STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Naujos žaliojo rūbo mados ir pasirinkimų kaina

Naujos žaliojo rūbo mados ir pasirinkimų kaina

Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacija






2019-01-16

 © LŽŪKT nuotr.

Web-KuliesiusMiškininkystės mokslas yra nustatęs daugybę miško auginimo dėsnių, sukūręs instrumentų bei programų, tad visuomenė, norėdama prisidėti prie šio proceso, turi turėti bent elementarių žinių apie miško auginimą. Ribojimai miškuose kainuoja, o už nepamatuotų idėjų įgyvendinimą susimokėti teks valstybei, tiksliau – mums visiems. Nepaisant suaktyvėjusių siūlymų tik grožėtis Lietuvos miškais jų nenaudojant, miškai dar ilgai nepraras savo ekonominės svarbos. Todėl turime pasirūpinti, kad miškuose tarptų mums reikalingiausios rūšys, kad didėtų miškų produktyvumas. Norint visapusiškos ekonominės naudos, reikalingas stiprus, miškininkystę ir medienos pramonę apjungiantis miškų sektorius. Apie tai – žinomo šalies miškininko prof., habil. dr. Andriaus Kuliešio straipsnyje.

Miškininkas ir visuomenė

Prieš gerus du dešimtmečius dalyvavau miškininkų sueigoje, kai miškininkų bendruomenei buvo pristatytas tik ką įsteigtos Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministras. Vienas garsus politikas, norėdamas atkreipti žemės ūkio specialistų dėmesį į naujus iššūkius, pasakė, jog miškas – tai ne morkų laukas, miškas auginamas ne vienerius metus, reikalingi ir supratimas, ir atsakomybė šiandien, nors galutinio rezultato miškininkas gal ir nepamatys.

Suprantama, jog ir morkų lauką tvarkyti reikia daug žinių, o ką jau bekalbėti apie mišką, kai jį atkuriant ar įveisiant naują, miškininkas turi atsižvelgti į tai, kam tas miškas  bus skirtas, turi matyti visą jo formavimosi eigą. Miškininko profesija ypatinga tuo, jog miškininkas yra nenutrūkstamoje estafetėje, perima miško auginimą iš vyresnių ir perduoda jaunesniems miškininkams. Šių dienų miškininkas naudoja darbo, pradėto ir vykdyto ištisus septynis–penkiolika dešimtmečių, rezultatus, o atkurdamas kirtavietę deda pamatus naujam miškui, kuris vėl bus auginamas ne mažiau laiko. Miškininkystės mokslas yra nustatęs daugybę miško auginimo dėsnių, dėsningumų, sukūręs norminių instrumentų, miško auginimo programų, orientuojančių į galutinį auginimo tikslą. Galima įsivaizduoti estafetės bėgiko situaciją, kai kaitaliojama bėgimo kryptis, keičiamos taisyklės, finišo linija. Visuomenė, norėdama aktyviai dalyvauti miškininkystėje, turi turėti bent elementarų supratimą apie miško auginimą, kitaip už nepamatuotų idėjų įgyvendinimą mokės ne kas kitas, o pati visuomenė.

Visuomenės veiksmuose ir siūlymuose ne visada jaučiamas racionalus grūdas. Bet gal ir dėl to, jog miškininkai ne viską padarė, kad supažindintų visuomenę su savo darbais, įtikinamai parodytų priimtų sprendimų pagrįstumą, išklausytų ir atsižvelgtų į racionalius pasiūlymus. Susidarė tokia situacija, jog miškininkai eina iš paskos, o ne atvira širdimi laukia visuomenės miške.

Prieš porą metų teko lankytis Estijos miškuose. Estijos valstybinių miškų miškininkai po reformos likusius tuščius administracinius pastatus pavertė visoje šalyje išsidėsčiusiais 16 lankytojų bei informacinių centrų. Juose daugybė eksponatų, supažindinančių lankytojus su regiono gamta, miškais ir miškininkų darbais. Kasdien juose lankosi gausūs būriai lankytojų, moksleiviams organizuojamos gamtos ir miškų pažinimo pamokos pagal keletą programų. Lankytojai gauna informacinę medžiagą, žemėlapius su lankytinomis regiono miškų vietomis. Yra įrengtos turistinės trasos su lankytojų apskaitos sistema (taip yra planuojamas lankymas, koreguojamos ekspozicijos), pėsčiųjų takais, kuriais skersai išilgai galima pasidairyti po visos šalies miškus, įdomesnes vietoves.

Mes gi tik progomis (dalydami šakas) norime įsiteikti visuomenei, bet ne supažindinti ją, ypač jaunimą, su mūsų miškais, sudėtinga ir atsakinga miškininkų veikla. Visa propaganda, net ir mokyklinės girininkijos sutelktos gamtininkų rankose, kuriems be abejo svarbiau reklamuoti savo veiklą. Yra tinklas išpuoselėtų rekreacinių objektų, bet ar tai atspindi visą sudėtingą miškininko darbą, kurį netgi savotiškai bandome paslėpti. Mūsų pakelėse draudžiami plyni kirtimai, slepiamas nuo visuomenės miškų atkūrimas, ošiantys jaunuolynai. Taip visuomenėje formuojamas įvaizdis, jog miškai buvo amžinai brandūs, o atėję piktadariai miškininkai juos sunaikino. Ar taip galima išugdyti visuomenės pasitikėjimą miškininkais, ugdyti supratimą apie miškininkystę?

Biologinės įvairovės išsaugojimas ir gausinimas

Biologinės įvairovės išsaugojimas ir jos gausinimas nėra diskutuotinas. Tik kyla klausimas: kokiais kriterijais bus matuojama biologinė įvairovė? Kas gali atsakyti, kaip pakito biologinė įvairovė per pastaruosius 20–30 metų rezervatiniuose ir ūkininkaujamuose miškuose? Tie kriterijai turėtų būti žinomi ir kontroliuojami, pagal kontrolės rezultatus turėtų būti vertinamos ir koreguojamos saugomos teritorijos, buveinės. Kitaip po daugelio metų niekas negalės pasakyti, kaip iš tiesų pasikeitė biologinė įvairovė, ar sprendimas įsteigti saugomą buveinę buvo racionalus. Ir vėl naujų madų kūrėjai suks ratą iš naujo. O juk visokie ūkinės veiklos apribojimai, kaip ir miško auginimo taisyklių keitimai, nesvarbu valstybiniuose ar privačiuose miškuose, kainuoja ir už juos moka valstybė, o tiksliau – jos piliečiai. Jeigu miške turime įvairaus amžiaus medynų, tarp jų ir kirtaviečių, ir jaunuolynų, tai turime ir didesnę buveinių įvairovę, kurioje gali tarpti žymiai didesnis augalų, grybų, paukščių, kitų gyvūnų kiekis bei rūšinė įvairovė nei, sakykim, tik brandžiuose ar perbrendusiuose medynuose.

Medienos, kaip atkuriamo ištekliaus svarba tik augs

Nežiūrint į ypač suaktyvėjusius šiuo metu visuomenės pasiūlymus tik grožėtis Lietuvos miškais, manau, kad dar ilgai jie nepraras savo ekonominės svarbos. Miško auginimo efektyvumo didinimas, siekiant užsitikrinti Lietuvoje išaugintos medienos konkurencingumą rinkoje, yra svarbiausias miškininkystės uždavinys. Todėl turėtume pasirūpinti, jog miškuose tarptų šalies vartotojams reikalingiausios medžių rūšys, rūpintis jų produktyvumo didinimu, kad šiuo metu brandūs medynai, sukaupę apie 350–400 m3/ha, po šimto metų nesumažėtų šimtu, kitu. Lygiai taip pat sunku būtų pateisinti, jei užveistus ir šimtą metų puoselėtus, šiandien aukšto našumo medynus, iššvaistytume vėjais, įgyvendindami „gamtos pertvarkymo planus“.

Ekonominė išaugintos medienos nauda bus nepilna, jei neturėsime stipraus miškų sektoriaus, apjungiančio miškininkystę ir medienos pramonę. Labai keistai atrodo požiūris į medienos pramonę, kaip naikinančią miškus. Jokios reakcijos, kai investicijos su naujomis darbo vietomis iš Lietuvos išplaukia į kaimyninių šalių medienos pramonę. Laikas suprasti, jog tik turėdami pajėgią medienos pramonę, energetiką, naudojančią medienos atliekas, galėsime suintensyvinti miškininkystę, suvaldyti medienos eksportą, įgyti investuotojų pasitikėjimą, padidinti darbo vietų skaičių miške ir medienos pramonėje ir tuo pačiu daugiau lėšų skirti gamtotvarkai, visuomenės poreikiams. Aukšto našumo miškai didesne dalimi galėtų pasitarnauti ir žaliajai ekonomikai, o tuo pačiu ir klimato kaitos švelninimui.

Europos miškai planuodami miškų sektoriaus veiklą iki 2030 metų išnagrinėjo keturis scenarijus: dabartinės situacijos tęsimo, biologinės įvairovės gausinimo, produktyvumo didinimo – klimato kaitos švelninimo, energetinių problemų sprendimo. Visi šie scenarijai yra vienodai svarbūs ir aktualūs, todėl jų plėtra yra sprendžiami sutarimo keliu, įžvelgiant galutinį tikslą bei optimizuojant kiekvieną sritį. To reiktų pasimokyti ir visiems mūsų politikams ir žaliesiems, ir visuomenės aktyvui – ieškoti sutarimo.

Dar viena svarbi problema – Lietuvos miškininkystė tapo valdoma politiniais sprendimais, ignoruojant mokslo pagrįstas ir praktikoje išbandytas rekomendacijas – technologijas. Antra vertus, per didelis smulkmeniškumas, kontroliuojant kiekvieną miško savininko žingsnį yra stabdis iniciatyvai, miško savininkų kūrybinėms paieškoms. Beje, tas pat pasakytina ne tik apie privačius, bet ir apie valstybinių miškų miškininkus.

Darbo rinka per tris dešimtmečius susitraukė taip, kad šiandien nekalbama apie aukštos kvalifikacijos darbininką, svarbu, kad ir bet koks būtų. Turės praeiti nemažai laiko, kol darbo rinkos dalyviai galės patikėti, jog dirbant Lietuvos miškuose jų darbas bus vertinamas, bus galima normaliai uždirbti ir oriai gyventi. Labai vertintinos yra miško rangovinių organizacijų pastangos išsikovoti normalias darbo ir apmokėjimo už darbą sąlygas, įteisinti ilgalaikes darbo sutartis.

Lietuvos miškų sektorius kažkada pirmavęs kuriant duomenų bankus, informacines sistemas, šiandien ne tik prarado šias pozicijas, bet jau tapo stabdžiu, komunikuojant tarp miško savininkų, valdytojų, valstybės institucijų.

Ar plyni kirtimai visuomet yra blogis?

Mokslininkų vertinimu, ką patvirtina ir miškininkystės praktika privačiuose ir valstybiniuose III–IV grupių miškuose racionalūs neplyni kirtimai yra iki 30 proc. šių grupių miškų ploto. Dirbtinai didindami  neplynų kirtimų plotus, prarasime Lietuvos miškų rūšinės sudėties kontrolę, o tuo pačiu ir medynų tvarumo, jų atsparumo nepalankių klimatinių veiksnių poveikiui kontrolę, galimybę didinti miškų produktyvumą, atkurti miškus selekcine medžiaga, padidinsime miško ruošos sąnaudas, sumažinsime lietuviškos medienos konkurencingumą rinkoje. Ateidami su pagrindiniais kirtimais į mišką per kelis kartus didinsime dirvožemio pažeidimus, energetines sąnaudas produkcijos vienetui ir t. t. Dėl to kirtimų būdas turi būti optimalus tiek gamtosauginiu, tiek ekonominiu bei miškininkystės požiūriais. Šią problemą norėčiau pailiustruoti, palygindamas Lietuvos apsauginių miškų vaidmenį su Šveicarijos kalnuotose vietovėse apsauginių miškų vaidmeniu. Ten miškas be kito ko fiziškai apsaugo kelius, elektros trasas, gyvenvietes, nuo sniego, akmenų griūčių, užtikrindamas normalų visos komunikacinės sistemos funkcionavimą kalnuotose vietovėse. Plynas miško iškirtimas būtų tikra tragedija. Miškininkai ten seka kiekvieną miško plotelį netekusį medžių ir jį atželdo, jei nėra savaiminukų, arba iškerta brandžius, prarandančius apsauginę svarbą medžius, kai po jais susiformuoja pomiškis, nežiūrint į tai, jog valstybei brandžių medžių išėmimas atsieina milžiniškas dotacijas. Lietuvoje sunku įsivaizduoti tokios svarbos apsauginius miškus, nors jų ir turime visus 300 tūkst. ha.

Negalima kirtimų būdo atsieti nuo miškininkavimo tikslo, augavietės. Miškininkavimo tikslai apibrėžti miškų įstatyme, išskirtose miškų grupėse. Visais atvejais turi būti įvertintas galimas išorės veiksnių, ypač vėjo poveikis išretinus vyresnio amžiaus medynus arba plynais kirtimais atvėrus vėjo poveikiui tam neatsparius gretimus medynus, turi būti atsižvelgta į ekonomiką. Sunku įsivaizduoti neplynus kirtimus plantaciniuose miškuose, o plynus – besiformuojant gausiam ir gyvybingam pomiškiui po brandžių ar bręstančių medynų danga.

Kartu reikia pripažinti jog sąlygų formuoti Lietuvos miškuose tipiškus keturių kartų įvairiaamžius medynus, kurie užtikrintų pastovią miško dangą, turime labai mažai. Šia linkme dar turėtų padirbėti ir Lietuvos mokslininkai, ir praktikai. Atvejiniai kirtimai, t. y. miško atnaujinimas per 2–3 atvejus, yra pateisinamas tik tokiu atveju, jei yra garantuojamas atžėlimas pageidaujama medžių rūšimi, jei nėra kitų nepageidautinų pasekmių. Vėlgi, miškininkai šioje srityje yra sukaupę didelę patirtį, todėl reikia ją apibendrinti. Beatodairiškas neplynų kirtimų vykdymas atsilieps ateities medynų rūšinei kaitai nepageidaujama kryptimi, miškų produktyvumo, o tuo pačiu ir apsauginių miško savybių mažėjimui.

Siūlymas IV grupės ūkinės paskirties miškuose esančiuose saugomose teritorijose plynųjų kirtimų plotą sumažinti nuo 8 iki 3 hektarų yra visai nepamatuotas, populistinis. Gal racionaliau būtų pereiti prie kirtimų sklypais, bet negalima ignoruoti tos aplinkybės, jog nemažoje mūsų miškų dalyje biržinė kirtimų sistema yra „užduota“ prieš 60–100 metų tuomet vykdytais plynabiržiniais kirtimais.

Visiškas kirtimų draudimas II grupės miškuose būtų tolygus jų priskyrimui rezervatiniams miškams ir turėtų būti įvertintas šalies ekonominėmis galimybėmis. Nežinau šalies, kur tokia ženkli dalis miškų, kaip pas mus siūloma, būtų priskirta rezervatams. Gal išskyrus sunkiai pasiekiamas kalnų ar pelkėtas teritorijas. Antra vertus, tenka suabejoti II miškų grupės miškų gamtinėmis vertybėmis, kai Europinės svarbos buveinių atrankoje dalyvavę ekspertai nustatė tik 26 proc. miškų atitinkančių Europinės svarbos buveinių kriterijams antroje miškų grupėje, kur sutelkti pagrindiniai šalies draustiniai.

Veiksniai, lemiantys miškininkystės veiklą

Miškininkai, kaip ir kitų profesijų žmonės tik tenkina visuomenės poreikius. Jeigu šiandien nebūtų poreikio popieriui, medžio plokštėms, lentoms, mediniams namams, baldams, tai netektų prasmės miško kirtimai, miškų auginimas, siekiant kuo didesnio produktyvumo. Miškai, dotuojami valstybės, galėtų tarnauti biologinės įvairovės pagausinimui, rekreacijai, turizmui, gamtos pažinimui, kitiems visuomenės poreikiams tenkinti. Kai keisis visuomenės požiūris į produktus iš medienos, neabejotinai ir miškininkai keis savo veiklos principus.

Šiandien, įsavinant modernios žaliosios ekonomikos principus, mediena tampa ypač svarbus žaliavos šaltinis. Mūsų visuomenė dar nėra pakankamai susipažinusi su žaliosios ekonomikos principais. Jei taip atsitiktų, būtų mažiau erzelio ir daugiau dalykiškumo. Per mažai dėmesio šiai sričiai skiria „žalieji“, žaliųjų partijos, kiti politiniai judėjimai. Paprasčiau yra patriukšmauti ir apkaltinti mažiausiai kaltus. Žalioji ekonomika yra grindžiama vartojimo prekių gamyba su kuo mažesnėmis energetinėmis sąnaudomis produkto vienetui, kuo daugiau gamybos procese naudojant savaime atsikuriančias žaliavas ir kuo mažiau – iškastines. Žaliosios ekonomikos principai yra pripažinti visame pasaulyje ir yra vieni iš pamatinių dalykų, užtikrinant darnaus ūkio plėtrą, suprantama ne tik miškininkystėje. Medienai žaliojoje ekonomikoje yra skiriama ypatinga vieta. Iš medienos šiandien gaunami nuo seno tradiciniai produktai, kasdien atsiranda vis naujų, ekologiškų. Šiandien iš medienos galima išgauti moderniausius biokuro produktus, tekstilės gaminiams reikalingą pluoštą, įvairiausios sandaros medienos plokštes ir t. t.

Todėl augindami kuo daugiau medienos ir kuo daugiau jos panaudodami ilgalaikio vartojimo produktams, tuo labiau prisidedame prie anglies, esančios atmosferoje, užkonservavimo ir klimato kaitos švelninimo. Ši užduotis nei kiek ne mažiau svarbi, nei biologinės įvairovės išsaugojimo, ypač, kai pastaroji neretai yra labai abstrakti. Neturėtume pamiršti, jog klimato kaita yra iššūkis Nr. 1, jeigu nepavyks sėkmingai su šiuo iššūkiu susitvarkyti, visos kitos žmogaus veiklos sritys bus mažai ko vertos. Pasaulyje sukurtos daugiaaukščių namų iš medienos statybos technologijos. Daugiaaukščių namų statybos iš betono ir plieno technologijos yra žinomos jau senai, tačiau ekvivalentiniam produkto, įskaitant ir namus, vienetui pagaminti iš medienos reikalinga žymiai mažiau energetinių sąnaudų, o tai tiesiogiai susiję su taršos mažinimu, klimato kaitos švelninimu. Mediena yra atkuriamas ir niekad nesibaigiantis produktas, atnaujinamas nenutrūkstama saulės energijos ir fotosintezės, kurios metu surišama atmosferos anglis, pagalba.

Prof., habil. dr. Andrius Kuliešis, Valstybinės miškų tarnybos Miško naudojimo ir statistikos skyriaus vyr. specialistas



 VIDEONAUJIENOS

Miškasodis: kaip sodinti eglaites
Miško savininkų nuotoliniai mokymai: mokesčiai už parduotą medieną ir nenukirstą mišką

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

miskininkystes-baneris

manto-baneris


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos