Visi, kam reikalingi Augalų apsaugos kursų baigimo ar kvalifikacijos pažymėjimai, kviečiami mokytis nuotoliniu būdu sistemoje IKMIS (https://www.ikmis.lt/).

STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

LŽŪKT informacija






2020-05-18

© LŽŪKT nuotr.

Gegužę naikinamas Dzūkijos ir Kuršių nerijos pušynuose išplitęs medžių spyglius ir lapus graužiantis kenkėjas – verpikas vienuolis. Planuojama biologiniu preparatu iš lėktuvo nupurkšti 5200 ha miškų plotą. Tai vienintelis būdas išgelbėti medžius nuo spyglius graužiančių vikšrų pakenkimo, siekiant neleisti verpiko vienuolio vikšrams nugraužti pušų spyglius, stabdyti kenkėjo židinių plitimą, sumažinti galimybę vystytis medžių antrinių kenkėjų židiniams, išsaugoti medynų stabilumą, – informuoja Valstybinė miškų tarnyba. Koks tas vienuolis verpikas ir kaip jis pažeidžia spyglius ir lapus?

Miškuose susidarė kenkėjų masiniai židiniai

Lietuvos pušynuose pavojingo miškų kenkėjo – verpiko vienuolio (Ocneria (Lymantria) monacha Z.) – masinio išplitimo židinių kilimo pradžia užfiksuota 2018 metais. Tuomet Kuršių nerijoje jo vikšrai pušų spyglius apgraužė 190 ha plote. Taip pat kenkėjo žymiai pagausėjo ir Lazdijų rajono šiluose. Verpiko apskaitos rodė, kad 2019 metų pavasarį pušynų spygliai gali būti nugraužti virš 2000 ha plote. Miškų apsaugai, purškiant biologinį preparatą iš lėktuvo, 2019 m. buvo naikinta 2460 ha kenkėjo židinių. Tačiau pernai dėl šiltų ir sausų orų verpikams buvo palankios sąlygos pavojingai pagausėti naujuose plotuose. Šilta žiema leido jiems sėkmingai peržiemoti. 2020 m. jų židiniai kelia grėsmę apie 6000 ha pušynų. Medžių lajos gali būti nugraužtos 10–90 % ir didesniu intensyvumu. Šiais metais kenkėjų židinius planuojama naikinti biologinį preparatą purškiant 5200 ha plote Kuršių nerijos bei Lazdijų ir Varėnos rajonų šiluose.
Nebus naikinami verpikų židiniai Dzūkijos nacionalinio parko Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate ir Kuršių nerijos nacionalinio parko Naglių gamtiniame rezervate. Saugomose teritorijose negalima kištis į natūralius gamtos procesus.

Kenkėjų naikinimui aplinkai nepavojingas preparatas

Lietuvos miškuose verpiko vienuolio vikšrų naikinimui yra įregistruotas insekticidas – biologinis preparatas Foray 76B (veiklioji medžiaga Bacilus thuringiensis subsp. kurstaki štamas ABTS-351). Naudojimo norma 2,0–2,5 l/ha. Preparatas paruoštas purkšti iš orlaivių. Foray 76B yra selektyvinio poveikio, naikina tik spyglius ir lapus graužiančių drugių vikšrus, neveikia jų suaugėlių, kiaušinėlių ir lėliukių. Nekenksmingas kitiems vabzdžiams (t. t. bitėms), gyvūnams ir žmonėms. Foray yra aplinkai mažiausią neigiamą įtaką galintis sukelti preparatas, negu kiti Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dabar ir anksčiau naudoti insekticidai, skirti medžių lajų apsaugai nuo defoliaciją sukeliančių vabzdžių. Jis nekenkia pušinių verpikų natūraliems priešams – plėšriesiems ir parazitiniams vabzdžiams. Naudojamos Foray 76B preparato dozės veiksmingumas apie 80 %. Juo nesunaikinami visi kenkėjo vikšrai, bet sumažinami iki nepavojingo kiekio. Likę gyvi vikšrai gali būti maistine baze kitiems vabzdžiams, pvz.: pušinių verpikų natūraliems priešams.

Naikinami verpiko vienuolio židiniai ir sauga

Verpiko vienuolio masinio išplitimo židiniai bus naikinami 2020 m. gegužės mėnesį purškiant biologinį preparatą aviacijos pagalba. Tikslus purškimo laikas bus parinktas kenkėjo vikšrams pasiekus optimalų ūgį naikinimo pradžiai. Dėl to miško sanitarinės apsaugos specialistai seka verpiko vienuolio vystymosi eigą. Lėktuvas kils tik esant purškimui tinkamoms orų sąlygoms. Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės ir Nidos girininkijose bus purškiamas 2000 ha miško plotas, Varėnos regioninio padalinio Marcinkonių ir Perlojos girininkijose – 1600 ha plotas, Veisiejų regioninio padalinio Stalų ir Veisiejų girininkijose – 1600 ha plotas. Kenkėjo didžiausios koncentracijos vietose bus atliekamas židinių purškimo pakartojimas – 725 ha plote Marcinkonių ir Stalų girininkijose.
Kad nebūtų neleistino preparato patekimo už purškiamų barų ribų, visi purškimų plotai yra atitraukti nuo vandens telkinių ir saugomų teritorijų, toli nuo gyvenamųjų vietovių. Prieš purškimą bus išdėstyti įspėjimai, draudžiantys eiti į nupurkštą teritoriją. Įspėjimai bus dėstomi ne mažiau 100 m atstumu iki numatytų purkšti plotų ribų: prie kelių, keliukų, pėsčiųjų takų, dviračių takų, kvartalinių linijų. Jie bus nuimti pasibaigus draudimui lankytis miške.

Koks tas verpikas vienuolis?

Verpikas vienuolis – tai Lietuvos miškuose natūraliai gyvenanti drugių rūšis. Drugys vidutinio dydžio. Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35–45 mm, patelės – 45–55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos, patinėlių – rudos plunksniškos. Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su  keturiomis vingiuotomis juodomis skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių spalva labai įvairuoja. Masinio išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.

Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs, blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai rožinės spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1–2 paras prieš išsiritant, tampa  šviesiai violetiniai.

Jauni vikšrai yra tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų karpelių išilgai kūno, ant kurių išaugę ploni ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jais vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio, gelsvi, žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė – septintame–aštuntame segmentuose. Devintame–dešimtame pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.

Lėliukės bronzos rudumo, 20–25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių, užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.

Web-pav

Kodėl verpikas vienuolis pavojingas?

Problemų miškams verpikai sukelia tuomet, kai drugių labai pagausėja dideliuose miško plotuose. Tokia kenkėjo pagausėjimo tendencija cikliškai kartojasi kas keliolika metų. Didelis vikšrų kiekis gali nugraužti pušų ir eglių visus spyglius. Taip pat gali nugraužti beržų, ąžuolų, drebulių lapus, o esant labai didelei vikšrų gausai – net žolinius augalus. Vikšrams pagraužus spyglius, lapus, pumpurus ir gležnus augančius ūglius, apmiršta pažeisti audiniai, sutrikdoma medžiagų apykaita, susidaro palankios sąlygos per žaizdeles patekti augalų ligų sukėlėjų pradams, sumažėja ūglių ir medienos tūrio prieaugis. Netekę spyglių ar lapų, medžiai negali vykdyti fotosintezės ir pasigaminti maistinių medžiagų, todėl badauja ir silpsta.
Pirmą kartą nugraužus spyglius, pušys nusilpsta, nugraužus pakartotinai – jos gali žūti. Eglės gali pradėti džiūti ir po pirmo intensyvaus spyglių nugraužimo. Lapuočiai lapų netekimui yra atsparesni. Dar tais pačiais metais po nugraužimo jie gali išauginti naujus lapus. Spygliuočiai po intensyvaus nugraužimo prarastus spyglius atstato lėtai, o esant sausrai – be spyglių gali likti iki kitų metų pavasario. Vikšrai pušų spyglius pergraužia per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės – miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis. Masinio dauginimosi metu dideliuose plotuose  vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat viršūninių ūglių pumpurus.

Biologija

Drugiai skraido liepos pabaigoje–rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1–2 val. nakties. Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie atlieka tolimus skrydžius ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių feromonų. Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Diena drugiai tupi ant medžių kamienų. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria feromonų. Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt. dažniausiai ant medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200–250 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10–15 laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas, jei oras drėgnas ir šaltas, dar ilgiau išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami. Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis didelė dalis maisto krinta ant žemės, ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis, taip pat ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi nugraužia 300 pušies arba 1000 eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o patelių – 6 ūgių.

Verpiko vienuolio vystymosi ciklas (viena generacija per metus)

Web-lentele

Vikšrai vystosi 40–80 dienų. Birželį–liepą vikšrai virsta lėliukėmis, kaip įprasta, stiebo žievės plyšiuose arba lajos šakų pažastyse. 

Ekologija

Dažniausiai pasireiškia grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose augavietėse. Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais, išskyrus alksnius, uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik vyresnio amžiaus medynams, bet ir jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir jiems pakenkti.

Kodėl reikia naikinti verpiko vienuolio židinius?

Pirma, kad kenkėjas neišplistų daug didesniuose miškų plotuose. Antra, kad išlaikytume medynų stabilumą, mažintume medžių nusilpimą. Nesaugant lajų, dėl spyglių netekimo labiausiai nusilpusias pušis gali apnikti ne tik vabzdžiai liemenų kenkėjai, bet ir medžių džiūvimą įtakojančios grybinės ligos. Dėl to daug pušų gali nudžiūti. Tą vaizdą gerai atsimena Dzūkijos miškininkai, kai po spyglius graužiančio kenkėjo pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea) 2000–2002 metų invazijos, daug pakenktų pušynų išretėjo, kai kur atsirado miško plynės. Jose suvešėjus varpinei žolei – smiltyniniam lendrūnui (Calamagrostis canescens), žymiai pasunkėjo miško atkūrimas. Be to, tokių išretėjusių pušynų dirvose prisiveisė grambuolių (Melolontha sp.), kurių lervos nugraužė jaunų pušelių šaknis ir dar labiau apsunkino miško atkūrimą. Tuomet įvairiu intensyvumu spyglių neteko 11,2 tūkst. ha pušynų, t. t. visai be spyglių buvo 5,0 tūkst. ha plotas. Prarasti spygliai neataugo iki kito pavasario ir pušynai atrodė lyg po gaisro. Toks vaizdas kėlė miško lankytojų pasipiktinimą ir nuostabą, kad miškininkai laiku nesiimta priemonių kenkėjų naikinimui.
Dabartiniai verpiko vienuolio židiniai rodo, kad drėgmės deficito ir kaitros sąlygomis lėtai vyksta pakenktų pušų lajų regeneracija. Po intensyvaus nugraužimo spygliai neatauga iki sekančio pavasario. Po pušų lajomis nudžiūsta augančios jaunos pušelės. Eglės džiūsta jau po pirmo pilno spyglių nugraužimo. Kalninės ir bankso pušys taip pat žūsta po vienkartinio intensyvaus pakenkimo. Kuršių nerijoje 2019 m. dėl to plynai iškirsta daugiau kaip 7 ha nudžiūvusį kalninių pušų. Naglių gamtiniame rezervate, kur jau antrus metus pasikartojo spyglių nugraužimas, akivaizdžiai suintensyvėjo pušų džiūvimas nuo kitų vabzdžių apnikimo – žievėgraužių ir ūsuočių, vadinamų antriniais kenkėjais. Jie apniko dėl spyglių nugraužimo labiausiai nusilpusius medžius.

Dėl klimato pokyčių miškai yra jautresni įvairiems pažeidimams

Pastaraisiais metais Lietuvos pušynuose stebimas medžių stabilumo sumažėjimas dėl abiotinių ir biotinių faktorių kompleksinio poveikio. Medynų nusilpimui didžiausią įtaką turėjo du metus besikartojantys labai sausringi ir kaitrūs orai. Pušynų nusilpimą rodo įvairių rūšių pavojingų vabzdžių pažeidimų pagausėjimas ir grybinių ligų suaktyvėjimas. Padidėjo rizika susidaryti spygliuočių džiūvimą galinčių sukelti antrinių kenkėjų židiniams. Nesaugant pušų lajų nuo spyglius graužiančių vabzdžių sukeliamos defoliacijos, tai gali iššaukti medynų džiūvimą nuo ksilobiontinių vabzdžių išplitimo, pvz., viršūninio žievėgraužio (Ips acuminatus Eich.) pakenkimų. Baltarusijos ir Lenkijos pušynuose 2016–2019 m. šis kenkėjas nudžiovino labai daug pušų ir ten miškininkams vis dar nepavyksta sustabdyti jo plitimo protrūkio. Lietuvos pušynuose viršūninio žievėgraužio ryškus suaktyvėjimas pastebėtas 2018 metais, 2019 m. pakenkimų ryškiai padaugėjo, jie gali išaugti į masinio džiūvimo židinių lygį.

Pagal Valstybinių miškų tarnybos, Aplinkos ministerijos informaciją



 VIDEONAUJIENOS

Pasidaryk pats: kaip pagaminti inkilą?
Kalėdų eglutė – ir puošmena, ir rūpestis

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

Baneris-naujas-VEIKIANTIS-230x480

medziobirza1 (1)


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2020 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos