STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Pareigos keitėsi, geriausios žmogiškosios savybės išliko

Pareigos keitėsi, geriausios žmogiškosios savybės išliko

Vilma Kasperavičiūtė
www.miskininkas.eu






2018-10-16

© LŽŪKT nuotr.

Geras dekanas, kompetentingas direktorius, sugebėjęs ant kojų pastatyti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją (KMAIK), autoritetingas mokslininkas bei  miškininkystės politikos ekspertas, puikus žmogus. Taip draugai, kolegos, buvę bendradarbiai, studentai apibūdina buvusį KMAIK vadovą Albiną Tebėrą. Jis vertinamas ir gerbiamas ne tik Kauno rajono Girionių, šalies miškininkų bendruomenėje, bet ir aukščiausios šalies valdžios sluoksniuose. Agrarinių mokslų daktaras yra Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio visuomeninis patarėjas miškų, aplinkos inžinerijos ir aukštojo mokslo klausimais.

Gyvenimas ne kartą yra suvedęs su šiuo žmogumi, ir mane visada žavėjo jo santūrumas, paprastumas, nuoširdumas, nesuvaidinta pagarba, akiračio platumas. Bet šįkart leiskime kalbėti labiau dr. A. Tebėrą pažįstantiems žmonėms.

Penkių dešimtmečių išbandyta draugystė

Vygantas Mierkis, buvęs Miškų ūkio departamento direktorius, Trakų miškų urėdijos urėdas, A. Tebėrą pažįsta beveik penkis dešimtmečius. 1969 metais atvykę studijuoti į pakaunę, į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA), jie tapo kambariokais studentų bendrabutyje.  

„Esame draugai nuo pirmo kurso, likimas mus suvedė į vieną bendrabučio kambarį. Albinas, aš  ir Jonas Kučinskas draugiškai gyvenome visus penkerius studijų metus, – prisimena V. Mierkis. – Iš mūsų trijulės Albinas geriausiai mokėsi, kartais man leisdavo nusirašyti, kartais – ne. Albinas studijas LŽŪA  baigė su pagyrimu“.

Tuomet trijulės  keliai šiek tiek išsiskyrė. V. Mierkis nuėjo į gamybą, girininkauti, A. Tebėra – į Miškų tyrimo institutą, nes visuomet labiau linko į mokslą, o J. Kučinskas kiek vėliau pasuko į politiką, vienu metu buvo Jurbarko rajono savivaldybės vicemeras.

 „Miškų tyrimo institute Albinui teko garbė dirbti kartu su buvusiu Miškų ūkio ministru profesoriumi Vaidotu Antanaičiu. Vėliau jis grįžo į savo Alma Mater ir tapo Miškų ūkio  fakulteto dekanu. Žinoma, būdami studentais niekuomet nepagalvojome, kad Albinas bus dekanu, juk tuometinis dekanas Pranas Džiaukštas buvo didžiulis autoritetas, tačiau ir mano kursiokas puikiai susidorojo su tikrai atsakingomis ir garbingomis pareigomis“, – pastebi V. Mierkis.

Jis prisipažino Miškų ūkio fakultete ne kartą kalbėjęs su docentais Mindaugu ir Algirdu Nasavaičiais, autoritetingais dėstytojais ir savo srities žinovais, jie, anot V. Mierkio, visada pabrėždavo A. Tebėros  darbštumą, kompetenciją. „Jie pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo: „Kai jis dirba, mums nepatogu nedirbti“, – šypsosi pašnekovas.

Šio dekano studentai nekeiksnojo

Tiek V. Mierkis, tiek ilgametis LŽŪA darbuotojas,  profesorius Edvardas Riepšas prisimena, kad A. Tebėrą mėgo ir tebemėgsta studentai, nes jis juos laikydavo lygiaverčiais diskusijų dalyviais, nežiūrėjo iš aukšto, elgėsi mandagiai.

„Albinas atliko daug gerų darbų Lietuvos miškams, jį labai vertina studentai. Juk į į Trakų miškų urėdiją atėjo ne vienas jo studentas, man net keista, kad niekas niekada apie Albiną nėra pasakęs blogo žodžio. Juk dekaną visuomet yra už ką pakeiksnoti, pavyzdžiui už sumažintą stipendiją, tačiau A. Tebėrą visi gyrė“, – teigia V. Mierkis.

Nekeiksnoja savo moksladraugio ir buvęs Trakų urėdijos urėdas. Draugystė draugyste, tačiau A. Tebėra visais atvejais išlikdavo principingas ir sąžiningas. V. Mierkis su šypsena prisimena vieną atvejį ir susitikęs moksladraugį vis patraukia per dantį. Tėčio pėdomis pasekęs Andrius Mierkis, kaip sakoma, „be blato“ ir užtarimo įstojo į LŽŪA. Tačiau jau antrakursis po pirmakursių krikštynų jis su bendrakursiais sumanė dar pratęsti ceremoniją. „Naktį užvedė „Husqvarnos“ pjūklą ir juo burzgindami ėjo pas fuksus, tačiau sumaišė kambarius ir pateko pas neakivaizdininkus. Šie „krikštytojus“ apskundė dekanui ir jis Andriui, prisiėmusiam visą kaltę, keliems mėnesiams nuėmė stipendiją“, – istorijos neslepia V. Mierkis.

Gabus mokslininkas, besilaikantis duoto žodžio

Profesorius E. Riepšas kartu su dr.A. Tebėra dirbo tuometinėje LŽŪA (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas). „Albinas tuo metu buvo Miškų ūkio fakulteto dekanas, mano viršininkas, o aš – katedros vedėjas. Mes puikiai sutarėme. Tai labai tolerantiškas, korektiškas, paslaugus ir žodžio žmogus, visada padarantis tai, ką pažadėjo. Be to, jis – gabus kaip mokslininkas“, – prisimena E. Riepšas.

Pasak profesoriaus, A. Tebėra turi Dievo dovaną analizuoti mokslinius bei eksperimentinių tyrimų duomenis, orientuojasi į aktualiausias miškotyros mokslui problemas, nebijo viešai išsakyti savo nuomonę. „Labai gerbiu šį žmogų“, –  sako E. Riepšas.

Jis pabrėžia, kad dr. A. Tebėra gerai orientuojasi miškų politikoje, turi pagrįstą ir svarią nuomonę miškų naudojimo ir naudojimo apimčių klausimais. „Tai, kad docentas daktaras  yra šios srities specialistas, ekspertas liudija ir tas faktas, jog jis  tapo visuomeniniu Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio patarėju miškų, aplinkos inžinerijos ir aukštojo mokslo klausimais“, – argumentus vardija pašnekovas.

„Tačiau LŽŪA kadencijų laikas yra ribotas, todėl mano kambariokas tapo KMAIK direktoriumi, jis merdėjantį technikumą pastatė ant kojų. Savo tikslų vadovai siekia įvairiais  būdais, vieni kelia balsą, kiti imasi dar drastiškesnių priemonių, o Albinas visuomet sugebėdavo ramiai ir dalykiškai išsakyti savo poziciją“, – teigia V. Mierkis.

Naujosios pareigos tapo iššūkiu

Į šią aukštesniąją mokyklą A. Tebėra atėjo reformų laikotarpiu. 2000 metais daugelis šalies aukštesniųjų mokyklų buvo sujungtos į stambias mokslo institucijas, vadinamas  kolegijomis, joms suteikiant laikinąjį aukštosios mokyklos statusą.

Likimas lėmė, kad Kauno aukštesnioji miškų mokykla nebuvo sujungta su kitomis mokyklomis, o Vyriausybės nutarimu reorganizuota į valstybinę biudžetinę aukštąją mokyklą, suteikiant jai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos pavadinimą. Kolegijos direktoriumi konkurso būdu buvo paskirtas dr. Albinas Tebėra.

Naujosios pareigos Agrarinių mokslų daktarui tapo tikru iššūkiu. Laikinasis aukštosios mokyklos statusas reiškė, kad nustatomas penkerių metų laikotarpis, per kurį turi būti suformuota šiuolaikinė aukštosios mokyklos struktūra, pradėti vykdyti moksliniai tyrimai, plėtojama konsultacinė veikla, turi būti įsijungta į tarptautinius aukštojo mokslo tinklus, pradėti vykdyti fondų finansuojami projektai, sukurta aukštosios mokyklos poreikius atitinkanti mokymo bazė. Būdamas direktoriumi, A. Tebėra yra prisipažinęs: „reikėjo dirbti „keliais frontais“, o laiko buvo labai mažai“.

Prikėlė iš pelenų

LŽŪA  absolventą Evaldą Survilą su A. Tebėra gyvenimas suvedė KMAIK, kur  E. Survila dirbo nuo 1961 m. iki praėjusios žiemos, todėl jis puikiai žino šios aukštosios mokyklos kūrimo peripetijas.

Tuometinis technikumas, anot pašnekovo, anuomet teturėjo pusantros  programos  ir 1 mln. litų finansinių išteklių.  Sutikęs vadovauti kolegijai, A. Tebėra kartu su E. Survila ėmėsi programų kūrimo. Pirmiausia buvo parengta Miškininkystės programa, tuomet – Želdynų dizaino. Su Lietuvos žemės ūkio universiteto vadovybe pradėtos derybos dėl ten veikusios Aplinkos inžinerijos aukštesniosios mokyklos neuniversitetinių studijų programų perkėlimo į kolegiją.

„Sėkmingai susitarus, šios dvi specialybės buvo perkeltos į KMAIK, patobulintos ir pritaikytos studijų programos. Vėliau kartu parengėme dar vieną studijų programą – Nekilnojamojo turto ir kadastro vertinimo. Kolegija pasiplėtė iki normalaus dydžio, per kelerius metus studentų skaičius padidėjo iki beveik tūkstančio, kai anksčiau maksimumas buvo 250 studentų. Pradėti vykdyti moksliniai tyrimai ir konsultacinė veikla“, – kartu nuveiktus darbus vardijo E. Survila.

Pradėjus veikti naujoms studijų programoms – Želdynų dizaino (nuo 2002 m.), Rekreacijos (nuo 2006 m.), Kadastrinių matavimų ir nekilnojamojo turto vertinimo (nuo 2007 m.) bei perkeltoms iš LŽŪU Hidrotechnikos ir Žemėtvarkos (nuo 2003 m.), kolegijoje buvo įsteigti du fakultetai – Miškų ir dekoratyviųjų želdynų bei Aplinkos inžinerijos su juose veikiančiomis keturiomis katedromis.

Pasak pašnekovo, visos KMAIK studijų programos yra žemiškos, realios, tinkamos daugeliui sričių. „A. Tebėra yra puikus strategas, sugebėjęs taip sukurti aukštojo mokymo įstaigą, kad ji būtų įdomi ir patraukli studentams bei dėstytojams“, – pabrėžia buvęs jo bendradarbis.

Pasak E. Survilos, vadovaujant A. Tebėrai, buvo išplėtoti tarptautiniai ryšiai, ypač su Skandinavijos šalių panašaus profilio mokyklomis, atsirado galimybė ne tik studentams pagal programas išvykti studijuoti į užsienį, bet ir dėstytojams bendradarbiauti su kitų šalių mokslininkais, kartu atlikti įvairius taikomuosius tyrimus.

Nuo miškininkystės ir miškų politikos neatsitraukė

„Man šiek tiek gaila, kad Albinas atsisakė toliau vadovauti KMAIK. Tai, kad kolegijoje liko dirbti dėstytoju, liudija, jog jis dirba iš pašaukimo, o ne dėl postų ar garbės“,  – sako A. Survila.

Tokios pat nuomonės yra ir E. Riepšas: „Aš apgailestavau, kai A. Tebėra išėjo iš LŽŪA, nes buvo geras dekanas. Tuo metu, kai jis dirbo KMAIK direktoriumi, vis paragindavau jį grįžti į fakultetą. Albinas nuoširdžiai atsakydavo, kad jau spėjo apsiprasti naujoje pareigose. O aš suvokiau, kad ten, būdamas įstaigos vadovu,  jis turi didesnes galimybes įgyvendinti savo tikslus.

Tačiau, anot E. Riepšo, A. Tebėra niekada nebuvo žmogus, besivaikantis pareigų ar postų, atvirkščiai yra kuklus ir nemėgstantis reklamuotis, puikiai suvokiantis, kada reikia pasitraukti. „Yra toks geras liaudiškas posakis: „yra laikas ateiti į turgų ir iš jo išeiti“. Nepaisant, kad darbo keliai išsiskyrė, mes ir vėliau labai glaudžiai bendradarbiavome. Tai labai malonus, šiltas ir geras žmogus. Dirbant labai yra svarbu, kai gali vadovu pasitikėti“, – pabrėžia E. Riepšas ir džiaugiasi, kad  buvęs bendradarbis nuo miškininkystės ir miškų politikos neatsitraukė.

Web-pav1

Web-pav2

Web-pav3

Web-pav4

Web-pav5

Web-pav6

Web-pav7

Web-pav8

Web-pav9



 VIDEONAUJIENOS

Miško savininkų nuotoliniai mokymai: mokesčiai už parduotą medieną ir nenukirstą mišką
Miško savininkų nuotoliniai mokymai: miško sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos
MOKYMŲ ir RENGINIŲ KALENDORIUS


 

miskininkystes-baneris

manto-baneris

4_2


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2018 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos