STRAIPSNIAI > AUGALININKYSTĖ > Tausokime dirvožemį

Tausokime dirvožemį

LŽŪKT informacija






2013-11-05

 

Dirvožemis – didžiausias turtas. Vienam centimetrui derlingojo sluoksnio susidaryti palankiomis sąlygomis prireikia kelių dešimčių metų, o sunaikinti galima labai greitai.

Daugelis mokslininkų nustatė, jog per didelis pesticidų naudojimas mažina mikroorganizmų kiekį, dideli azoto trąšų kiekiai jį rūgština, todėl mažėja bakterijų, daugėja mikromicetų, kinta jų rūšinė sudėtis. Rūgščiuose dirvožemiuose aptikta minimaliai laisvųjų azotą fiksuojančių bakterijų, negausiai paplitusios nitrifikuojančios ir amonifikuojančios bakterijos, nerasta celiuliozę skaidančių. Taigi dirvožemio išsaugojimas yra svarbiausia žmogaus veiklos sritis.

Vyksta dirvožemio degradacijos procesas

Seniau žmonija ūkininkavo ekstensyviai, nedarydama didelės žalos gamtinei aplinkai, nekenkdama dirvožemiui, bet sparčiai didėjant žmonių skaičiui ir keičiantis technologijoms, žmogaus įtaka dirvodaros procesui labai pasikeitė. Naudojant didelius kiekius mineralinių trąšų ir pesticidų, labai padidėjo augalų derlius, o to paseka – dirvožemio degradacija. Intensyviai ūkininkaujant – nesilaikant sėjomainos ir nenaudojant organinių trąšų, labai mažėja humuso – paties svarbiausio dirvožemio derlingumo faktoriaus. Dirvožemis netenka natūralaus derlingumo ir tampa nebegyvas, nes jame nebelieka mikroorganizmų, kurie visas apmirusias augalų dalis bei gyvūnų išskyras mineralizuoja. Sudėtingi organiniai junginiai virsta paprastesniais arba būna mineralizuojami ir vėl gali būti maistas augalams.

Organinių medžiagų svarba

Organinės medžiagos – svarbiausi elementai, darantys įtakos dirvožemio derlingumui. Jos lemia dirvožemio fizines ir chemines savybes, turi įtakos augalų mitybos rėžimui, yra gyvybiškai svarbios augalams augant. Dažnas augalininkystės ūkis daro klaidą išveždamas šiaudus, o galėtų juos aparti, nes aparus į dirvą grąžinama dalis maistingųjų medžiagų. Įterpiant šiaudus, padidėja judriojo fosforo ir kalio, bet reikia nepamiršti, kad tonai šiaudų kartu reikia duoti ir apie 10–40 kg/N (azoto). Priešingu atveju mineralizuodamiesi šiaudai azotą ims iš dirvos. Sąmoningesni ūkininkai jau supranta, kad dirvožemį reikia tausoti ir imasi reikalingų veiksmų.

Gyvulininkystės ūkiams paprasčiau, jie turi mėšlo. Augalininkystės ūkiai turi rinktis kitus sprendimus. Organines trąšas galima pasirinkti  – kompostai, srutos, mėšlas, paukščių išmatos, šiaudai, sapropelis, žaliosios trąšos, durpės, nuotekų dumblas ir kitos. Kiekvienas ūkininkas, žinoma, jei suinteresuotas ūkininkavimo ateitimi, renkasi sau priimtinesnį būdą.

Reikėtų auginti tarpinius pasėlius

Manau, kad kiekvienas ūkininkas gali auginti tarpinius pasėlius. Tarpinių augalų nemažai. Kai kurie iš jų sėjami ne vien dėl humuso, bet ir biologiniam azotui fiksuoti. Kaip minėta prieš tai, kad išvengtume azoto imobilizacijos, būtina atsižvelgti į anglies ir azoto (C:N) santykį. Tad reikia stengtis tarpinius pasėlius aparti, kol augalai nepradėjo medėti. Optimaliausia tai padaryti prieš pat augalų butonizaciją. Žaliosios trąšos organinių medžiagų balansui dirvožemyje labai didelės įtakos neturi, bet praturtina dirvožemį azotu, suintensyvėja mikroorganizmų veikla.

Azotą fiksuojančių augalų pasirinkimas gana didelis, todėl, mano manymu, kiekvienas ūkis gali pasirinkti jam tinkamą. Iš pupinių (ankštinių) žolių daugiausia azoto sukaupia ožiarūčiai, liucernos, raudonieji, rausvieji ir baltieji dobilai, garždeniai. Tokią pat savybę turi ir pupiniai (ankštiniai) javai – lubinai, pašarinės pupos, vasariniai vikiai, žirniai, avinžirniai, sojos.

Sėjant ožiarūčius, liucernas ir kitus ankštinius būtina apvelti nitraginu, nes daugumoje dirvožemių trūksta spontaninių gumbelinių bakterijų. Šios bakterijos geba paimti atmosferos azotą ir sujungti jį į organinius junginius, kuriuos perduoda augalams. Paprastai gumbelinių bakterijų trūksta laukuose, kuriuose seniai auginti arba išvis neauginti ankštiniai augalai, rūgščiuose ir mažai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose, todėl naudojami dirbtiniai bakterijų štamai. Renkantis vieną ar kitą žemės ūkio augalą, reikia atsižvelgti į turimo dirvožemio būklę – jo pH, užteršimą sunkiaisiais metalais, užmirkimą. Jei dirvožemio pH mažesnis nei 6, vietoj mineralinių trąšų geriau jį pakalkinti. Dirvožemio kalkinimas – viena iš veiksmingiausių priemonių, reguliuojančių ne tik mikroorganizmų paplitimą, bet ir aktyvumą.

Kaip matome yra keli dirvožemio nenualinimo būdai. Vien sėjomainai pasirinkus žirnius, rezultatai būna akivaizdūs. Po jų pasėtų kviečių derlius būna pakankamai didelis.

Taigi kiekvienas ūkininkas, atsižvelgdamas į savo galimybes, turimą techniką, gali pasirinkti, kaip tausoti dirvožemį. O susimąstyti apie tai būtina.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Žieminių rapsų ir kviečių pasirengimas žiemoti Joniškio r.
Žieminių rapsų pasirengimas žiemoti Širvintų r.

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

projekto

4


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos