STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Ekologija ir realybė – ekologiškai karves auginančio žemaičio patirtis

Ekologija ir realybė – ekologiškai karves auginančio žemaičio patirtis

Rita Gečiūnaitė
www.delfi.lt






2018-01-30

 

Telšių rajone, netoli Luokės, Iš kartos į kartą ekologiškai ganomi gyvuliai Vytauto Kondroto šeimai priklausančiame ūkyje jam suteikė galimybę tapti sertifikuotu ūkininku. Iš pradžių vyras prekiavo avimis, tačiau vėliau grįžo prie karvių ūkio, nes pienas suteikia didesnių pajamų.

Web-pav1

Įstojęs į kooperatyvą jis nesuka galvos, kas gers pieną – lietuviai, ar užsieniečiai. Visgi, jei ne užsienio rinka, vargu ar Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujantys žmonės būtų patenkinti atlygiu už darbą.

Telyčios iš Nyderlandų

Be karvių gyvenome kelerius metus, tačiau vėliau, apie 1998–1999, raguočių įsigijome savo reikmėms. Tiesiog matėme, kad pienui ir pieno produktams mūsų šeima išleidžia daug pinigų. Kartą teko lankytis olandų ūkyje ir sugalvojau, kad reikia parsivežti veršelių, auginti dėl pieno. Parsivežiau septyniasdešimt telyčaičių. Jos net nemokėjo vaikščioti – kai išleidau, bijojo erdvės, ūkyje gyveno susispaudusios, laisvės neturėjo. Mes tada nebuvome pasiruošę jas visas laikyti, tad teko dalį parduoti, pasilikome gal dešimt penkiolika karvių. Tais laikais dar niekas nerėmė, tik per kooperatyvą pieną supirkdavo. Pieną geriausia parduoti per kooperaciją – didesni kiekiai, visai kitas reikalas“, – pasakojo V. Kondrotas. Anot vyro, tręšti žemės, kokia yra jo ūkyje, nė neverta sintetinėmis trąšomis – kalvotas reljefas, tad trąšas lietus nuplauna iš laukų, jos atsiduria upeliuose. Dėl šios priežasties jo šeima ir ėmėsi ekologinio ūkio veiklos.

Pienas, anot vyro, jo šeimoje labai mėgstamas, tad ne tik juo prekiauja, bet ir pasilieka savo reikmėms. Žmona ir sviesto sumuša, ir sūrių prispaudžia. Vyras sako, kad jo neįtikina medikų rekomendacijos, esą pieną gerti nesveika, mat giminėje turėjęs ilgaamžį dėdę, kurio kone pagrindinis maistas buvo pienas. Lietuvos neužteko

Mano mamos brolis nugyveno kone šimtą metų ir iki pat smerties gėrė pieną. Kai pasistatėme namą, ateidavo pas mus, tada jam jau daugiau kaip devyniasdešimt metų buvo, išgerdavo pas mus du litrus pieno per kartą“, – dalijosi vyras.

Ekologiškai karves Žemaitijoje auginančius ūkininkus vienijančio kooperatyvo vadovas sako, kad žmonės dažnai nesusimasto, ką išties valgo ir kad ekologija nėra tik mada, tai – būtinybė.

Jei bitės renka medų ką tik trąšomis nupurkštuose laukuose, jos mirtinai apsinuodija. Pagalvokite, kas patenka į mūsų organizmą, jei valgome tai, kas tokiuose laukuose užaugo. Gaila, bet Lietuvoje ekologija gana lėtai ir sunkiai skinasi kelią, lietuviams vis dar kur kas svarbiau perkamo produkto kaina nei kokybė, tad tenka dairytis į užsienio rinką“, – DELFI sako „Eko Žemaitija“ kooperatyvo vadovas Albinas Slavinskis.

Vokietija ir Lenkija nesunkiai atvėrė lietuviams kelią į jų rinką su ekologišku pienu ir jo produktais. Tačiau, norint įsitvirtinti užsienio rinkoje, reikėjo surinkti nemažą kiekį pieno, tad šis kooperatyvas tapo partneriu su Rokiškio apylinkėse besidarbuojančiu kooperatyvu „Eko tikslas“, kuriam vadovauja Mindaugas Petkevičius.

Abu vyrai neslepia, kad žinios apie ekologišką ūkininkavimą nėra tik teorinės. Abu jie laiko karvių bandas, kurios laisvai ganosi aptvertose pievose, abu karves augina pagal Europos Sąjungos reikalavimus.

Vokiečiai atvažiavo apžiūrėti

Kai pradėjome pieną tiekti fabrikui Vokietijoje, verslininkai atvyko į Lietuvą patys apžiūrėti ūkių, norėjo pabendrauti su ūkininkais, jiems buvo įdomu, kaip laikomos karvės, ar tikrai viskas daroma ekologiškai. Ekologiniuose ūkiuose karves reikalaujama laikyti laisvai, nepririštas, be to, veršelius būtina iki trijų mėnesių girdyti tik pienu. Jie negali būti laikomi po vieną – tik grupėmis, savotiškas veršelių darželis, kad galėtų pasidžiaugti vieni kitais. Yra ir dar begalė kitų reikalavimų, pavyzdžiui, kad tvarte būtų dideli langai, tam tikras plotas. Malonu, kad atvykę vokiečiai neatsisakė bendradarbiauti nė su vienu ūkiu“, – apie pieno eksporto patirtį pasakojo M. Petkevičius.

Deja, graži verslo draugystė su fabriko iš Vokietijos savininkais ilgai nesitęsė, tačiau ne dėl pieno kokybės – ją, anot abiejų kooperatyvų vadovų, užsieniečiai labai giria, o dėl to, kad fabriką įsigijo kiti savininkai iš Šveicarijos ir pakeitė gaminamų produktų liniją. Tačiau patirtis su Vokietija Lietuvai atvėrė kelią į kitas užsienio šalis.

Ieškojome pirkėjų kur nors arčiau ir vienoje parodoje susipažinome su vieno Lenkijos fabriko vadovais, – pasakojo M. Petkevičius. – Patirtis su vokiečiais tikrai buvo naudinga, tad su lenkais greitai radome bendrą kalbą ir dabar pieną eksportuojame jiems.

Kodėl kooperatyvai nusprendė rinktis eksportą? Tiek M. Petkevičius, tiek A. Slavinskis sako, kad tai lemia perkamoji galia ir pirkėjų sąmoningumas. Ekologiniai ūkiai dar gana lėtai skinasi kelią į lietuvių širdis ir skrandžius, nors po truputį žmonės vis labiau atsigręžia į ekologiją, visgi perkamoji galia Lietuvos rinkoje nėra didelė.

Web-4-nuotraukos

Perspektyvos Europoje

Vos ekologiška produkcija ėmė skintis kelią į rinką 2014 metais, ji sudarė apie 0,5 proc. visos maisto produktų ir gėrimų rinkos (apie 14 mln. eurų), o štai jau tada Vokietijoje metinė apyvarta siekė apie 5,3 mlrd. eurų. Tarptautinės ekologinės žemdirbystės judėjimų federacijos IFOAM duomenimis, Lietuvoje per metus ekologiškų produktų paklausa paauga apie dešimt procentų. Anot kooperatyvų vadovų, ir tai ne dėl to, kad atsiranda daug naujų ekologiškai ūkininkaujančių žmonių, o dėl to, kad plečiasi tie patys ilgamečiai ūkiai. Naujokai į šią rinką per daug nesiveržia.

Europos Sąjunga yra pateikusi reikalavimų, kiekviena šalis turi jų laikytis, be to, dar yra prirašiusi papildomų taisyklių. Lietuvoje jų tikrai daug, tad dalį paramos, kurią skiria Europos Sąjunga, tenka atiduoti į Lietuvos biudžetą įgyvendinant ekologiniam ūkiui keliamus reikalavimus.

Europos Sąjungos skiriami pinigai tokie, kokie yra, išmokos nei per didelės, nei per mažos, bet mūsų taisyklės tokios, kad kone pusę tų gautų išmokų tenka išleisti ne degalams ar ūkininkavimui, o taisyklėms įvykdyti. Pavyzdžiui, sertifikavimo mokestis – vidutiniškai vienam hektarui išleidžiama 10–15 eurų. Žemės plotas tiesiogiai susijęs su gyvulių kiekiu. Tad didesnis ūkis moka daugiau. Be to, reikalingi žemės tyrimai. Tai būtina ūkininkams, kad pasiskaičiuotų trąšų poreikį. Žemės tyrimai nėra privalomi pievoms ir sodams, tačiau jei pievų turintis ūkininkas gamyklą bent vieniems metams apsės mišiniu, tada jau turės daryti tyrimus. Tai ką remia taisyklių kūrėjai – ar trąšų rėmėjus, ar ūkininkus?“ – retoriškai paklausė M. Petkevičius.

Anot M. Petkevičiaus, ūkininkai privalo ne tik užsiimti tiesiogine veikla, bet ir skirti laiko ams pildyti, o tai įkandama ne kiekvienam. Tad tiek Rokiškio, tiek Žemaitijos dirbantys kooperatyvų vadovai padeda ūkininkams nesuklysti ir neprarasti sertifikato. Kitaip jie tiesiog iškristų iš rinkos. Ekologiškas pienas Lietuvoje pirmiausia pasiekdavo turgų, tik vėliau pienui ir jo produktams duris atvėrė ir prekybos centrai. Visgi, jei ne darbas su užsienio pieno produktų gamintojais, vargu ar gana nedaug esančių ūkių galėtų sau leisti tokią prabangą kaip ekologiškas ūkininkavimas.

Web-delfi



 VIDEONAUJIENOS

Sėkmės istorija: nuo idėjos iki kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“
Kukurūzų diena 2018: auginimas, veislių tyrimų rezultatai ir siloso gamyba

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos
MOKYMŲ ir RENGINIŲ KALENDORIUS


GEBA_1

 

 

pasaru-tyrimo-baneris

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2018 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos