STRAIPSNIAI > AUGALININKYSTĖ > Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas: mažesnis neigiamas poveikis dirvožemiui, vandeniui, orui ir klimatui

Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas: mažesnis neigiamas poveikis dirvožemiui, vandeniui, orui ir klimatui

Saulius Jasius
LR Žemės ūkio ministerija







Dr. Sigitas Lazauskas
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras







Dr. Virginijus Feiza
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras







Asta Šakickienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba






2018-12-18

© LŽŪKT nuotr.

Sėkmingus žemės ūkio veiklos rezultatus lemia daugelis veiksnių. Tačiau neabejotina, kad vykdant agrarinę veiklą sukauptos ir naujai įgyjamos žinios – vienas esminių faktorių, lemiantis jos sėkmę. Neturint pakankamai moksliniais tyrimais pagrįstų žinių, neįmanomi geri rezultatai, o ilgalaikėje perspektyvoje kai kurios technologinės klaidos yra sunkiai ištaisomos arba jų kaina yra ypač aukšta. Tad siekiant suvaldyti kylančius vandens ir oro taršos, dirvožemio nualinimo, klimato kaitos iššūkius ir suteikiant daugiau reikalingos informacijos, Lietuvoje rengiamas ir savo noru taikomas Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas. Ypač svarbu, kad mokslo sukaupti tvarios gamybos patarimai bus pateikti žemdirbiui suprantama kalba.

Šiandien visuomenė iš žemdirbio tikisi ne tik kokybiško ir saugaus maisto. Vis daugiau dėmesio sulaukia ir gretutiniai ūkinės veiklos rezultatai – vandens ir oro tarša, dirvožemio nualinimas, įtaka klimato kaitai. Nekreipti dėmesio į šiuos faktorius negalima, nes ateityje visuomenės poreikiai švariai aplinkai tik augs, todėl žemdirbiai turi tai vertinti ir prisitaikyti prie jų jau dabar. Taip pat svarbu, kad dauguma sprendinių, palankių aplinkai, sukuria ekonominę naudą ir patiems žemdirbiams.

Greitai bus 20 metų, kai padedant danams buvo parengtas leidinys Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai, kuriame trumpai išdėstyta, kaip reikėtų ūkininkauti, kad gyvuliai būtų sotūs, pasėliai – gražūs, o vanduo – skaidrus. Įžvelgdami aktualumą ir naudą žemdirbiams, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) subūrė geriausių mokslininkų ir konsultantų grupę, parengė bei pateikė paraišką pagal LR Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės 2015–2020 metų mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos (MTTV) finansavimo taisykles ir sulaukė pritarimo dėl projekto „Gerosios žemės ūkio praktikos kodekso, kurio taikymas mažintų neigiamą žemės ūkio poveikį dirvožemiui, vandens telkinių būklei, aplinkos orui ir klimatui parengimas“ įgyvendinimo.

Per du dešimtmečius šalies ūkiuose įvyko daug pokyčių: neatpažįstamai pasikeitė gyvulių laikymo ir augalų auginimo technologijos, naudojama įranga ir technika. Prie slenksčio – nauja technologinė (skaitmeninė) revoliucija: „autopiloto“ vairuojami traktoriai, fermų robotai, tikslioji žemdirbystė, dronai ir daugelis kitų įdomių ir viliojančių dalykų. Žemdirbiui keliami reikalavimai apima ne tik dirvožemį, vandenį ir orą, bet ir gyvulių gerovę, kraštovaizdį ir bioįvairovę. Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas – pagalba siekiant priimti ūkyje efektyvius ekonominius, technologinius sprendimus ir kartu išlaikyti ilgalaikę darną tarp žmogaus veiklos ir gamtos.

Žemdirbystė prasideda nuo žemės

Žemdirbys turėtų pasirūpinti, kad dirva būtų derlinga ir duotų gausų derlių ne tik šiandien, bet ir tolimoje ateityje. Dirvožemis – tai ne tik atrama augalų šaknims. Jis yra būstas visiems smulkiems gyviams, sandėlis maisto atsargoms, talpa vandeniui ir orui. Šiems procesams vykti reikalingas tinkamas vandens, oro ir šilumos režimas.

Lietuvoje daug padaryta, tačiau ne viskas dar yra gerai. Dirvožemio derlingumas mažėja esant melioracijos problemoms, dirvų užmirkimui, armens ir podirvio suslėgimui, dirvų rūgštėjimui ir nesubalansuotam tręšimui. Mažėjant organinės medžiagos kiekiui ir dirvožemio gyvybingumo procesams, didėja erozijos mastai. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje: per metus iškrenta vidutiniškai 550–850 mm kritulių, o išgaruoja – kur kas mažiau. Dėl drėgmės pertekliaus ir nevienodo kritulių pasiskirstymo dirvas dažniau reikia sausinti nei drėkinti. Nesausinant žemių, efektyvi žemdirbystė šalyje būtų negalima. Užpelkėjančiose žemėse nebebūtų galima taikyti šiuolaikinių žemdirbystės technologijų, didėtų dirvų suslėgimas, sutriktų oro režimas, augalų mityba, todėl sumažėtų auginamų augalų derlingumas ir žemės našumas bei jo vertė. Labai pablogėtų šalies agrarinis kraštovaizdis. Šiuo metu blogos melioracinės būklės plotų Lietuvoje yra apie 7 %, arba 220 tūkst. ha. Nesiimant tinkamų priemonių vandens režimui reguliuoti, jau netolimoje ateityje padėtis ženkliai pablogėtų.

Vienas iš svarbiausių dirvožemio kokybės rodiklių – dirvožemio organinė medžiaga ir jos kiekis. Jie tiesiogiai lemia dirvožemio derlingumą. Deja, jos kiekis mūsų dirvose gali pradėti ženkliai mažėti jau greitai dėl siaurai specializuotų, trumpų sėjomainos rotacijų paplitimo, ankštinių augalų neauginimo ir organinių trąšų trūkumo. Sausas dirvožemis atlaiko didesnes apkrovas, o toks pat spaudimas drėgnoms dirvoms jas suslegia. Siekiant išvengti dirvos suslėgimo, svarbu pasitelkti priemones padėčiai taisyti, kurios galėtų prisidėti prie dirvožemio struktūros gerinimo ilgalaikėje perspektyvoje. Tai apimtų platų spektrą priemonių, kurios sausina dirvą, tuo pačiu mažina suslėgimą visame dirvožemio profilyje.

Dėl žemės ūkio veiklos Lietuvoje yra eroduota apie 19 % žemės ūkio naudmenų. Šalyje vyrauja naudmenos su vidutiniškai eroduotais dirvožemiais (61 %). Nuardytas dirvožemis praranda savo našumą, mažėja augalų derlingumas, nešmenimis teršiami gruntiniai bei vandens telkiniai, užteršiamas oras. Lietuvai reikalingas ūkinės veiklos teritorijos planavimas, gamybos krypties ir jos intensyvumo, atsižvelgiant į klimatines ir gamtines, reljefo ir dirvožemio sąlygas pasirinkimas, laikymasis reikalavimų, kad konkrečiame regione būtų išlaikytas tinkamas santykis tarp intensyviai ir ekstensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų, išsaugomi pievų ir ganyklų plotai bei miškai, žaliosios juostos. Priešerozinės priemonės – daugianarės sėjomainos, tarpiniai pasėliai, subalansuotas tręšimas, supaprastintas žemės dirbimas, rūgščių dirvų kalkinimas – yra veiksmingos priemonės apsaugoti kalvotas dirvas nuo erozijos pasireiškimo ir vandenų taršos mažinimo.

Gyvūnų gerovė, aplinkos būklės stebėjimas ir kontroliavimas

Vietos gamtines sąlygas atitinkanti efektyvi, konkurencinga gyvulininkystė yra svarbus veiksnys siekiant, kad šalies žemės ūkis klestėtų. Sveikas ir sotus gyvulys – esminė produktyvios gyvulininkystės prielaida, todėl mūsų dienomis gyvūnų gerovei skiriamas vis didesnis dėmesys. ES šalyse griežtai stebimi gyvulių laikymo ir priežiūrai nurodyti reikalavimai, skirti gyvūnų fiziologinių ir etologinių (elgesio) poreikių tenkinimui, tam, kad maksimaliai užtikrintų gyvūnų apsaugą ir jų gerovę. Tvarto vietos parinkimas, projektavimas, tvarto mikroklimato gerinimo priemonių įrengimas, mažai taršių gyvūnų laikymo tvartuose sistemų įrengimas yra būtini užtikrinant nūdienos gyvūnų priežiūros sąlygas ir Lietuvoje.

Laikant gyvūnus turi būti atsižvelgta į jų amžių, veislę, lytį ir gaunamos produkcijos rūšį. Gyvūnai turi būti šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pašarais. Labai svarbu laikytis gyvulių šėrimo strategijos, atlikti pašarų gamybos ir šėrimo technologijų vertinimą, siekiant sumažinti amoniako ir metano emisiją. Gyvulininkystėje organinių trąšų pavidalu sukaupiama daug augalams būtinų maisto medžiagų, kurios tinkamai tvarkantis gali pastebimai sumažinti ūkininkų išlaidas mineralinių trąšų įsigijimui. Organinių atliekų perdirbimas į biodujas prisideda prie iškastinio kuro kiekio mažinimo patalpoms šildyti ir elektrai gaminti. Panaudoti gyvulininkystės, maisto atliekas metanui gaminti gali būti puikus būdas išspręsti dvi visuomenei svarbias problemas – gaminti kurą ir tuo pačiu atsikratyti atliekų. ES šalyse išgaunamos biodujos tenkina 2–5 % viso energijos poreikio. Planuojama, kad artimiausiu metu ES trečdalis atsinaujinančios energijos transportui bus gaunama iš biodujų. Gamtosauginiu požiūriu labai svarbu aplinkos būklės stebėjimas ir kontroliavimas gyvulininkystės ūkiuose. Ūkio subjektų taršos šaltinių išmetamų / išleidžiamų teršalų monitoringas stebint paviršinio, drenažinio ir požeminių vandenų būklę yra svarbi sąlyga, vertinant bei prognozuojant ūkinės veiklos daromą poveikį gamtinės aplinkos kokybei.

Agrarinio kraštovaizdžio ir bioįvairovės išsaugojimas

ES pagrindinis tikslas – iki 2020 m. sustabdyti ES biologinės įvairovės nykimą, ekosistemų funkcijų blogėjimą ir jas atkurti tiek, kiek įmanoma, kartu didinant ES indėlį, siekiant sustabdyti visuotinį biologinės įvairovės mažėjimą. Lietuvoje nyksta apie 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių rūšių. Tai sudaro 25 % visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, sutinkamų Lietuvoje. Natūralios ir pusiau natūralios pievos ženkliai prisideda prie bioįvairovės gamtoje išsaugojimo, tačiau paliktos be priežiūros, veikiamos natūralizacijos procesams, pievos savaime apauga krūmais. Krūmynai, kaip žinia, neprisideda prie bioįvairovės didėjimo, kaip kad tą daro natūralios bei pusiau natūralios pievos. Dėl tos priežasties biologinė įvairovė agrarinėse ekosistemose sumažėja, todėl labai svarbu užtikrinti nacionalinio kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą.

Sukultūrintame agrariniame kraštovaizdyje biologinės įvairovės koncentravimosi vietos yra ypač svarbi vieta laukinės, vietinės floros ir faunos išlikimui. Juose koncentruojasi vabzdžiai, ypač augalų apdulkintojai, parazitiniai ir plėšrūs vabzdžiai, reguliuojantys kitų vabzdžių vietinę gausą (taip pat ir žemės ūkio kenkėjų), smulkūs žinduoliai, lizdus suka ant žemės perintys paukščiai. Melioracinių (sausinimo) griovių šlaitai ir juose vykstanti vandens apytaka priskiriami prie ypač svarbių biologinę įvairovę padedančių išsaugoti sąlygų. Gera sausinimo griovių priežiūra yra svarbi ir sėkmingam žemės ūkio augalų augimui, ir vietinei bioįvairovei išlikti. Todėl teisiniais dokumentais reglamentuota sausinimo griovių priežiūra yra vienas iš svarbiausių Gerosios žemės ūkio praktikos kodekso reikalavimų.

Šlapynės, kaip taršos mažinimo priemonės, paplitusios Šiaurės Europos valstybėse, pradedamos įrenginėti ir Lietuvoje. Dirbtinės šlapynės – tai inžineriniais įrenginiais suformuoti seklūs vandens telkiniai su pelkėtoms vietoms būdinga augalija, kurių tikslas – sulaikyti ar pašalinti biogeninių teršalų perteklių iš žemės ūkio teritorijų. Dirbtinėse šlapynėse dalis biogeninių medžiagų sulaikoma nusodinant nešmenis, o kita dalis pašalinama dėl augalų aplinkoje vykstančių vandens savaiminio apsivalymo procesų. Dirbtinės šlapynės prisideda prie bioįvairovės didinimo agrariniame kraštovaizdyje.

Daugiau dėmesio skiriama oro taršai

Aukšta geriamojo vandens kokybė, švarūs paviršiniai vandenys ir skaidri Baltijos jūra daugelį metų buvo svarbiausias akcentas kalbant apie organinių trąšų kaupimą ir naudojimą, mineralinių trąšų normas. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama oro taršai.

ES ilgalaikis oro politikos tikslas yra pasiekti tokį oro kokybės lygį, kad dėl jo nesusidarytų didelis neigiamas poveikis ir pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai. Europos Aplinkos Agentūros vertinimais, amoniako (NH3) emisijos, kurių didžioji dalis yra susijusi gyvulininkystės sektoriumi, 1990–2016 metų laikotarpiu ES sumažėjo tik 23 %. Kadangi žemės ūkis labai prisideda prie į atmosferą išmetamo amoniako, jam suvaldyti atnaujinamame Gerosios žemdirbystės praktikos kodeksuose skiriamas ypatingas dėmesys. 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 nurodo ES šalims pasirengti nacionalinį patariamąjį gerosios žemės ūkio praktikos, susijusios su išmetamo amoniako kiekio kontrole, kodeksą, kurį sudarytų bent šie elementai: a) azoto valdymas, atsižvelgiant į visą azoto ciklą; b) gyvulių šėrimo strategijos; c) mažai taršūs mėšlo skleidimo būdai; d) mažai taršios mėšlo laikymo sistemos; e) mažai taršios gyvūnų laikymo sistemos; f) galimybės apriboti amoniako, išmetamo naudojant mineralines trąšas, kiekį.

Priemonės, skirtos amoniako emisijoms gyvulininkystėje sumažinti, apima azoto ciklo dalį visoje technologinėje grandinėje nuo tvarto iki įterpimo lauke. Daugelis reikalavimų Lietuvos gyvulių augintojams yra žinomi ir palaipsniui įgyvendinami. Tačiau dėmesys turi būti skiriamas ne tik tinkamam mėšlo kaupimui, paskleidimui ir įterpimui lauke, bet ir tinkamam gyvulių laikymui, šėrimui nedidelį baltymų kiekį turinčiais pašarais. Nors didžiausias dėmesys mažinant amoniako emisijas ES yra skiriamas gyvulininkystei, valstybės narės turėtų taip pat siekti sumažinti su mineralinių trąšų naudojimu išmetamą amoniako kiekį. Tai mūsų šalies žemdirbiams gali pasirodyti nauja ir kiek netikėta. Ypač tai, kad ypatingas dėmesys atkreipiamas į Lietuvoje plačiai paplitusios azoto trąšos – karbamido – naudojimą. Siūloma naudoti metodus, kurie leistų bent trečdaliu sumažinti išmetamo amoniako kiekius.

Žemdirbystė vis mažiau siejama su nepatraukliu fiziniu darbu, su „parduotomis vasaromis“. Tačiau rūpesčių žemdirbiui visada užteks – ir toliau teks rūpintis, kad ūkis klestėtų, laukai gražėtų, o ir aplinkosaugos reikalavimai būtų išpildyti.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Kretingos rajone – arimo meistrystės šventė
IKMIS 2019. Pluoštinės kanapės – situacija Rokiškio rajone

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

4

projekto


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos