STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Galvijų ligos: kaip laiku jas atpažinti ir nepatirti nuostolių ūkyje (II)

Galvijų ligos: kaip laiku jas atpažinti ir nepatirti nuostolių ūkyje (II)

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė






2016-09-30

 

Virškinamojo trakto ligos ir diarėja

Galvijai ypač dažnai serga virškinamojo trakto ligomis, net 65 proc. atvejų diagnozuojamos veršelių viduriavimo ligos. Daug nuostolių galvijininkystės ūkiui gali padaryti virusinė galvijų diarėja. Tai ūmi, užkrečiama liga, kuriai būdingas karščiavimas, gleivinių uždegimas ir opos bei viduriavimas. Kadangi virusinė diarėja greitai plinta, gyvulių augintojai patiria didelių nuostolių: gaišta nuo 10 iki 100 proc. susirgusių gyvulių. Be to, daug lėšų prireikia ligai likviduoti ir užtikrinti, kad ji neplistų ateityje.

Virusine diarėja dažniausiai serga nuo 2 mėnesių iki 2 metų galvijai, tačiau gali sirgti ir 1–4 dienų amžiaus veršeliai, ir 3–7 metų galvijai. Virusą platina sergantys gyvuliai ir tie, kurie jį nešioja, t. y. gyvuliai, kuriems ligos požymiai nepasireiškia, tačiau ligos sukėlėją jie gali nešioti ir platinti ilgiau kaip 4 mėnesius. Sveikų galvijų, kiaulių, avių, briedžių, elnių kraujyje surasti specifiniai antikūnai rodo, kad virusas gamtoje yra labai išplitęs. Sukėlėjas iš sergančio gyvulio organizmo išsiskiria su išmatomis, šlapimu, seilėmis ir išskyromis iš nosies bei akių. Sveiki gyvuliai dažniausiai apsikrečia per pašarą, rečiau per įkvepiamą orą arba lytiniu būdu. Virusine diarėja gyvuliai dažniau serga žiemą, kuomet stovi tvartuose. Liga dar labiau išplinta gyvulius pergrupuojant, nesilaikant veterinarijos reikalavimų, komplektuojant bandas.

Infekcijos sukėlėjas į organizmą patenka per virškinimo ir kvėpavimo organų gleivines, kuriose jis dauginasi ir pažeidžia gleivinių ląsteles. Praėjus1–4 paroms po užsikrėtimo, virusas patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą, pažeisdamas įvairius organus ir audinius. Dėl to pakyla kūno temperatūra. Virusas labiausiai pažeidžia virškinimo organų, akių ir nosies gleivinių ląsteles. Jos žūva, todėl atsiranda opų. Dėl pažeistų virškinimo organų gleivinės ląstelių sutrinka virškinimas, gyvuliai pradeda viduriuoti. Organizmas netenka daug vandens, todėl sutrinka vandens ir mineralinių medžiagų apykaita. Virusui pažeidus kraujagyslių sieneles, atsiranda kraujosruvų.

Virusinės diarėjos eiga gali būti ūmi, poūmė, lėtinė, taip pat besimptomė. Nuo užsikrėtimo iki ligos požymių atsiradimo praeina nuo 2 iki 14 parų. Ūmine liga sergančių gyvulių kūno temperatūra pakyla iki 40,5–42 °C. Jie nustoja ėsti, pasidaro apatiški, parausta nosies gleivinė. Burnos gleivinėje atsiranda rausvų dėmelių, kurios vėliau virsta erozijomis ir opomis. Iš burnos ir nosies ertmės teka gleivingos išskyros. Iš pradžių išmatos būna normalios, vėliau prasideda stiprus viduriavimas. Išmatos būna skystos, su gleivių, kraujo ir dujų priemaiša, labai dvokia. Kartais tarpunagėse atsiranda paraudusių dėmių, kurių vietoje vėliau atsiveria opos. Veršingos karvės išsimeta. Gyvuliai gali sirgti iki 4 savaičių, kol visiškai suliesėja ir nugaišta.

Esant poūmei ligos eigai, karščiavimas būna trumpalaikis, gyvuliai tampa apatiški, netenka apetito. Parausta nosies ir burnos gleivinės, iš nosies ir burnos teka išskyros. Galvijai kosti, kartais viduriuoja. Liga trunka 3–4 dienas, gyvuliai dažniausiai pasveiksta, tačiau dar ilgai nešioja virusą. Lėtinės virusinės diarėjos požymiai tampa matomi ligos pabaigoje, kai dauguma gyvulių jau būna persirgę. Sergantys gyvuliai liesėja, kartais viduriuoja, burnos ertmės gleivinėje atsiranda erozijų ir opų.
Besimptome ligos forma sergančius gyvulius pavyksta išaiškinti tik ištyrus kraują, kadangi akivaizdžių ligos požymių beveik nepastebima. Tokie gyvuliai labai pavojingi kaip infekcijos sukėlėjo platintojai.

Invazinės ligos (parazitozės)

Dažniausiai užsikrėtusiems gyvuliams nepasireiškia parazitų sukeltų klinikinių požymių. Tokiais atvejais labai sunku nustatyti patirtų produkcijos nuostolių priežastis.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių parazitozių – hipodermozė (gylių lervų sukelti inkštirai). Šią ligą sukelia skraidančių vabzdžių (gylių) lervos, kurios, vasarą patekusios ant galvijų odos, prasiskverbia pro ją ir iki pavasario migruoja galvijų audiniuose, kol pasiekia poodį nugaros srityje. Dėl ligos sumažėja karvių primilžiai, nugaros srityje pažeidžiama oda, pablogėja užsikrėtusių galvijų skerdena, todėl patiriama ekonominių nuostolių.

Šiais parazitais vasarą gyvuliai užsikrečia ganyklose, kai skraido gyliai. Dažniau užsikrečia  jaunesni arba išsekę galvijai. Rudenį dar sunku nustatyti, ar galvijai užkrėsti, todėl jei su šia bėda teko susidurti praėjusiais metais, rudenį reikėtų kreiptis į ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją ir rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį atlikti ankstyvąjį gydymą, kurio tikslas – sunaikinti jaunas inkštirų lervas, kad jos nekankintų gyvulių tvartinio laikotarpio metu. Beje, gydant būtina atkreipti dėmesį į naudojamų vaistų išlaukos laikotarpį, todėl karves geriausia gydyti užtrūkinus.

Jei vasara lietinga arba ganyklų plotai užmirkę, pelkėti, tuomet labai palankios sąlygos užsikrėsti diktiokaulioze (plaučių apvaliosiomis kirmėlėmis). Šios kirmėlės parazituoja galvijų bronchiolėse. Jomis dažniausiai užsikrečia veršeliai pirmojo ganymo sezono metu. Liga pasireiškia bronchitu, plaučių uždegimu. Užsikrėtę veršeliai kosti, padažnėja kvėpavimas, sutrinka apetitas, pakyla temperatūra. Jie stovi ištiesę kaklą ir sunkiai kvėpuoja. Užsikrėtusių karvių (be jau minėtų požymių) pastebimai sumažėja ir pieno produkcija. Pastebėjus panašių požymių, būtina kreiptis į vet. gydytoją. 

Drėgnose ganyklose gali išplisti galvijų fascioliozė. Tai parazitinis susirgimas, kurį sukelia kepeninės siurbikės (Fasciola hepatica ir Fasciola gigantica). Kepeninių siurbikių gyvybinis ciklas yra gana sudėtingas, jų tarpinis šeimininkas – mažoji kūdrinukė (gėlavandenis moliuskas). Galutiniai kepeninės siurbikės šeimininkai – žolėdžiai gyvūnai, dažniausiai raguočiai. Galutinio šeimininko organizme parazitai suauga, lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kad parazitas vystytųsi toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį. Kiaušinėliai su išmatomis į vandenį patenka nesubrendę. Esant aukštesnei nei 10 °C temperatūrai iš kiaušinėlių per keletą savaičių išsirita lervos, kurios patenka į gėlavandenio moliusko organizmą. Moliusko organizme lervos vystosi toliau, kol maždaug per 2–3 mėnesius susidaro uodeguotos lervos (cerkarijos). Šios lervos išeina iš moliusko ir laisvai plaukioja vandenyje. Jos prisitvirtina prie vandens augalų, lapų ar kitų daiktų, esančių vandenyje, numeta uodegėlę, per tam tikrą laiką apsigaubia apvalkalėliu ir sudaro cistas. Gyvūnui išgėrus vandens su cerkarijomis, šios ištirpsta skrandyje arba dvylikapirštėje žarnoje. Tuomet jaunos siurbikės, prasiskverbusios pro žarnų sienelę, patenka į pilvo ertmę. Pasiekusios kepenis fasciolos patenka į kepenų parenchimą, po 20–40 dienų šeimininkui prasideda kepenų uždegimas, pažeidžiamas kepenų audinys. Šis susirgimas pasireiškia kepenų, tulžies latakų, tulžies pūslės, kasos pakenkimo simptomais (vystosi lėtinis kepenų uždegimas, padidėja tulžies pūslė, sukalkėja tulžies latakai). Priklausomai nuo užsikrėtimo laipsnio vystosi anemija, mažėja gyvulių produktyvumas. 

Apsaugoti nuo šios ligos galvijus galima izoliuojant jų priėjimą prie natūralių (ypač užsistovėjusių) vandens šaltinių – kūdrų, tvenkinių. Rekomenduojama gyvuliams girdyti atvežtinį vandentiekio vandenį iš tam tikslui įrengtų girdyklų.

Išvardintų ir dar daugeliui nepaminėtų helmintozių prevencijai, atsižvelgiant į parazitų paplitimo istoriją kiekvienoje bandoje, ištyrus gyvulius, reikia atlikti dehelmintizaciją. Būtina laikytis ir ganymo higienos – vasaros viduryje keisti ganyklas, gyvuliui skirti didesnį ganomą plotą, suaugusių galvijų ganyklose neganyti mažų veršelių, kurių imunitetas pakankamai silpnas. 

Užkrečiama galvijų odos liga – galvijų dermatofitija – tai mikroskopinio grybo sukeltas odos ir jos darinių (plaukų, nagų, ragų) pažeidimas. Šį susirgimą sukelia mikroskopiniai grybai dermatofitai, priklausantys Microsporum ir Trichophyton gentims. Ligos pažeidimai odoje primena žiedą, o pats mikroskopinis grybas dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Visi šiltakraujai gyvūnai yra jautrūs dermatofitų infekcijai. Dažniausiai šia liga serga jauni gyvūnai arba vyresnio amžiaus, tankiai ir blogomis zoohigieninėmis sąlygomis (tamsios, drėgnos, šiltos, blogai vėdinamos patalpos) laikomi, išsekę, neseniai jauniklius atsivedę, turintys pažeistą odą gyvūnai. Pagrindinis galvijų dermatofitijos sukėlėjas yra T. verrucosum rūšies mikroskopinis grybas, tačiau taip pat gali pažeisti ir T. mentagrophytes, T. equinum, M. nanum, M. gypseum ir M. canis.

Galvijai dažniausiai serga šaltuoju metų laiku, kai yra uždaryti tvartuose. Pavasarį ir vasarą liga gali praeiti savaime. Dažniau serga veršeliai negu suaugę galvijai. Tiksli dermatofitijos diagnozė nustatoma naudojant sėjimo į terpę metodą. Savaime išgyjama per 1–3 mėnesius, tačiau gydymas sutrumpina gijimo laiką ir sušvelnina klinikinius ligos simptomus. Nuo grybo dažniausiai gydoma paviršinio naudojimo preparatais. 

Ganomus pamiškėse gyvulius gali apkandžioti pasiutligės virusu infekuoti laukiniai gyvūnai (lapės, mangutai). Susirgus šia užkrečiama liga vienam gyvuliui, kyla pavojus visiems gyvuliams ir žmonėms, turėjusiems su juo kontaktų. Ypač pirmomis ligos dienomis aktyvus virusas plinta su sergančiojo seilėmis, kurios ir būna vienas iš ligos požymių. Pirmieji užsikrėtusio gyvulio ligos požymiai – pakitęs elgesys, sumažėjęs apetitas. Pasiutlige užsikrėtę gyvuliai agresyviau elgiasi, leidžia neįprastus garsus, atsiranda maisto rijimo sutrikimų, seilėjasi. Vėliau akivaizdžiai sumažėja apetitas, atsiranda pusiausvyros sutrikimų, prasideda traukuliai, ir gyvulys nugaišta. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina kuo skubiau gyvulį atskirti (galima padaryti polietileno plėvės užtvarą), kad nebūtų kontakto su kitais bandos gyvuliais ir ant jų nepatektų seilių bei kviesti veterinarijos specialistą. Ypač pavojinga, jeigu liga pasireiškia gyvuliams esant tvarte. Kol atvyks veterinaras, vengti kontaktų su užsikrėtusiu gyvuliu.

Naudinga videoinformacija

Bandos sveikata – nenuginčijamas argumentas

Skaitykite daugiau: http://agroakademija.lt/video/?Id=196&Tid=4

Paruošta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Jaunojo ūkininko patirtis: avininkystė gali būti sėkminga
Avininkystė – keičiantiems ūkininkavimo kryptį ar ieškantiems verslo nišos

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos