tik labiausiai traukė žemė ir miškas. Galbūt todėl, kad mėgau dirbti visus žemės darbus. Labai dažnai eidavau į šalia esančią girią uogų, grybų, žibučių. Apsisprendimą studijuoti miškininkystę nulėmė spaudoje užtiktas straipsnis apie Miškų technikumą. Tad, baigęs 8-ias klases, ten ir įstojau. Taip nuo 15-os metų prasidėjo mano savarankiškas gyvenimo kelias.

Baigęs technikumą, buvau paskirtas į Biržų miškų ūkį, Tamošiūnų girininkiją. Joje išdirbau 18-ka metų. Sukūriau šeimą, su žmona Danguole turime du sūnūs Modestą ir Virginijų. 1995 m. persikėlėme į Šalčininkus, kur 8-erius metus dirbau girininku. Pablogėjus sveikatai, palikau valstybinę tarnybą ir su sūnumi Modestu įkūrėme įmonę „Forestvila“. Aš užsiėmiau gamyba ir miško pirkimu, sūnus – medienos prekyba ir transportu. Užauginome ir partiją „šitaki“ grybų (auga ant medienos), kurie vakaruose labai vertinami, tačiau pas mus nepasiteisino. Vėliau į veiklą įsitraukė ir antrasis sūnus Virgis.

Kuo toliau, tuo mano sveikata prastėjo, dažnai gulėdavau tai ligoninėje, tai sanatorijoje. Išėjau iš įmonės pasiimdamas savo akcijų dalį mišku. Netrukus mano pėdomis pasekė sūnus Virgis, jis pakeitė ir specialybę – dabar jau filosofijos mokslų daktaras. Įforminęs individualią veiklą, kaip įmanydamas tvarkau savo ir sūnaus miškus.

Vienam tvarkytis nelengva. Ar turite į ką kreiptis pagalbos?

Taip, bendradarbiauju su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos miškininkystės specialistais. Būtent jie ir paskatino mane rengti rekreacinius projektus. Kiek teko konsultuotis, rezultatai buvo vaisingi. Esu padavęs prašymą gauti pastovias ilgalaikes konsultacijas, kurias remia ES fondai. Manau, svarbiausia, kad šių miškininkystės specialistų konsultacijos yra nešališkos.

Aukštąjį miškininkystės išsilavinimą turintis Algirdas Gustas – neeilinis žmogus. Vaikšto sunkiai, tačiau sugeba ne tik sutvarkyti savo miškus, rašyti ES investicinius projektus, bet ir kitiems miško savininkams patarimų negaili.

Atkreipiau dėmesį, kad efektyviai naudojatės ES fondų lėšomis. Kaip apsisprendėte pasinaudoti ES parama?

Gyvenimas priverčia. Kai vaikštai su dviem lazdomis, lengviau sėdėti prie kompiuterio, nei „taksuoti“ medynus. Pradėjau dar 2007–2013 m. laikotarpiu nuo  ugdomųjų kirtimų, kadangi jų buvo nemaži plotai. Vėliau pabandžiau rengti ir rekreacinius projektus, taip pat pavyko. Tada kreipėsi pažįstami miško savininkai. Ir jiems parengiau projektus, padėjau įgyvendinti. Taip ir užsisuko.

Prižiūrimoje 5,3 ha valdoje Pačebatų kaime (Šalčininkų r.) įgyvendintos visos konkurse vertinamos ūkinės priemonės: pagrindiniai ir ugdomieji kirtimai, miško atkūrimas, jaunuolynų ugdymas. 

Pasinaudojus ES parama, miškas pritaikytas rekreacijai: įrengtos pavėsinės, laužavietės, vaikų žaidimo aikštelės. Kalvotame reljefe labai romantiškai atrodo siauri žvyruoti takeliai. Neperkrauta, lakoniška aplinka, matosi prie miško prisišliejęs vandens telkinys.

Konkurse „Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos“ dalyvaujate ne pirmą kartą. Kokie motyvai?

Pirmą sykį dalyvavau prieš keletą metų paprašytas Šalčininkų rajono Lietuvos miško savininkų asociacijos atstovo. Nelaimėjau, tačiau buvau pakviestas į šventinį šio konkurso renginį. Į jį susirinko apie pusantro šimto miško savininkų iš visos Lietuvos. Supratau, kad jie labai rimti žmonės, tikri miško savininkai, kurie puoselėja mišką ir myli jį tiesiogine prasme. Man pasidarė įdomu, kaip gi aš atrodyčiau šiame konkurse. Kitais metais konkurse nedalyvavau dėl ligos. Tad dar po metų išrinkau, mano galva, gerą sklypą, pušyną, ir pats dalyvavau vertinant. Vilniaus apskrityje užėmiau trečią vietą. Tuomet sužinojau, kad Aplinkos ministerija yra patvirtinusi konkurso nuostatus, numatyti vertinimo kriterijai, o vertinimo komisijoje dalyvauja išmanantys žmonės. Išsinagrinėjau konkurso įstatus, tikslus, vertinimo kriterijus. Praėjus dvejiems metams, išrinkau šį sklypelį, kuris, mano manymu, labiausiai tiko konkursui. Apžiūroje dalyvauti negalėjau, gulėjau ligoninėje, tačiau viskas įvyko ir be manęs.

Pušynas, kuriame atlikti pagrindinis atrankinis kirtimas ir kraštovaizdžio formavimo kirtimas.

Smalsu, ką gavote dovanų, laimėjęs konkurse?

Dovanos iš tikrųjų brangios ir labai naudingos. Galinga „Huskvarnos“ krūmapjovė, armuotos kirtėjo kelnės ir kirtėjo šalmas su ausinėmis. Tačiau mieliausia širdžiai – miško sodintojo skulptūrėlė, kurią pasistačiau ant židinio.

Iš kur semiatės stiprybės ir noro dirbti?

Žinai, kai pasižiūriu į save iš šalies, pats negaliu patikėti, kad taip mano gyvenimas klostosi. Didžiausias stebuklas man, kad iš viso dar esu gyvas. Išgyvenau ne vieną priešmirtinę situaciją, galėjo būti nupjautos rankos ir kojos. Atsakymas vienas – Dievas.

Istorija prasidėjo 2006 m. vieną darganoto ir šalto rudens popietę, kai klientas įmonės biure paliko kvietimą į neformalų krikščionių renginį viename Vilniaus restoranų. Važiuoti ten mane primygtinai įkalbėjo sūnūs. Kadangi buvau pasidaręs nepakenčiamas bendrauti nei biure, nei namuose, vaikai dažnai sakydavo: eik, tėvai, namo, pailsėk. O namuose irgi niekas nelaukė, žmona išėjusi. Ir pats jaučiau, kad su manimi kažkas ne taip. Tuo metu jau negėriau alkoholio, kažkaip savaime mečiau, bet pykau ant viso pasaulio. Taigi, nors ir nerimaudamas, atvažiavau į tą restoraną. Užeinu, nieko ypatingo. Prie staliukų sėdi žmonės. Į sceną išėjo keli vyrai: vienas gitara skambino, dainavo dainą-giesmę apie Dievą. Neįprasta. Į sceną kilo kiti vyrai, kurie pasakojo savo gyvenimo istorijas: buvę narkomanai, alkoholikai ir tokie, kuriuos laikome normaliais žmonėmis. Visi akcentavo vieną – Dievas nėra neapibrėžta abstrakcija, o yra fizinis asmuo, kuris veikia jų kasdienėse gyvenimo situacijose, su kuriuo galima kalbėtis. Pradėjau lankytis jų susirinkimuose, skaityti bibliją, lankyti bažnyčią, gludinti santykius su Dievu. Man pavyko. Labai lėtai mano gyvenime pyktį pakeitė atleidimas, agresiją – ramybė, neapykantą – meilė žmonėms. Neabejoju, kad gyvenu tik iš Viešpaties malonės. Sugrįžo ir žmona Danguolė, drauge lankome bažnyčią, savaitgaliais laukiame anūkų.

Ačiū už atvirumą. Linkiu miškingų metų.

Kalbėjosi Romualdas Cicėnas, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos miškininkystės specialistas

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Miško savininkų nuotoliniai mokymai: pagrindiniai miško kirtimai
Nuotoliniai mokymai: mokesčiai už parduotą medieną ir nenukirstą mišką

ikmis

egeba

 

spalio 27

miskininkystes-baneris

IVYKUSIU MOKYMU MEDZIAGA_1

manto-baneris

facebook ikona rds youtube2 gggvokas2instagram