STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Kai pieno kaina pykstasi su savikaina

Kai pieno kaina pykstasi su savikaina

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė






2016-02-15

 

Bendraujant su pienininkyste besiverčiančiais ūkininkais, vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų ir pasvarstymų apie finansines problemas. Paskaičiavus patiriamas išlaidas pieno gamybai ir gautas pajamas už pieną, skirtumas grėsmingai artėja prie nulio.

Ūkininkai neslepia, kad mąstyti apie pienininkystės ūkio plėtros pristabdymą ar net užklystančias mintis parduoti melžiamas karves verčia pieno ūkio sektoriaus ateities neapibrėžtumas, iki minimumo sumažėjęs iš pieno gamybos gaunamas pelnas ir pieno perdirbėjų nesiskaitymas su gamintojais.

Tačiau ir patys ūkininkai pripažįsta: pieno produktų pasaulinės rinkos svyravimai – pakilimai ir kritimai – kartojasi. Todėl tenka prie to priprasti, nes žemės ūkyje taip būna. Padidėjus pieno produktų poreikiui, kainos kyla, o pasiekusios aukščiausią tašką – vėl krenta. Taigi, kiekvienas ūkininkas turi galvoti, kaip išgyventi, kai kainos kris, dar kartą atidžiai peržvelgti ir kritiškai įvertinti ūkyje esančias problemas.

Ką reikėtų daryti?

Tad ką daryti, kai pieno kainos mažos? Kai sumažėja pieno kaina, pirmoje eilėje į galvą ateina mintis, kad būtų gerai turėti didesnį skaičių karvių, tuo pačiu ir didesnį parduodamo pieno kiekį – tuomet visada galima išlošti keletą centų daugiau, nei vidutinė pieno supirkimo kaina. Tokiais kriziniais laikotarpiais iš pieno rinkos dažnai traukiasi dalis smulkiųjų gamintojų, todėl galima nebrangiai įsigyti melžiamų karvių. Tačiau ūkio didinimui reikia papildomų apyvartinių lėšų, kurių ir taip ženkliai sumažėjo drastiškai kritus pieno kainai. Taip pat praėjusių metų sausra daugelyje ūkių neleido sukaupti perteklinio žolinių pašarų derliaus. Pašarą tenka taupiai naudoti.

Yra ir antras mažos pieno supirkimo kainos sukeltų finansinių sunkumų problemos sprendimo būdas – mažinti pieno gamybos išlaidas. Tikėtina, kad sprendimų, kaip optimizuoti pieno gamybos išlaidas, galima rasti vos ne kiekviename ūkyje. Daugelis pieno gamintojų tvirtins, kad jie visas galimybes jau išnaudojo, tačiau ar tikrai yra taip?

Kai ūkininkai pradeda diskutuoti apie pieno gamybos išlaidų mažinimą, dažniausiai kalbama apie tai, kad būtų galima sutaupyti nebent šėrimo sąskaita – nepirkti išspaudų, mineralinių priedų. Bet atsisakius visaverčio melžiamų karvių šėrimo, finansiniai reikalai ūkyje tikrai nepagerės – mažės primelžiamo pieno kiekis ir nukentės gyvulių sveikatingumas. Taigi, norint maksimaliai didinti ūkio pelningumą, neužtenka vertinti tik šėrimo išlaidas, nes svarbios yra visos ūkio išlaidos.

Maksimaliai išnaudokime produktyvųjį laikotarpį

Šiuo pienininkystės sunkmečio laikotarpiu dar kartą norisi grįžti prie temos, kaip svarbu ypatingą dėmesį skirti pagrindiniam pienininkystės ūkio pajamų šaltiniui – karvėms. Kiekvieno ūkio siekis turėtų būti maksimaliai išnaudoti produktyvųjį karvės laikotarpį ir siekti iki minimumo sumažinti ankstyvo brokavimo priežastis. Bendros ūkio išlaidos daug priklauso nuo karvių brokavimo procento. Kuo jis mažesnis, tuo mažiau reikia telyčių išbrokuotoms karvėms pakeisti. Telyčioms apsiveršiuojant iki 24 mėn. amžiaus, jų auginimo išlaidos atsiperka per 1–1,5 laktacijos. Jeigu telyčios veršiuojasi 30 mėn. amžiaus, jų auginimo išlaidos atsiperka ne greičiau kaip per dvi laktacijas. Jei ūkyje įveiksime ankstyvo karvių brokavimo priežastis, mažiau pinigų išleisime pakaitinėms telyčioms užaugti, sumažės pieno savikaina.

Šiuolaikiniame pienininkystės ūkyje karvės dažniausiai išbrokuojamos dėl reprodukcijos sutrikimų.

Geras ir stabilus bandos vaisingumas, be jokios abejonės, pagerina ūkio ekonominę būklę. Dėl bergždžių karvių ir telyčių arba labai ilgo laikotarpio tarp apsiveršiavimų pieno ūkiai patiria daug nuostolių. Be naudos eikvojami pašarai, patiriamos papildomos darbo, energijos sąnaudos, laiku neapvaisintos ar neapsivaisinusios karvės užtrūkinamos vėliau, prailgėja jų laktacija. Savaime suprantama, kad karvė ekonomiškai naudingiausia būna tada, kai per jos egzistenciją pasiekiama kuo daugiau laktacijos pikų.

Dėl didelių bandų ir labai mechanizuotų darbų ūkiuose daug mažiau dėmesio skiriama konkrečiai karvei. Ūkininkai, norėdami turėti veršingą karvę, daug dėmesio turi skirti jos reprodukcijos planavimui, sėklinimui. Nepastebėti karvės rujos ir laiku neapsėklinti – tolygu atsisakyti sau pačiam priklausančių pinigų. Ūkyje turėtų būti dedamos visos reprodukcijos vadybos pastangos, kad karvė veršiuotųsi kartą per metus. Kiekviena papildoma neveršingos karvės diena dėl negauto pieno, laiku neatsivesto veršelio kainuoja apie 3–4 Eur.

Reprodukcijos sėkmę lemia daugelis ūkininkams gerai žinomų ir suprantamų dalykų. Tai ir rujos nustatymo klaidos – karvė neapsėklinta rujos metu, rujojanti karvė sėklinta netinkamu laiku – sėklinama per anksti arba per vėlai. Dažniausiai rujos nustatomos stebėjimo būdu. Stebint kartą per dieną, nustatoma 50–60 proc., du kartus 65–70 proc., tris kartus 75–80 proc. rujojančių gyvulių. Nedovanotina prabanga ūkyje neatsakingai stebėti ir neužsirašinėti informacijos apie karvių reprodukciją. Deja, nemažai pasitaiko ir sėklinimo technologijos klaidų, tinkamai neįvertinama sėklinamos karvės sveikata (gimdos uždegimas, hormoninės sistemos sutrikimas ar pan.).

Mokslininkai, tiriantys reprodukcijos problemas karvių bandose, teigia, kad šiuolaikinių veislių karvėms būdingi neryškūs rujos požymiai. Pastebima, kad nuo 10 iki 40 proc. karvių apskritai neturi rujos požymių. Manoma, kad tai aukšto karvių produktyvumo, ir ta kryptimi nevykdomos selekcijos (atrankos) pasekmė.

Karvės rujoja kas 18–24 paras. Daugumai tokių karvių kraujingos išskyros pasirodo 2–3 d. po buvusios rujos. Pastebėjus išskyrų, reikia pasižymėti datą ir laukti ateinančios rujos. Šiuo atveju, tik turint užrašus ir kruopščiai nuolatos papildant, galima spręsti šią problemą.

Naudingas tyrimas ultragarsu

Su karvių amžiumi didėja embrionų mirtingumas ir dėl nevisaverčio kiaušinėlio išsivystymo mažėja apsivaisinimo galimybė. Didžioji dalis tinkamai šeriamų ir prižiūrimų karvių po sėklinimo apsivaisina, tačiau, remiantis tyrimų duomenimis, apie 15–30 proc. embrionų žūva ankstyvose jų vystymosi stadijose. Jeigu gemalas žūva per pirmąsias 2 savaites po sėklinimo, karvė pradeda rujoti normaliu laiku. Dažniausiai embrionai žūva pirmąjį mėnesį po sėklinimo. Apie embrionų mirtingumą vėlesnėse jų vystymosi stadijose galima spręsti iš to, kad karvės, praėjus 26–60 d. po sėklinimo, vėl pradeda rujoti. Todėl priimtinas šios problemos sprendimas galėtų būti ankstyvoji karvių nevaisingumo diagnostika. Vienas iš patikimiausių reprodukcijos gerinimo metodų yra reprodukcijos organų tyrimas ultragarsu. Ultragarso aparatu galima įvertinti veršingumą jau 26–28 d. po sėklinimo ir, kas svarbiausia, sužinoti, kuri karvė neveršinga. Tiriant ultragarso aparatu, ir specialistas, ir ūkio savininkas gauna labai daug informacijos apie kiaušidžių ir gimdos būklę.

Gana dažnai pasitaikantis kiaušidžių sutrikimas – cistos. Karvės, turinčios kiaušidžių cistų, gali nuolatos ar nereguliariai rujoti, apskritai nerujoti. Tai gana dažnas produktyvių karvių susirgimas, kadangi produktyvūs gyvuliai dažniau serga medžiagų apykaitos ligomis. Labai svarbu kuo anksčiau diagnozuoti ir kitą kiaušidžių sutrikimą – susilaikiusį geltonąjį kūną. Esant šiam sutrikimui karvės nerujoja, nes išskiria didelius kiekius hormono progesterono, kuris slopina rujos pasireiškimą. Gana dažnai karvių neapsivaisinimo priežastimi yra ir slapti gimdos uždegimai. Kuo anksčiau susirgimas diagnozuojamas, tuo greičiau galima pradėti taikyti efektyvius gydymo metodus.

Daugelyje ūkių stipriai „šlubuoja“ bandos reprodukcijos reikalai, todėl vertėtų į tai pažiūrėti rimtai ir problemas spręsti operatyviai. Su visa pagarba, nenuvertinant ūkius aptarnaujančių veterinarijos specialistų žinių ir gebėjimų, vis tik tenka pripažinti, kad priimti efektyvius sprendimus dėl reprodukcijos problemų turinčių karvių gydymo ar brokavimo būtų žymiai greičiau ir tiksliau ištiriant jas ultragarso aparatu. Kai reikia nustatyti ankstyvąjį veršingumą, diagnozuoti reprodukcines problemas ir sumažinti nuostolius dėl reprodukcijos, ūkininkai gali bet kada kreiptis į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistus ir rajonų biurų gyvulininkystės konsultantus. Kvalifikuoto specialisto pagalba gali padėti sutaupyti pinigų, kurie kartais be tikslo išleidžiami gyvuliui gydyti nežinant tikrosios problemos.

Kai pieno rinką ištinka krizė ir sumažėja pieno supirkimo kaina, tik sumani pienininkystės ūkio vadyba gali sumažinti ūkiui gręsiančias skaudžias finansines pasekmes. Pieno ūkio valdymas yra sudėtingas, visas veiklos sritis (šėrimą, melžimą, reprodukciją, gyvulių sveikatingumą, pašarų ruošimą ir t. t.) apimantis procesas. Pienininkystės ūkio savininkas paprastai užsibrėžia savo paties veiklos tikslus, pats valdo savo verslą, atlieka visą arba dalį darbo. Tačiau kaip ir bet kurios įmonės, taip ir ūkio sėkmė priklauso nuo teisingų sprendimų priėmimo ir priežiūros. Šiuo sunkmečio pienininkystėje laikotarpiu ypatingai svarbu įžvelgti gamybos išlaidų mažinimo galimybes visose pieno gamybos proceso srityse, pasitelkiant turimas žinias ir konsultuotis su specialistais.

Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Jaunojo ūkininko patirtis: avininkystė gali būti sėkminga
Avininkystė – keičiantiems ūkininkavimo kryptį ar ieškantiems verslo nišos

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos