STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Pavasariniai ganyklų tvarkymo rūpesčiai

Pavasariniai ganyklų tvarkymo rūpesčiai

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultanė






2016-04-06

 

Šylant orams, prasidės žolynų vegetacija, todėl pats laikas rūpintis pavasariniais ganyklų tvarkymo darbais, naujų žolynų įrengimu, kad būtų galima laiku išginti gyvulius. Nuo praėjusių metų sausros nukentėjo kai kurių ūkių pievos ir ganyklos, todėl labai svarbu įvertinti jų būklę, priimti teisingus sprendimus dėl žolynų atnaujinimo.

Derlingi žolynai – didelė paspirtis pieno ūkiui. Žolė – pigiausias pašaras galvijams, o mišrios botaninės sudėties žolyne yra visų maisto ir daugelis mineralinių medžiagų, reikalingų galvijų normalioms fiziologinėms funkcijoms ir pieno sintezei. 

Žalienų įrengimo ir tvarkymo specialistai teigia, kad žolių vegetacija mūsų šalies sąlygomis prasideda maždaug pirmą balandžio dekadą, kai vidutinė oro temperatūra 5 dienas iš eilės viršija 5 laipsnius šilumos. Prasidėjus vegetacijai, žolėms nedelsiant reikalingos maisto medžiagos, tad labai gerai būtų, kad vandenyje ištirpusios mineralinės maisto medžiagos tuo metu jau būtų šaknų zonoje. Nors šiuolaikinės mineralinės trąšos gerai tirpsta vandenyje, turi praeiti šiek tiek laiko, kol jos išbertos pasiekia augalą. Jei pavasaris sausas, laiko reikia daugiau, todėl žolynus patręšti vertėtų kaip galima anksčiau, kad sparčiau augtų ir būtų galima pradėti ganyti. Be to, tuomet anksčiau pasiekiama pjūties branda, sudaromos sąlygos gausiam atolo derliui.

Svarbiausios žolių derliui medžiagos – NPK

Tai azotas, fosforas ir kalis. Ankštinėms žolėms reikia fosforo ir kalio, o azoto nereikia, nes ant šaknų esančios gumbelinės bakterijos fiksuoja atmosferos azotą ir aprūpina juo augalą. Varpinėms žolėms svarbiausias elementas yra azotas, bet taip pat ne mažiau svarbūs ir kalis bei fosforas. Fosforo trąšos ypač svarbios ankštinėms žolėms, o kalio įtaka derlingumui panaši kaip ir fosforo. Šio elemento labiausiai trūksta durpynuose ir priesmėlio dirvose. Mokslininkų pastebėjimu, vieno maisto elemento negalima pakeisti kitu, o kai kurio iš jų trūksta, prastai pasisavinamas kitas.

Pastaruoju metu rinkoje siūloma daug įvairių kompleksinių trąšų, pritaikytų skirtingoms augalų rūšims. Remiantis moksliniais tyrimais, žolių pavasariniam tręšimui labiausiai tinka trąšos, kuriose NPK santykis yra 1:2:3. Paprastame mišinyje (sumaišytame iš atskirų trąšų) maisto elementai yra ne vienoje granulėje. Jei mišinyje yra amonio salietros, nerekomenduojama skubėti berti jo prieš žolių vegetaciją, nes salietros nitratinis azotas dirvoje išbūna tik 7–10 d. Gausiai tręšiant amonio salietra, parūgštėja dirva, gali išnykti rūgščios dirvos netoleruojančios žolės, pvz., svidrės, miglės. Amonio sulfatas ir karbamidas dirvos rūgštingumo nedidina.

Kompleksinių trąšų norma priklauso nuo dirvožemio turtingumo, žolyno botaninės sudėties ir planuojamo žolės derliaus bei ūkininko finansinių galimybių. Brangstant trąšoms, labai svarbus dalykas yra tręšimo atsiperkamumas. Trąšos geriausiai atsiperka produktyviuose sėtiniuose žolynuose. Pavasarį 1 ha patręšus 300 kg kompleksinių trąšų, pirmos žolės azotu tręšti nebereikia. Azoto trąšų įtaka žolyno derlingumui didžiausia, ypač gerai į tręšimą azotu reaguoja varpinės žolės.

Reikia nepamiršti, kad azotas didina baltymų kiekį varpinėse žolėse. Perdozavus trąšų normą, azotas gali susikaupti žolėje nitratų pavidalu ir apnuodyti joje ganomų gyvulių organizmą. Nepakenkiant gyvulio sveikatai, 100 kg gyvulio gyvojo svorio per parą gali tekti iki 30 g nitratų, 50 g yra maksimali riba, o 90 g – mirtina dozė. Nitratų susikaupimo galima išvengti didesnes trąšų normas išberiant per kelis kartus. Produktyvų varpinių ir ankštinių žolių žolyną mineraliniu azotu reikia tręšti nedaug (apie N60 per du kartus), kad neišnyktų ankštiniai, o varpinių žolyną – gausiau (N120–180), kad būtų kompensuotas ankštinių žolių nebuvimas.

Į žolynus įterpti daugiau skysto mėšlo

Dažname gyvulininkystės ūkio tvarte per žiemą susikaupia nemažai mėšlo, srutų, todėl organinėmis trąšomis galima pakeisti dalį mineralinių trąšų. Ankstyvą pavasarį į žolynus reikėtų įterpti kiek įmanoma daugiau skysto mėšlo. Šiuo laiku, kai oro temperatūra dar neaukšta, galima sumažinti amoniako išgaravimą (emisiją) į orą, o augalai gerai įsisavina jiems reikalingą azotą. Skleidžiant mėšlą, nemažai jo prilimpa prie augalų, todėl tręšti reikėtų kuo anksčiau, kol žolynai neaukšti. Reikia įvertinti ir tai, kad patręštą skystuoju mėšlu žolyną galima šienauti ar jame ganyti gyvulius tik po 6 savaičių. Geriausia būtų, kad iš skystuoju mėšlu patręšto žolyno būtų gaminamas silosas, o gyvuliai ganomi tik žolynams atžėlus iš naujo.

Nenoriai gyvuliai ėda ir srutomis palaistytą ganyklos žolę, todėl ją geriau nupjauti žiemos pašarams (šienui, šienainiui, silosui), o atolą jau galima ganyti. Srutos išlaistomos tik žolėms pradėjus augti arba po pirmojo ar antrojo nuganymo. Srutas patartina išlieti ūkanotą arba lietingą dieną. Jei azoto koncentracija srutose apie 0,2 proc., jų skiesti vandeniu nereikia – žolės nenudegs. Jei srutų koncentracija didesnė, jas vertėtų praskiesti vandeniu. Ganyklai tinkamiausios srutų normos yra 15–20 t/ha. Su tokiu srutų kiekiu į ganyklos hektarą patenka apie 50–60 kg azoto, 70–80 kg kalio. Kadangi fosforo srutose yra labai mažai (apie 0,01 proc.), jo trūkumą reikia kompensuoti tręšiant superfosfatu.

Kada atnaujinti seną ar įrengti naują žolyną?

Žolynų eksploatavimo laikas, deja, ribotas. Ūkiuose periodiškai tenka atnaujinti pievų ir ganyklų plotus. Dažnai žolyno suprastėjimo ir derlingumo sumažėjimo priežastimi tampa žolyno botaninės sudėties pakitimas, nepakankamas tręšimas, per vėlyva pjūtis ar ganiava, išminimas ar išvažinėjimas esant šlapiai dirvai.

Atnaujinti seną ar įrengti naują žolyną reikia tada, kuomet suprastėja senojo žolyno kokybė, ženkliai sumažėja derlingumas, žolės ėdamumas, po nuganymo lieka daug nenuėstos žolės likučių. Apsisprendus įsirengti ganyklas, pradžioje būtina tinkamai paruošti žemę ir išnaikinti daugiametes piktžoles. Net ir geriausią žolių mišinį pasėjus į varputėtą dirvą, žolynas neduos norimo rezultato, geros pašarinės vertės. Ūkininkams vertėtų pasikviesti specialistus, parodyti jiems būsimų ganyklų laukus, nes juose žemė dažniausiai nėra vienoda ir kiekviename lauke tas pats žolių sėklų mišinys netiks. Tik patyrę ūkininkai ir specialistai gali rekomenduoti, kaip parinkti tinkamiausius. Parenkant žolių mišinį, būtina atsižvelgti į dirvos mechaninę sudėtį, lauke esantį drėgmės režimą.

Žolių mišiniai dažnai sudaromi svidrės pagrindu, tačiau svidrė mūsų klimatinėmis sąlygomis yra trumpaamžė. Žolynų įrengimo specialistai siūlo mišiniuose mažinti svidrės procentą ir daugiau naudoti daugiamečių motiejukų, tikrųjų, raudonųjų eraičinų – taip žolynai tampa ilgaamžiškesni. Norint sutaupyti azotinėms trąšoms, patartina visuose sėklų mišiniuose naudoti kuo daugiau ankštinių kultūrų. Jos sugeba fiksuoti, kaupti atmosferinį azotą ir padeda geriau augti šalia jų esančioms varpinėms žolėms.

Botaninė žolių sudėtis ir karvių primilžiai

Nuo ganymo pradžios labai priklauso botaninė žolių sudėtis. Pradėjus ganyti anksčiau, žolyne atsiranda daugiau žemųjų žolių, o tokią žolę gyvuliai geriau ėda. Ganyklų derlingumas, žolių ilgaamžiškumas labai priklauso nuo tinkamo ganiavos organizavimo. Ganant gyvulius, būtina stebėti vyraujančių žolių augimo tarpsnius, žolyno aukštį. Geriausia gyvulius išginti į pakankamai pradžiūvusią ganyklą, kai žolės aukštis būna apie 10 cm. Tokio aukščio jaunos žolės karvė vidutiniškai per parą gali suėsti apie 65–70 kg.

Dažnai ganiavos pradžioje sumažėja karvių primilžiai, pieno riebumas, nes jaunoje žolėje yra daug tirpių azoto junginių ir mažai (tik 14–15 proc.) ląstelienos bei angliavandenių (cukraus). Dėl šios priežasties gyvulio organizme sutrinka kai kurių medžiagų apykaita ir virškinamumas. Kad taip neatsitiktų, gyvulius prie žolės reikia pratinti pamažu. Karvių prieskrandžių mikroflora prisitaiko virškinti jauną žolę per 10–12 dienų. Pirmosiomis ganiavos dienomis karvės turi gauti visą tvartinio laikotarpio pašarų davinį. Pereinamuoju iš tvartinio į ganyklinį laikotarpiu jaunoje žolėje ganomas karves reikėtų bent 1,5–2 savaites papildomai šerti tvartiniu racionu.  Kartu su pašarais patartina duoti apie 50 g magnio oksido (MgO) bei kitų mineralinių medžiagų. Vėliau sultingųjų pašarų davinys mažinamas, o ganymo laikotarpis ilginamas. Pirmąją dieną karvės ganykloje turėtų būti ganomos ne ilgiau kaip 2 valandas, antrąją – iki trijų valandų, trečiąją – jau apie 5 valandas.

Labai svarbu laiku ir tinkamai pasiruošti ganiavos laikotarpiui. Jei gyvuliai ūkyje ganomi aptvaruose, reikia anksti pavasarį juos sutvarkyti: surankioti besimėtančius pašalinius daiktus, vielos likučius, gyvūnų gaišenas. Pievose ir ganyklose būtina išlyginti kurmiarausius, kad vėliau, ruošiant silosą, kuo mažiau žemėmis užsiterštų silosuojama masė.

Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Prasidėjo medsukis: varva auksinio medaus lašai
Daugiaaukščių avilių lizdų plėtimas

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

pasaru-tyrimo-baneris

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos