STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Apsiveršiavo karvė – priežiūra ir susirgimų profilaktika

Apsiveršiavo karvė – priežiūra ir susirgimų profilaktika

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultanė






2018-07-25

 ©Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba

Karvės paskirtis ir prekiniame pieno ūkyje, ir smulkiame šeimos ūkelyje aiški – kuo daugiau pieno per jos egzistavimo ūkyje laikotarpį ir sveikas veršelis kasmet (idealu). Veršiavimasis išeikvoja karvės gyvybines jėgas, kurios turi būti atstatytos per palyginti trumpą laikotarpį, kad vėl iš naujo būtų „įjungta“ reprodukcinė sistema. Pogimdyminiu laikotarpiu intensyviai persitvarko neuroendokrininė sistema, keičiasi medžiagų apykaitos pobūdis.

 

Pienininkystės ūkių siekis yra karvės reprodukcinį ciklą valdyti taip, kad ji atvestų kuo daugiau palikuonių ir tuo pačiu išliktų sveika kuo daugiau laktacijų, nes telyčiai užaugti iki karvės ūkyje patiriama nemažai išlaidų. Pirmas veršiavimasis dažniausiai būna maždaug 2 m. amžiaus, po to veršingumas turi kartotis cikliškai – kas 11–12 mėn. iki tol, kol karvė bus reprodukciškai pajėgi.

Sutrikdoma medžiagų apytaka

Veršiavimasis susieja laikotarpį prieš veršelio atvedimą, per kurį karvė intensyviai ruošiasi veršiavimuisi, su periodu po apsiveršiavimo, per kurį didėja karvės pieningumas. Šis periodas prasideda prieš 2–3 sav. iki veršiavimosi ir trunka iki 60–70 laktacijos parų, kai karvė pasiekia savo produkcinių galimybių fiziologinį maksimumą. Tai vadinama pereinamuoju arba tranzitiniu laikotarpiu, kuriam besibaigiant karvės reprodukcinės funkcijos turėtų jau būti atsistačiusios. Šiuo tarpsniu bet kokios šėrimo ar priežiūros paklaidos gali tapti ligų priežastimi, nes organizmo reguliacijos ir atsparumo sistemos lengviausiai pažeidžiamos, o silpniausia ir greičiausiai sutrikdoma grandis karvės fiziologijoje – medžiagų apykaita.

Medžiagų apykaitos sutrikimai tampa metritų, pogimdyminės parezės, nuovalų užsilaikymo, šliužo dislokacijos, mastitų, funkcinių lytinės fiziologijos sutrikimų priežastimi. Labai svarbi išvardintų ligų priežastis – ketozė (medžiagų apykaitos liga, kurios metu organizme kaupiasi ketoniniai kūnai). Ketozė gali pažeisti hipofizį, antinksčių sistemą, skydliaukę, kepenis, širdį, inkstus ir kitus organus. Sergančios karvės liesėja, netenka apetito, išsivysto laižligė. Mokslinių tyrimų duomenimis apie 80 proc. produktyvių karvių serga įvairiomis ketozės formomis. Dažna slapta ketozė, kada jokių išorinių požymių nėra – karvės tiesiog duoda mažiau pieno, ilgai nerujoja arba rujos būna neryškios, ištęstos.

Svarbi prevencija

Kad būtų išvengta rimtų apsiveršiavusios karvės sveikatos sutrikdymų dėl staigių medžiagų apykaitos pokyčių, pravartu prisiminti kai kurias profilaktines pogimdyminio laikotarpio ligų prevencijos priemones.

Po apsiveršiavimo karvės linkusios sirgti pogimdyminėmis infekcijomis, dėl kurių lėčiau atsistato gimda, pailgėja periodo po apsiveršiavimo trukmė, lėtėja reprodukcinės sistemos atsistatymas. Gimdos uždegimą gali sukelti sunkus užsitęsęs veršiavimasis (distokija), užsilaikiusi placenta. Distokijos tikimybę mažesnio svorio sunkiai besiveršiuojančioms karvėms galima sumažinti kruopščiai parenkant bulių (kad gimtų mažesnio svorio veršelis), taikant atitinkamą šėrimą užtrūkimo periodu.

Po veršiavimosi karvės suserga endometritais, nes dėl mažo imuninio atsparumo pažeidžiami gynybiniai barjerai ir į gimdą patenka infekcijos užkratas.

Natūraliai gimdos involiucija (sumažėjimas, atsistatymas) yra septinis procesas ir sveikos, stiprų imunitetą turinčios karvės užkratą per 2–3 savaites iš gimdos eliminuoja. Dezinfekuota, švariais šiaudais kreikta veršiavimosi patalpa sumažina endometrito sukėlėjų patekimą į besiveršiuojančios karvės lyties organus.

Pogimdymine pareze melžiamos karvės dažniausiai serga veršiavimosi metu ir laktacijos pradžioje. Tai medžiagų apykaitos liga, kurią sukelia mažas kalcio kiekis kraujyje – hypokalcemija. Šio susirgimo prevencija – ypatingas dėmesys pašarams paskutinėmis veršingumo savaitėmis.

Per didelis kalio kiekis karvių racione paskutiniu užtrūkinimo laikotarpiu taip pat gali būti pogimdyminės parezės priežastis. Kalis ir natris yra šarminiai elementai – katijonai. Jei racione jų per daug, didėja kraujo šarmingumas ir tuo pačiu mažėja kalcio absorbcija iš žarnų ir kaulų.Todėl, likus 5 savaitėms iki apsiveršiavimo, karvėms nereikia duoti pašarų, kuriuose daug kalio, natrio, o padidinti sieros, chloro kiekį, t. y. pašarai turi būti praturtinami specialiais užtrūkusioms karvėms skirtais premiksais. Mažesnis kalio kiekis yra kukurūzų silose.

Kaip profilaktikos priemonė nuo šios ligos gali būti nevisiškas pieno išmelžimas. Tai palaiko spaudimą tešmenyje ir sumažina pieno gamybą (mažiau kalcio netenkama su pienu), tačiau šis metodas gali sukelti ir neigiamų pasekmių – latentines infekcijas ir mastitą.

Vaisiaus dangalų (placentos, nuovalų) susilaikymas – baigiamosios veršiavimosi stadijos patologija. Karvių placenta paprastai atsiskiria per 2–6 val. po apsiveršiavimo, o susilaikymas išsivysto dėl gimdos hipotonijos ar atonijos (sutrikusios arba visiškai dingusios gimdos susitraukimo funkcijos). Šios patologijos priežastis dažniausiai yra sutrikusi veršiavimosi fiziologija, nes nuovalos nespėja atsiskirti, jei per greitai užsidaro gimdos kaklelis ar dėl gimdos raumenų spazmų.

Pagrindinės karvių nuovalų susilaikymo priežastys – energijos trūkumas, ketozinė būklė, sutrikusi kalcio apykaita. Gana efektyvi medikamentinė nuovalų susilaikymo prevencinė priemonė – oksitocino terapija. Ji veiksmingiausia, jei taikoma po 2–3 val. gimus veršeliui. Jei nuovalos vis dėlto neatsiskiria, tikslinga terapiją kartoti ne vėliau kaip po 6 valandų. Jei šis konservatyvus metodas nepadeda, nuovalas tenka šalinti chirurginiu būdu.

Gimdos iškritimas – pogimdyminė komplikacija, atsirandanti dėl distokijos (užsitęsusio sunkaus veršiavimosi), dėl neteisingai teikiamos veršiavimosi pagalbos, skubinant natūralų veršiavimosi procesą. Priežastis gali būti ir nuovalų užsilaikymas, per daug nuolaidi karvės stovėjimo vieta. Jei bandoje ši problema pasitaiko gana dažnai, reikėtų rekonstruoti karvių stovėjimo vietas, kad užpakalinė dalis būtų šiek tiek aukščiau priekinės.

Svarbu ir karvių mityba – jų kraujyje turi būti pakankamas jonizuoto kalcio kiekis. Melžiamos karvės laktacijos periodu turėtų gauti bent 100–150 g lengvai pasisavinamo kalcio.

Šliužo dislokacija dažniausiai serga produktyvios karvės. Tiksli šios ligos etiologija nežinoma, kol kas nėra ir veiksmingų profilaktikos priemonių. Labai svarbu, kad karvės prieskrandis po veršiavimosi greitai prisipildytų pašaro. Gerai, kai duodamas mišinys, kur ne mažiau kaip 17 proc. raciono sudaro šienas, šiaudai – natūralūs prigimtiniai karvių pašarai. Itin glaudus ryšys nustatytas tarp šliužo dislokacijos, ketozės ir hipokalcemijos.

Apsiveršiavusias karves būtina stebėti

Kad kuo anksčiau būtų pastebėta viena ar kita liga, pirmąsias 8 paras po apsiveršiavimo karves būtina stebėti. Sveika karvė yra aktyvi, smalsi, reaguoja į pavojų, noriai ėda stovėdama, ilsisi gulėdama, kramto ir atrajoja, nosis drėgna, ausys šiltos, žvilgsnis romus, nešokinėjantis, išmatos ne per kietos ir nevandeningos, o šlapimo spalva šviesiai gelsva. Normali karvės kūno temperatūra yra 38,9– 9,4 oC.

Jei karvė prislopusi, temperatūra pakilusi, reikia atidžiau stebėti lytinių takų išskyras, tikrinti krekenas arba pieną dėl mastito. Jei temperatūra žemesnė kaip +38,3 oC, karvė neatrajoja, mastito požymių nėra, išskyros nepakitusios, o testas nerodo esant pernelyg daug ketoninių kūnų, galima įtarti hipokalcemiją.

Jei temperatūra normali, karvė normaliai atrajoja, išmatos kietos, o testas rodo padidėjusį ketoninių kūnų kiekį, galima įtarti ketozę. Jei nėra galimybių ištirti ar karvė neserga ketoze, pravartu pauostyti jos iškvepiamą orą – jaučiamas rūgšties ir acetono kvapas.

Karvių produktyvumas kasmet didėja ir jau seniai keliskart viršija prigimtines, normaliai organizmo fiziologijai įtakos neturinčias pieno produkavimo ribas, kuomet pieno pagaminama tik gimusio veršelio poreikiams. Intensyvi pienininkystė reikalauja profesionalaus išmanymo sudarant šėrimo racionus ir tinkamas laikymo sąlygas, kurie aukšto produktyvumo karvę padėtų ūkyje išlaikyti kuo ilgiau.

Tikslinga naudotis mobiliųjų laboratorijų ir su jomis dirbančių specialistų paslaugomis atliekant kraujo, šlapimo, pieno ir pašarų tyrimus. Sunku, praktiškai neįmanoma net ir turint daug ūkininkavimo patirties teisingai nuspėti karvių sveikatos problemas vien iš vizualaus stebėjimo. Tik tyrimų rezultatai leidžia daryti teisingas išvadas apie gyvulių sveikatingumą ir sudaryti kokybiškus šėrimo racionus ūkyje, teisingai pasirenkant perkamus koncentruotus pašarus, mineralinius priedus.

 

Naudotasi: Vytuolis Žilaitis „Po veršiavimosi: ligos, gydymas ir profilaktika“.

 

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Ką vertėtų žinoti importuojant grynaveislius mėsinius galvijus
Iš verslo mieste – į „Hailendų lankų“ ūkį

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

 

pasaru-tyrimo-baneris

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2018 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos