Dėl koronaviruso plitimo grėsmės stabdomas auditorinis mokymų, kursų organizavimas. Visi, kam reikialingi augalų apsaugos kursų baigimo ar kvalifiakcijos pažymėjimai, kviečiame mokytis nuotoliniu būdų sistemoje IKMIS (https://www.ikmis.lt/).

STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

LŽŪKT informacija






2020-02-13

© LŽŪKT nuotr.

Pajūrio ir Varėnos pušynus užpuolus vienuoliui verpikui, jau šį pavasarį planuojama nupurkšti beveik 6000 hektarų miškų ploto – tai vienintelis būdas išgelbėti medžius nuo šio kenkėjo. Purškimas leistų sustabdyti ir šio kenkėjo plitimą į sveikų miškų teritorijas, – informuoja Valstybinė miškų urėdija. Koks tas verpikas vienuolis ir kaip jis pažeidžia spyglius ir lapus?

„Praėjusiais metais Kuršių Nerijoje buvo purkšti pušynai, kurių spyglius vienuolio verpiko vikšrai nugraužė 2018 metais – ir akivaizdu, kad šis purškimas pasiteisino. Jeigu tų pačių medžių spyglius kenkėjai nugraužtų pakartotinai, pušys neišgyventų ir dalis Kuršių Nerijos pušynų – skaičiuojame apie 400 hektarų – būtų išdžiūvę negrįžtamai. Todėl visos tarnybos kartu turime rasti sprendimą, kaip apsaugoti mūsų miškus. Specialistai nuolat stebi situaciją miškuose ir turi reaguoti greitai“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.

Purškiant vienuolio verpiko židinius biologiniu preparatu, kuris veikia tik tam tikro augimo stadijos drugių vikšrus, nesunaikinami visi kenkėjų vikšrai, todėl, esant palankioms gamtinėms sąlygoms, kokios buvo 2019 metais, židiniai sumažinami, bet plinta toliau ir reikalauja pakartotinių purškimų.

Šiemet Valstybinė miškų tarnyba pakartotinai vykdys purškimus Juodkrantės ir Stalų girininkijose, kur verpikas vienuolis, nors ir nupurškus numatytus plotus, išplito į gretimus. Be to, buvo aptikti nauji židiniai tose vietose, kur jų anksčiau nebuvo. Juodkrantės girininkijoje nuo Verpiko vienuolio invazijos 2019 m. jau yra žuvę 7,2 ha medynų. Prognozuojama, kad dėl labai karštos ir sausos vasaros bei šiltos žiemos, šis kenkėjas plis labai sparčiai. Todėl iš viso 2020 metais numatoma purkšti apie 5900 h miškų.

2020 metų pavasarį purškimus numatoma vykdyti Veisiejų regioninio padalinio Stalų ir Veisiejų girininkijose 1600 ha plote, Varėnos regioninio padalinio Marcinkonių ir Perlojos girininkijose 1900 ha plote, Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės ir Nidos girininkijose 2400 ha plote.  

„Sveiko medžio visiems spygliams nugraužti reikia apie 1200 vikšrų. Tačiau Kuršių nerijoje yra pušynų, kurių spygliai buvo apgraužti pernai. Tad šiais metais gali pakakti ir 400 verpiko vienuolio vikšrų, kad retose pušų lajose neliktų visų spyglių. Artėja pavasaris, sulaukę palankaus oro kenkėjo vikšrai pradės ristis iš kiaušinių ir lips į medžių lajas. Kadangi nėra sniego, pavasaris gali būti ankstyvas, todėl ir verpikų vikšrai gali anksčiau pradėti kenkti. Smarkesnis vėjas mažus vikšrus perneša nuo vieno medžio ant kito ir taip jie plinta naikindami naujus sveikus medžius. Paprastai vienas kenkėjų židinys vystosi keletą metų“, – pasakojo Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.

Anot specialisto, viena didžiausių verpiko vienuolio invazijų Lietuvoje buvo užfiksuota prieš 25–30 metų. Tuomet kenkėjas miškuose buvo sunaikinęs net ir po medžiais augusią žolę – verpikai vienuoliai pasižymi tuo, kad gali maitintis ir eglių spygliais, iš bado gali ėsti net lapuočių medžių lapus. V. Vasiliauskas taip pat atkreipė dėmesį, jog kenkėjas elgiasi netipiškai – jeigu anksčiau nekliudė kalninės ar bankso pušies, tai pastaraisiais metais puola ir šiuos medžius, kurie nudžiūva jau nuo vienkartinio visų spyglių nugraužimo.

Koks tas verpikas vienuolis?

Vikšrai pušų spyglius pergraužia per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės – miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis. Masinio dauginimosi metu dideliuose plotuose  vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat viršūninių ūglių pumpurus.

Pažeidimai

Medžio rūšis: pušis, eglė, kartais aptinkamas ant ąžuolų, beržų ir kitų lapuočių

Pažeidimo vieta: spygliai, lapai

Pažeidimo pobūdis: nugraužti ir / arba apgraužti spygliai arba lapai 

Pažeidimo laikas: gegužė–rugpjūtis 

Medžio amžius: gali pažeisti įvairaus amžiaus medžius

Web-pav

Morfologija

Drugys vidutinio dydžio. Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35–45 mm, patelės – 45–55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos, patinėlių – rudos plunksniškos. Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su  keturiomis vingiuotomis juodomis skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių spalva labai įvairuoja. Masinio išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.

Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs, blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai rožinės spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1–2 paras prieš išsiritant, tampa  šviesiai violetiniai.

Jauni vikšrai yra tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų karpelių išilgai kūno, ant kurių išaugę ploni ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jais vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio, gelsvi, žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė – septintame–aštuntame segmentuose. Devintame–dešimtame pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.

Lėliukės bronzos rudumo, 20–25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių, užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.

Biologija

Drugiai skraido liepos pabaigoje–rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1–2 val. nakties. Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie atlieka tolimus skrydžius ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių feromonų. Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Diena drugiai tupi ant medžių kamienų. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria feromonų. Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt. dažniausiai ant medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200–250 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10–15 laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas, jei oras drėgnas ir šaltas, dar ilgiau išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami. Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis didelė dalis maisto krinta ant žemės, ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis, taip pat ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi nugraužia 300 pušies arba 1000 eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o patelių – 6 ūgių.

Verpiko vienuolio vystymosi ciklas (viena generacija per metus)

Web-lentele

Vikšrai vystosi 40–80 dienų. Birželį–liepą vikšrai virsta lėliukėmis, kaip įprasta, stiebo žievės plyšiuose arba lajos šakų pažastyse. 

Ekologija

Dažniausiai pasireiškia grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose augavietėse. Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais, išskyrus alksnius, uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik vyresnio amžiaus medynams, bet ir jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir jiems pakenkti.

Priemonės 

Vabzdžių miško kenkėjų kiekio kitimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai, yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu, nektaringų augalų sodinimu.

Atsiradus verpiko vienuolio masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo grėsmei, jų kiekis miškuose gali būti mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant biologiniais ar cheminiais insekticidais. 

LŽŪKT, Valstybinių miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos informacija



 VIDEONAUJIENOS

Pasidaryk pats: kaip pagaminti inkilą?
Kalėdų eglutė – ir puošmena, ir rūpestis

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2020 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos