STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Anksti pradėjusieji žoliapjūtę visuomet laimi (I)

Anksti pradėjusieji žoliapjūtę visuomet laimi (I)

Vidas Tolevičius
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas






2019-05-30

© LŽŪKT nuotr.

„Žolių ūkio tvarkymas yra menas. Kas supras tai pirmas – turės pranašumą prieš kitus“. Šį vieno iš žymiausių Europos žolininkų prof. Dž. Freimo (Škotija) posakį reikėtų laikyti pašarų gamybos sėkmės raktu. Natūralių žalienų derlingumas labai menkas – 2–2,5 t/ha šieno, tačiau daugiamečių žolių biologinis potencialas yra 3–4 kartus didesnis. Ūkyje laikyti menkaverčius kiaulpienynus dabar ekonomiškai neapsimoka. Pirma svarbi kokybiškų konservuotų žiemos pašarų gamybos prielaida – produktyvūs sėtiniai ankštinių ir varpinių žolių mišiniai.

Giedros dairantis

Produktyvių karvių, duodančių 6–7 tūkst. kg pieno per metus, racione turi būti subalansuoti ląstelienos, angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų ir vitaminų kiekiai. Tai ištisas mokslas, todėl neatsitiktinai sakoma, kad išauginti, pagaminti ir išsaugoti kokybiškus žolinius pašarus daug sudėtingiau negu pasiekti 5–6 t/ha grūdų derlių.

Pienininkystei vystyti Lietuvoje yra itin palankios gamtinės sąlygos ir senos šio verslo tradicijos. Lietuvos pieno pramonė pajėgi gaminti ir jau gamina pasaulio rinkose konkurencingus produktus. Bene didžiausias pienininkystės plėtros stabdys šiuo metu – silpna savos gamybos žolinių pašarų bazė ūkiuose, nepakankama šių pašarų kokybė, netinkamas ganiavos organizavimas. Neišnaudojant žalienų biologinio potencialo, tenka pirkti daugiau brangių koncentratų, didėja pieno savikaina, mažėja ūkio pajamingumas.

Šviežia žalia žolė – pigiausias ir maistingiausias galvijų pašaras ganykliniu laikotarpiu. Tvartinis laikotarpis trunka septynis mėnesius. Pieno primilžius ir penimų galvijų priesvorius tada labiausiai lemia savame ūkyje pagaminti konservuoti žoliniai pašarai.

Išsivysčiusiose Europos valstybėse galvijai jau seniai šeriami šienainiu ir silosu (šienas ten sudaro vos 5 proc. raciono). Kai kuriuose Lietuvos pieno ūkiuose didžiąją dalį žiemos pašarų tradiciškai sudaro pievoje džiovintas šienas. Jo gamyba turi keletą didelių minusų, dėl kurių maisto medžiagų nuostoliai siekia 50 ir daugiau procentų. Didžiausia blogybė – priklausomybė nuo giedro oro, kurio tikimybė šienapjūtės metu tesiekia 30–35 proc. Belaukdami giedro oro, ūkininkai patiria antrą blogybę – pasendina žolę, o tada jau jokia moderniausia pašarų gamybos technologija nebegali pagerinti pašaro kokybės. Daugiametės žolės – bene svarbiausias karotino (provitamino A) šaltinis. Produktyviai karvei per parą reikia 400 mg karotino. Lauke džiovinant šieną, 1 kg sausųjų medžiagų lieka tik 1–5 mg karotino (gerame šienainyje 1 kg sausųjų medžiagų būna 20–50 mg karotino.)

Nuo ko priklauso pašaro kokybė

Pašaro kokybę lemia nemažai veiksnių: žolyno botaninė sudėtis, jo tręšimas, žolyno pjūties laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir tinkamas jo atlikimas. Pašaro kokybę lemia :

  • sausųjų medžiagų – 30–40 proc. (sausųjų medžiagų esant daugiau kaip 40 proc., silosuojama masė blogiau minasi, vystosi daugiau pelėsinių grybų ir mielių, lėtėja mikrobiologiniai rūgimo procesai);
  • ląstelienos – 22–24 proc. (lemia augalų fazė pjovimo metu: optimali – varpinių žolių plaukėjimo pradžia, ankštinių – butonizacija);
  • žaliųjų proteinų (baltymų) – 16–18 proc. (lemia žolyno botaninė sudėtis [1/3 ankštinių + 2/3 varpinių], tręšimas azotu);
  • žaliųjų pelenų < 9 proc. (lemia tinkamas pjovimo aukštis, silosavimo higiena; visa, kas viršija 7 proc., – purvas);
  • organinės medžiagos virškinamumas ≥ 75 proc. (lemia augalų fazė pjovimo ar ganymo metu);
  • grynoji energija (NEL): pirmos pjūties žolėje – 6,2 MJ/kg, atolų – 5,7 MJ/ kg.

Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis – ląstelienos kiekis. Suvėlinus šienapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras (visai nepriklausomai nuo to, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas) yra laikomas blogu. 7 000 l pieno per metus duodančios karvės racione ląstelienos kiekis negali viršyti 26 proc. Kitaip sakant, tokia karvė apskritus metus turi ėsti tik geros ir vidutiniškos kokybės pašarus, o 8 000 l pieno karvė gali duoti ėsdama tik geriausios ir geros kokybės pašarą, turintį ne daugiau 24 proc. ląstelienos. Šeriant karves šienu, geriausiu atveju galima tikėtis 3 500–4 000 l per metus pieno primilžio.

Nėra tokios priežasties, pateisinančios šienapjūtės vėlinimą

Web-teksto

Prekiniame ūkyje šienapjūtė ir pašarų gamyba – svarbiausias ir atsakingiausias metų darbas. Vegetacijos pradžioje žolė auga labai sparčiai. Didėja jos masė, kaupiasi maisto medžiagos, deja, kartu didėja ir ląstelienos (celiuliozės, lignino) kiekis, jis apsunkina pašaro virškinimą, sulėtina tirpių maisto medžiagų įsisavinimą. Nuo tam tikro momento (ląstelienos kiekiui pasiekus 24 proc.) didėja tik žolės masė, o jos maistingumas mažėja. Vegetacija vyksta, ir žolės sensta nepriklausomai nuo oro sąlygų ar šeimininko norų. Giedro oro tikimybė šienapjūtės metu Lietuvoje siekia 30–35 proc., vadinasi, žolės derlių reikia būti pasiruošus doroti bet kokiomis sąlygomis.

Varpinės žolės didžiausią maisto medžiagų kiekį būna sukaupusios prieš plaukėjimą, ankštinės –butonizacijos fazėje (žiedynams dar neprasiskleidus). Pasiekus tokią fazę, žolės nedelsiant turi būti nupjautos. Modernaus pieno ūkio žalienose išplaukusių ar pražydusių žolių iš viso neturi būti. To nežinantys ar nepaisantys ūkininkai žiauriai baudžiami. Iš senos, nors ir labai vertingos, žolės pagamintas pašaras aukštų primilžių ar priesvorių niekada neužtikrins, ūkio pajamingumo – taip pat. Ūkininkas turi išmokti lauke plika akimi matyti neregimą maisto medžiagų krūvelę, prilygstančią būsimam pieno ir mėsos kiekiui, vietoj didelės krūvos balasto, kurio apsunkintam virškinimui reikės nemažai energijos iš tos pačios vertingosios krūvelės.

Pjūties brandą atskirais metais žolės pasiekia nevienodai. Dažniausiai tai būna gegužės paskutinę dekadą. Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų šienapjūtės vėlinimą. Ekonominiu požiūriu tokį vėlinimą galima prilyginti tik sabotažui ar savo ekonominių pagrindų pakirtimui. Logika rūsti, bet paprasta: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugusį maksimalų maisto medžiagų kiekį – žiemą gyvensi turtingai, nesukaupei – niekam nesvarbu ir neįdomu, kodėl taip atsitiko. Tokie rinkos dėsniai. Kaip dažnai dar lietuvis šių dėsnių nepaiso! Dirba daug ir sunkiai, o turtingesnio rytojaus kaip nėra, taip nėra.

Jei turite klausimų ar reikia patarimo, kreipkitės tel.: (8 347) 37 846, 8 639 46071 arba vidas.tolevicius@lzukt.lt

Rekomenduojame pažiūrėti

Besirengiantiems ruošti žolinius pašarus

Karvė – ne bebras, medžių negraužia. Žolynų įvertinimas

Žolynų įrengimas ir priežiūra: kaip pasiruošti ir ką apmąstyti

Išskirtinės kokybės pašarų ruošimas

Kodėl svarbu tirti pašarus?

Bus daugiau

Parengta pagal doc. E. Klimo metodinę medžiagą ,,Produktyvių žalienų įrengimas ir tvarkymas“ bei kitų lietuvių ir užsienio autorių straipsnius

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Avininkystė – keičiantiems ūkininkavimo kryptį ar ieškantiems verslo nišos
Kaip sutramdyti galviją per 30 min.?

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos