STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

Verpikas vienuolis – pavojingas miškų kenkėjas

LŽŪKT informacija






2019-06-05

© LŽŪKT nuotr.

Praėjusias kelias savaitę Kuršių Nerijoje ir Lazdijų rajone iš lėktuvo buvo purškiami miškai, naikinant pušų spyglius graužiantį medžių kenkėją – verpiką vienuolį (Lymantria monacha L.), kad jo vikšrai nenugraužtų spyglių.  Verpikas vienuolis – ne toks nekaltas, kaip skamba. Tai tas pats kenkėjas, kuris Kuršių Nerijoje pušų spyglius pažeidė 2018 metais. Aviacinis purškimas Neringos miškuose, kuriuos administruoja Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės girininkija, buvo atliktas 460 ha, o Veisiejų regioninio padalinio Stalų girininkijoje (Kapčiamiesčio sen.) – 2 tūkst. ha plote. Koks tas verpikas vienuolis ir kaip jis pažeidžia spyglius ir lapus?

Pušynai, kaip informavo Valstybinė miškų tarnyba, buvo nupurkšti biologiniu bakteriniu preparatu Foray 76B. Preparatas Foray 76B yra selektyvinio (pasirinktino) poveikio, jis naikina tik spyglius ir lapus graužiančių drugių vikšrus, neveikia jų suaugėlių, kiaušinėlių ir lėliukių. Drugių vikšrus nunuodija tik tuomet, jei patenka į jų virškinamąjį traktą su maistu. Nekenkia verpikų vienuolių natūraliems priešams – plėšriesiems ir parazitiniams vabzdžiams. Nekenksmingas kitiems vabzdžiams, bitėms. Nepavojingas žmonėms, gyvūnams, augalams. Preparato veiklioji medžiaga – bakterija Bacilus thuringiensis porūšis kurstaki. Tai natūraliai gamtoje gyvenanti bakterija.

Koks tas verpikas vienuolis?

Vikšrai pušų spyglius pergraužia per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės – miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis. Masinio dauginimosi metu dideliuose plotuose  vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat viršūninių ūglių pumpurus.

 Pažeidimai

Medžio rūšis: pušis, eglė, kartais aptinkamas ant ąžuolų, beržų ir kitų lapuočių

Pažeidimo vieta: spygliai, lapai

Pažeidimo pobūdis: nugraužti ir / arba apgraužti spygliai arba lapai 

Pažeidimo laikas: gegužė–rugpjūtis 

Medžio amžius: gali pažeisti įvairaus amžiaus medžius

Web-pav

Morfologija

Drugys vidutinio dydžio. Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35–45 mm, patelės – 45–55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos, patinėlių – rudos plunksniškos. Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su  keturiomis vingiuotomis juodomis skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių spalva labai įvairuoja. Masinio išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.

Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs, blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai rožinės spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1–2 paras prieš išsiritant, tampa  šviesiai violetiniai.

Jauni vikšrai yra tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų karpelių išilgai kūno, ant kurių išaugę ploni ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jais vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio, gelsvi, žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė – septintame–aštuntame segmentuose. Devintame–dešimtame pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.

Lėliukės bronzos rudumo, 20–25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių, užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.

Biologija

Drugiai skraido liepos pabaigoje–rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1–2 val. nakties. Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie atlieka tolimus skrydžius ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių feromonų. Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Diena drugiai tupi ant medžių kamienų. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria feromonų. Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt. dažniausiai ant medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200–250 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10–15 laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas, jei oras drėgnas ir šaltas, dar ilgiau išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami. Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis didelė dalis maisto krinta ant žemės, ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis, taip pat ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi nugraužia 300 pušies arba 1000 eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o patelių – 6 ūgių.

Verpiko vienuolio vystymosi ciklas (viena generacija per metus)

Web-lentele

Vikšrai vystosi 40–80 dienų. Birželį–liepą vikšrai virsta lėliukėmis, kaip įprasta, stiebo žievės plyšiuose arba lajos šakų pažastyse. 

 Ekologija

Dažniausiai pasireiškia grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose augavietėse. Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais, išskyrus alksnius, uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik vyresnio amžiaus medynams, bet ir jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir jiems pakenkti.

Priemonės 

Vabzdžių miško kenkėjų kiekio kitimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai, yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu, nektaringų augalų sodinimu.

Atsiradus verpiko vienuolio masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo grėsmei, jų kiekis miškuose gali būti mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant biologiniais ar cheminiais insekticidais. 

Parengta pagal Aplinkos ministerijos ir Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos informaciją

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Miškasodis: kaip sodinti eglaites
Miško savininkų nuotoliniai mokymai: mokesčiai už parduotą medieną ir nenukirstą mišką

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

manto-baneris


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos