STRAIPSNIAI > VERTA ŽINOTI > 100 skulptūrų Lietuvai – dovanos idėja šimtmečiui

100 skulptūrų Lietuvai – dovanos idėja šimtmečiui

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė







www.miskininkas.eu






2017-10-25

 

Praėjusį savaitgalį Kamšos draustinio pažintiniame take, Akademijos seniūnijoje (Kauno r.),  vykusiame medžio drožėjų sezono uždaryme-plenere  „100 skulptūrų Lietuvai“ darbavosi tarptautinių plenerų dalyviai ir prizininkai: Vidas Nugaras, Robertas Keliauskas, Valerij Kunigel, Raimondas Uždravis ir Saulius Jocius. Susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti, kaip, anot dalyvių, „vyrai varo meną iš kaladės“, kaip stori ąžuolo rąstai menininkų rankose pamažu virsta meškomis, kiškiais, ežiais ir kitomis gamtos figūromis. Apie įvykusį plenerą, pasirinktą drožėjo kelią ir kūrybą pasakoja benzopjūklų meno klubo „Steel Beavers“ įkūrėjas kauniškis Raimondas Uždravis.

Prieš renginį paklaustas, ką pasirengęs išdrožti, menininkas pirmiausia šyptelėjo. „Ir klausimas, ir atsakymas – kontraversiški. Šimtmetis – tai visa Lietuva. Tačiau išskobtos skulptūros puoš pažintinį taką, todėl manau, kad J. Basanavičius čia netiktų. Galėčiau drožti karžygį, apsigobusį meškos kailiu, tačiau tai labiau atlieptų tūkstantmečio temą. Man buvo priimtina plenero organizatoriaus Dainiaus Šerono pasiūlyta miško tema. Tai labai platu: medžiai, paukščiai, žvėrys, gėlės, laumės ar bildukai. Galimybes išvardijau, o ką pasirinksiu, tikrai nežinau“, – prieš renginį tikino pašnekovas.

Raimondas prisipažino, kad jau net prieš didžiąsias varžybas idėjų negeneruoja. „Svarbiausia pamatyti medį, galbūt net jį nužievinti ir tikėti, kad medis pats padiktuos mintį. Paprastai geriausia būna, kaip aš mėgstu sakyti, paskutinės valandos idėja. Jos iš anksto nebrandinti leidžia ir mano patirtis. Ir padaryti jau galiu bet ką“, – sakė  medžio skulptorius. Taigi plenere gautasis rąstas virto nuostabiu ežiuku ant obuolio. Anot skulptoriaus, į šią skulptūrą reikėtų pažvelgti plačiau: tai gamtos ir žmogaus santykių išraiška.

Web-teksto1_1„Ežiuko išvaizda primena taip lietuvių pamėgtą rūpintojėlį. Ežiukas ir šypsosi, ir kartu susimąstęs. Galbūt susimąstęs gyvūnas privers ir žmones pagalvoti, pvz., apie ekologiją, kurią simbolizuoja obuolys. Ar teisingu keliu žmonija žengia be saiko naudodama chemikalus, šiukšlindama, netausodama aplinkos?“ – retoriškai klausia Raimondas Uždravis. – Šiame bėgančiame gyvenime daugiau turėtume rūpintis vieni kitais, aplinka, daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams.“

Panašiai, iš anksto nebrandinant minčių, nutiko ir šiemet Škotijoje, kai tarptautiniame medžio drožėjų čempionate tiesiog „iš dangaus“ skulptoriui kilo mintis išdrožti judantį drakoną. „Ir laimėjau. Tačiau ne laimėjimas ir apdovanojimas – kalavijas – man buvo svarbiausia. Svarbiausia, kad pagarbiai nuskambėjo: „Lithuania“. Juk lietuvis tame čempionate dalyvavo pirmą kartą. Be to, tą pačią dieną Lietuvos rinktinė pralošė futbolo rungtynes škotams. „Juokavau savo Facebook‘o paskyroje: „Mes prakišome jiems futbolą, bet pasiėmėm kalaviją“, – prisiminė R. Uždravis.

Web-teksto2Škotijoje vykusiame tarptautiniame medžio drožėjų turnyre 2017 m. laimėtas pereinamasis prizas – kalavijas

Kelias nebuvo tiesus

Žinoma, visa tai atėjo su laiku. O ir R. Uždravio kelias į šią sritį nebuvo tiesus. Vaikystėje Raimondas, kaip ir jo tėtis, labai gražiai piešė. Todėl visi ir tekalbėjo, kad jo ateitis aiški – dailės mokykloje ar universitete. Tačiau vaikinas, baigęs aštuonias klases, nuvežė dokumentus į tuometinį Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dabar –  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija).

Web-teksto3Menininkas yra įsitikinęs, kad labai nenutolo nuo pirminio pašaukimo. Anot jo, benzopjūklas – tai it savotiškas pieštukas, kuriuo skulptorius piešia medyje. Beje, kalbininkų rekomenduojamas „grandininis pjūklas“ R. Uždraviui nepatinka ir, anot jo, labai griozdiškai skamba plenerų ar čempionatų pavadinimuose.

„Kūrybai subręsti prireikė laiko. Baigęs technikumą, dirbau miške. Genėjau kirviu šakas, arklių kinkiniu traukiau rąstus, tik vėliau „užsitarnavau“ benzopjūklą. Buvau profesionalus medkirtys. Pirmasis bandymas medžio drožyboje buvo medžio raižybos peiliu iškart po tarnybos sovietų armijoje. Pabandžiau iš medžio išskobti velnią. Taip ir nepabaigiau. Neužteko kantrybės. Kelerius metus jis mėtėsi iš kampo į kampą, kol galop sudeginau. Tačiau dirbdamas miške mėgdavau benzopjūklu ant aukštesnio kelmo akis ir išsišiepusią burną išpjauti, ragus iš šakų įstatyti“, – peripetijas pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, būtent medkirčio patirtis ir leido artimiau susipažinti su medžiu. Ir dabar dažnam pradedančiajam ar susiviliojusiam drožyba R. Uždravis pataria pirmiausia sunkvežimį medžių supjauti į malkas.

Jo, kaip medždrožio, biografijos pradžia derėtų laikyti 1998-uosius, kai buvo pakviestas dirbti į UAB „Juodgiris“, kuris vykdė danų finansuojamą projektą įkurti Gelgaudiškio dvaro miško parko pažintinį taką Šakių rajone. „Tie laipteliai, tilteliai, suoliukai, skulptūros stovi iki šiol. Tai mano gimtasis kraštas, o ir šiaip nemoku dirbti bet kaip ar tik dėl pinigų. Juk darbas – tai vizitinė kortelė. Džiaugiuosi, kad padariau gerą darbą žmonėms, visuomenei“, – sakė R. Uždravis.

Beje, pati pirmoji menininko medžio skulptūra irgi puošia gimtąjį Gelgaudiškį. Tai – „Adomėlis“, svarbus Raimondui ne tik dėl to, kad pirmasis, bet ir dėl savo istorijos. Medinis Adomėlis, kaip ir priklauso pirmajam vyrui, yra nuogas. „O viena šaka skobiant pasitaikė kaip tik ten, kur būna vyriškumas. Buvo ir karštų diskusijų, siūlymų ir raginimų nupjauti tą atsikišusią šaką. Tačiau jas su šypsena užbaigė tuometinis Gelgaudiškio girininkijos girininkas Jonas Gvildys tardamas: „Nieko jūs, vyrai, nesuprantat, čia avangardas ir  tegul taip būna. O girininkas buvo mums autoritetas“, – linksmai prisiminė Raimondas.

Kiekviename kūrinyje palieka kažką nuo savęs

Dažnas menininkas mėgsta savo kūryboje įamžinti ir save. Ar yra kur nors skulptūra „Raimondas“? „Raimondo“ nėra. Tačiau kiekvienas darbas kažkuo į mane panašus. Nesvarbu, ar drožčiau Jėzų Kristų, ar mešką, ar moterį.

Web-teksto4Kiekviename kūrinyje palieku kažką nuo savęs: žvilgsnį, šypseną ar išraišką, – prisipažino R. Uždravis. – Dažnai dirbu vienas ir, norėdamas išdrožti kokią nors sudėtingą veido išraišką – žiūriu į veidrodį.“

Paklaustas, kaip gimsta idėjos, kas jas padiktuoja, menininkas nesvarstė nė akimirkos: „Dievas duoda. Juk jį galima rasti visur. Niekas neateina kitaip, kaip per šią aukščiausią Visatos jėgą. Jei į galvą šauna mintis, vadinasi, ji duota iš aukščiau, tai kodėl neįgyvendinti? Jei nemėgini, tai ir nepavyks. Anksčiau sakydamas, kad viską sugalvoju pats, sau laurus pasiimdavau. Dabar daug kas pasikeitė, ypač mano požiūris į gyvenimą. Vis primenu sau, kad jį reikia gyventi, o ne bėgti, skubėti dėl pinigo, dėl garbės. Dažniau reikia stabtelėti, pasigrožėti žydinčia gėle, ropojančiu vabalu ar medžio lapų spalvomis, padėkoti už visa tai… Mokausi gyventi taikoje su savimi ir pasauliu“, – vardijo pašnekovas. Ir priduria, kad labai mėgstantis eksperimentuoti.

Išsiaiškinęs ir suvokęs savo gyvenimo prasmę ir viziją, ją skulptorius bando įgyvendinti medžio skulptūrose, dažnai gvildendamas ekologijos idėją. Štai šiemet Olandijos Beesel miestelyje vykusioje tradicinėje šventėje, skirtoje pagerbti jo globėją Šv. Jurgį,  Raimondas Uždravis jį pavaizdavo ne užmušantį drakoną, bet persmeigiantį tuščią alaus skardinę. „Juk drakonas, kaip blogio pavyzdys, gali būti išreikštas įvairiai. Tai ir pyktis, ir karas, ir šiukšlės gamtoje. Žmonės netausoja aplink esančių gamtos turtų. Man labai svarbi ekologijos tema“, – teigia pašnekovas.

Web-teksto5-6Ateities planai

Raimondo manymu, gyvenimą reikia gyventi ramiai, bet naudingai. Ypač įgyvendinant kilusias idėjas. Pakeliavus po užsienio medžio drožėjų turnyrus, jam kilo mintis – „Kodėl to nepadarius Lietuvoje?“.
„Iš pradžių turėjau visokiausių abejonių ir baimių. Ar pavyks? Ar ne per daug bandau apžioti? Kam man to reikia…? – prisimena Raimondas.  – Kai rimtai ėmiausi šios idėjos, atsirado bendraminčių ir partnerių. Su bičiuliu Andriumi Vosyliumi subūrėme Lietuvos medžio drožėjų grupę, įkūrėme benzopjūklų meno klubą „Steel Beavers“. Ačiū Dievui, išsisprendė opus renginio vietos klausimas – čia prisidėjo vienos kaimo turizmo sodybos savininkas Vaidas Pocius. Pusmetį dirbome iš idėjos ir iš savo pačių kišenės. Vėliau atsirado ir rėmėjas – „Stihl“ atstovas Lietuvoje UAB „Ginalas“. Labai ačiū jiems visiems. Ir pavyko.“

Web-teksto7Medžio skulptoriaus nuomone, Lietuva galėtų pasekti anglų, vokiečių pavyzdžiu, kur kasmetinėse miestų šventėse be įvairiausių pramogų, vyksta benzojūklų meno šou.  „Suvažiuoja žinomi meistrai iš viso pasaulio ir iš medžio daro tokius stebuklus, kad nemačiusiam sunku ir įsivaizduoti. Vyksta greitojo pjovimo varžybos, kur per pusvalandį ar valandą iš medžio kaladės benzopjūklu išdrožiamas tikras meno kūrinys. Tai pritraukia daug publikos, kuri viską gali įsigyti vietoje vykstančiuose aukcionuose. Didieji, per kelias dienas padaryti, darbai dažnai keliauja puošti vietinius parkus, dviračių takus. O juk Lietuvoje tiek daug parkų, pažintinių takų ir kitų gamtos vietų, kurios tuščios ir prašyte prašosi papuošiamos skulptūromis. Miestai ir net miesteliai turi savo šventes, tai kodėl per jas nesurengti drožėjų plenerų, kurie taip pat galėtų tapti tradiciniais. Juk tam tereikia keleto rąstų ir šiek tiek pinigų“, – mano R. Uždravis, puikiai vertindamas pakauniškių iniciatyvą Kamšos draustinio pažintiniame take surengti Medžio drožėjų plenerą. – Norėtųsi Lietuvoje išpopuliarinti medžio drožimą benzopjūklais. Tai ir menas, ir sportas, reikalaujantis talento, ištvermės ir įgūdžių.“

Anot skulptoriaus, širdį paglosto, kai parke matantis ant jo kūrybos išskobtų suoliukų besiilsinčias šeimas, aplink skulptūras žaidžiančius vaikus. „Tai pats geriausias atlygis už įdėtą darbą. Dalindamasis savo mintimis, idėjomis, kūryba, įprasminti save kaip žmogų. Juk kitąmet man bus 50. Tai geriausia, ką galėčiau po savęs palikti žmonėms, vaikams, anūkams, Lietuvai...“, – filosofiškai pokalbį baigia medžio skulptorius, menininkas ir medžio drožėjų klubo „Steel Beavers“ vienas iš vadovų Raimondas Uždravis.




NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos