Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > GYVULININKYSTĖ > Kaip tinkamai valdyti galvijus, nesukeliant streso nei jiems, nei sau

Kaip tinkamai valdyti galvijus, nesukeliant streso nei jiems, nei sau

Vilma Živatkauskienė
LAMMC doktorantė, jaunesnioji mokslo darbuotoja






2020-12-14

© LŽŪKT nuotr.

Užsienio parodose dažnai stebime, kai net labai jauno amžiaus ūkininkų vaikai be baimės vedžioja kartais ir pusantros tonos sveriantį galviją, kuris paklusniai tipena paskui savo jaunąjį šeimininką, nekreipdamas dėmesio į kitus šalia esančius galvijus. Lietuvos ūkininkai taip pat pradėjo to mokytis.

Augintojams būtina žinoti galvijo elgsenos specifiką, nuspėti jo galimus veiksmus, išmokti tinkamai elgtis kiekvieną dieną, siekiant eliminuoti išpuolių prieš šeimininką ir kitus darbuotojus grėsmę. Šiam tikslui reikia turėti kuo daugiau taikomosios etologijos – mokslo apie domestikuotų gyvūnų, gyvenančių dirbtinėje aplinkoje, elgesį. Jų gyvenimo aplinką sukūrė žmogus, ir gyvūnų elgesys toje aplinkoje rodo jų adaptaciją arba neprisitaikymą prie jos, taip pat juos aptarnaujančių žmonių ir gyvūnų tarpusavio santykius. Geras prisitaikymas užtikrina gyvūno gyvenimo gerovę, neprisitaikymas sukelia stresą.

Karvė daugiau negu tūkstantmetį gyvena šalia mūsų ir, regis, turėtų būti gerai žinomos jos elgsenos ypatybės. Tačiau modernizuojant ūkius, didinant bandas, keičiasi gyvulių gyvenimo sąlygos, kartais pakinta jų elgsena, tampa vis sunkiau juos stebėti, pažinti. Tačiau, net ir siekdami pelningumo, galvijų augintojai ir ūkiuose dirbantys žmonės turi žinoti ir suprasti gyvulių elgseną, užtikrindami ūkinių gyvūnų gerovę ir savo sveikatą. Tam reikalingos žinios.

Web-pav1Per 16 metų įgytas galvijų elgsenos stebėjimo žinias ir patirtį bandau pritaikyti praktiškai ūkyje.

Turėti etologijos žinių labai svarbu kiekvienoje situacijoje. Pavyzdžiui, kasmet išginant galvijus į ganyklą, reikia žinoti jų elgsenos specifiką, nes jauni veršeliai labai bijo peržengti sau įprastos teritorijos ribas ir beprasmis jų gainiojimas gali ilgai užtrukti ir neduoti rezultato.

Galvijų pojūčiai

Aplinką jie daugiausiai suvokia visais jutimo organais: akimis, ausimis ir nosimi, per nagas jaučia nesaugų, slidų paviršių, o pajutę kažką neįprasta, išsigąsta ir sustoja. Dažnai tai atsitinka varant galvijus į bandovežį: jei ant trapo nebūna pabarstyta šiaudų ar kokio kito kraiko, o paviršius blizga ir yra neįprastos struktūros, galvijai nenori judėti pirmyn, stengiasi apsisukti ir grįžti į saugią aplinką. Jiems reikia duoti laiko apsiprasti su aplinka, kurią pažįsta per lytėjimą, kontaktą. Gyvūnas turi nuleisti galvą, kad sutelktų dėmesį į žemę, apuostytų jos paviršių, todėl reikia skirti tam laiko.Aplinka turėtų būti artima jų kasdienei ir nebūti jokių trikdžių. Šešėlis ant žemės gyvūnui gali atrodyti kaip gili duobė. 

Galvijų akys yra galvos šonuose, jų regėjimo laukas sudaro panoraminį maždaug 330 laipsnių vaizdą, bet vertikalus (binokuliarinis) matymas prieš save nesiekia 60 laipsnių. Jie turi spalvotą regėjimą, bet nemato raudonos spalvos. Galvijai jautrūs ryškioms kontrastingoms spalvoms, bijo paviršių, kurie, esant ryškiam apšvietimui, gali spindėti.

Dažniausiai galvijai pirmiausiai pamato, o tik vėliau išgirsta. Geresne klausa pasižymi nebent turintys regos problemų. Galvijai tik iš maždaug 30 m atstumo gali tiksliai nustatyti tikslią garso šaltinio vietą, išgirsti silpną garsą. Jie labai nemėgsta riksmo, aukšto dažnio garsų, o rami muzika netgi patartina galvijų ūkiuose. Nustatyta, kad, grojant klasikinei muzikai, didėja karvių produktyvumas.

Web-pav2Galvijų gerai išsivysčiusi uoslė, uostinėdami jie identifikuoja kitus, užuodžia rujojančius bandos gyvulius. Kvapaijuos labai veikia, tačiau išsigandęs gyvulys dažniausiai pasikliauja regėjimu, tik paskui pasitelkia klausą ir uoslę.

Sunku pasakyti, koks kvapas gyvuliui yra geras ar blogas, bet iš patirties žinoma – į fermą atėjus su įprastais drabužiais, galvijai nereaguoja, bet juos pakeitus, iškart žiūri, kas yra ne taip. Dėl nepažįstamo kvapo gyvulys gali elgtis neįprastai, jaus baimę, net jeigu visa kita jam bus taip pat. Baimę jis jaus ir tam tikrą kvapą susiejęs su kažkuo nemalonaus.

Gyvuliui intensyvus, stiprus kasymas dažniausiai patinka, tai jį ramina. Tačiau net ir švelnus prisilietimas galvos srityje gali erzinti ar išgąsdinti. Galvijai ilgai atsimena nemalonius pojūčius, todėl negalima naudoti smurto prieš juos.Jie įsidėmi juos nuskriaudusį žmogų, atsimena nemalonias vietas (pvz., svėrimo įranga) ir į jas eina nenoriai. Todėl svarbu, kad pirmasis kontaktas su galviju jam sukeltų kuo mažiau streso, galvijai turi pasitikėti savo prižiūrėtoju.

Aplinka, kurioje ruošiatės mokyti vedžioti buliukus, turi būtų artima jo kasdienei. Negali būti jokių trikdžių, ringe, kuriame bus dirbama su gyvuliu, neturi būti ryškios šviesos, aštrių kampų ir vietų, kur gyvulys galėtų susižeisti. Jie įpratę būti grupėse, tad kai kuriais atvejais geriau dirbti su keliais vienu metu.

Buliukas, auginamas veislei, nesvarbu pieninės ar mėsinės veislės, turi išmokti nejudėti, nebėgti, nuleisti galvą, leisti uždėti jam apynasrį. Uždėjus reikia palaukti, kol galvijo galva bus nuleista žemyn ir jis nurims. Taip jis išmoksta paklusti savo vadovui. Klaida, kurią daro daugelis augintojų – tempti galviją už pavadžio. Reikia atlaisvinti pavadį, kad jis suprastų, jog paklusus nebus tempimo.

Jei mokote gyvulį išvedžiojimo, visada paskatinkite už pažangą. Treniruokite kasdien, bet trumpai (vidutiniškai apie 15 minučių) ir baikite treniruotes, kai jis susierzina. Nėra visiškai nepavojingo buliaus, tačiau tinkamai dresuojant, rizika nukentėti būna minimali.

Su galvijais visada reikia elgtis atsargiai, nes ir mažas veršelis, sveriantis apie 100 kg, gali sužeisti. Augintojai turime nuolat tobulėti, kaupti patirtį, gerbti gyvulius, elgtis su jais atsakingai.

Galvijo saugumo zonos ir pusiausvyros taškas

Suprasti galvijų judėjimo principus, žinoti akląją zoną labai svarbu. Jeigu atsistosite gyvulio užpakalinėje dalyje – aklojoje zonoje – ir gausite spyrį, kaltinti galėsite tik save. Tai normalus galvijo elgesys, nes jis bijo to, ko nemato ir nejaučia. Žinoma, jis spirs ne visada – gali pasisukti ir pamatyti prižiūrėtoją.

Žmogui einant link gyvulio 45 o–60 o kampu, jis eis į priekį, jeigu 90 o – eis atgal. Bet kiek galima prieiti prie gyvulio, priklauso nuo kiekvieno individo charakterio. Dirbti turime susikaupę ir be baimės, privalome stebėti gyvulį ir turėti galimybę laiku atsitraukti. Jeigu gyvulys pajuto stresą, geriau padaryti pertrauką ir jį kuriam laikui palikti.

Galvijų komforto (saugumo) zona gali labai skirtis. Kiekvienas galvijas turi savo „asmeninę zoną“, Tai įsivaizduojamas apskritimas aplink gyvūną. Kai žmogus įžengia į šią zoną, gyvūnas pradeda tolti, juda priešinga kryptimi. Svarbu, kad jis visada turėtų erdvės judėti į priekį, kitu atveju išsigąs ir elgesys gali tapti neprognozuojamas.

Dar viena svarbi galvijo kūno vieta – pusiausvyros taškas, t. y. gyvulio petys. Jis juda į priekį, jeigu žmogus stovi už pusiausvyros taško, jei žmogus yra pusiausvyros taške – sustoja.

Web-pav3Fermoje saugus atstumas nuo gyvulio iki žmogaus yra apie 1,5 m, o atviroje erdvėje (pvz., ganykloje) gali būti nuo 5 iki 30 m.

Galvijai labiau linkę bėgti nuo žmogaus negu pulti, tačiau susierzinęs, stresą jaučiantis galvijas gali pulti. Būtina būti atsargiems ir visada prisiminti taisyklę – gyvuliui turi būti erdvės judėti į priekį.

Naudokite saugumo zonos koncepciją, norėdami ramiai pervaryti galvijus. Atminkite: kai žmogus patenka į galvijo komforto zoną, šis paprasta tolsta nuo jo. Sustoja, kai prižiūrėtojas pasitraukia iš tos zonos per saugų atstumą.

Gyvuliams varyti naudokitene elektrines priemones (pvz., plastikinius irklus, lazdeles su vėliavėlėmis arba juostas, pritvirtintas prie ilgų rankenų). Šie įrankiai gali būti naudojami galvijus siekiant nukreipti, atkreipti jų dėmesį ar pakeisti judėjimo kryptį. Elektrinis piemuo gali būti naudojamas tik esant būtinybei pajudinti užsispyrusį galviją.

Galvijų asmeninė zona

Web-pav4

 

Galvijų savigynos instinktas

Galvijai naudoja keletą skirtingų metodų apsaugoti: spiria, smūgiuoja galva, trina ar suspaudžia. Sužeisti žmogų gali net mažas veršelis, o subrendę galvijai turi ypač stiprų smūgį. Suaugę galvijai spiria į šoną, prieauglis – tiesiai atgal. Net ir užfiksuoti galvijai palenkę galvą sugeba stipriai smūgiuoti. Reikia saugotis, kad nepakliūtumėte tarp galvijų ir įrenginių, nes galite būti prispaustas. 

Galvijai linkę judėti bandomis ir sekti vadą – šis bandos mentalitetas gali būti naudojamas pervarant galvijus grupėmis. Tokiu atveju dėmesys koncentruojamas į bandos vedlius, nukreipiant juos judėti norima kryptimi, o likusi banda seks paskui juos. Venkite atskirti po vieną galviją, nes likęs vienas jis bandys bėgti, bus nervingas, gali pulti prižiūrėtojus.

Niekada aklai nepasitikėkite gyvūnu, net jei jis atrodo paklusnus. Neatsargus elgesys ir netinkamas buvimas netinkamoje vietoje netinkamu laiku gali būti pražūtingas. Gyvuliai yra pagrindinė nelaimingų atsitikimų ūkyje priežastis.

Svarbiausia – saugumas

Beveik pusė visų ūkiuose patiriamų traumų yra susijusios su fermų įranga, tvoromis, vartais ir kitomis fizinėmis kliūtimis, kurios naudojamos bandai valdyti. Tinkamos galvijų valdymo sistemos palengvina darbą, sumažina darbo jėgos poreikį ir riziką būti sužalotam per gydymo ir galvijų profilaktinės priežiūros procedūras. Tinkama skirstymo-atskyrimo fiksavimo įranga yra pirmasis pirkinys ir užduotis, kurią reikia atlikti įsigyjant galvijų. Įrangos paskirtis – surinkti galvijus į vieną vietą, nukreipti srautą reikiama linkme, išrūšiuoti, atlikti medicinines procedūras.

Saugumas yra svarbiausia ir prižiūrėtojams, ir gyvuliams, o gera, tinkamai suprojektuota įranga užtikrina saugų darbą gyvulininkystės ūkyje.

Kasdieniai patarimai:

  • nestovėkite prieš vartus, varydami galvijus;
  • fiksuodami gyvulį įsitikinkite ar pakankamai gerai jį užfiksavote;
  • atidžiai stebėkite galvijus, ar jie nejaučia baimės ir kančios požymių;
  • stebėkite, ar nematyti padažnėjusio uodegos sukimo, pabalusių piktų akių, pakeltos, kovai nukreiptos galvos, judančių ausų, padažnėjusio skysto tuštinimosi, drebančios odos ir padažnėjusio kvėpavimo.

Agresijos požymiai – galvos ir uodegos sukiojimas, žemės kasimas, pasisukimas į šoną, žemyn nuleistos ausys ir riaumojimas. Jei gyvulys agresyvus, geriausia, ką galima padaryti, laukti, kol nusiramins ir tik tada vėl bandyti jį pervaryti. Dirbti reikia stengtis ramiai ir per daug neskubėti. Nekantrumas ir bandymas daryti viską greitai gali padidinti traumų riziką ir sumažinti pastangų efektyvumą. 

Reikia prisitaikyti prie gyvūnų elgesio. Pradėdami darbus visada numatykite saugaus atsitraukimo kelius, būkite pasiruošę tam, kad galvijai bandys ieškoti būdo pabėgti. Dėvėkite tinkamus drabužius; neikite dirbti po vieną, dirbdami turėkite mobilųjį telefoną, kad prireikus galėtumėte iškviesti pagalbą.

Patarimai, kaip tinkamai valdyti galvijų bandą, nesukeliant jiems streso:

  • įvertinkite galvijų kuriems planuojate atlikti procedūras kiekį;
  • naudokite tinkamas, tvarkingas, atitinkančias gerovės reikalavimus patalpas;
  • procedūrų atlikimo vietoje turi būti tvirtas pagrindas;
  • „susipažinkite“ su galvijais, įvertinkite bandą;
  • atsargiai varykite galvijus;
  • grupuokite galvijus;
  • naudokite pusiausvyros taško taisyklę;
  • kvieskite galvijus, bet jų negaudykite;
  • nesukelkite galvijams streso, netriukšmaukite, neleiskite jiems blaškytis;
  • venkite ryškių apšvietimo pokyčių;
  • nuimkite aštrius daiktus;
  • leiskite dirbti tik patyrusius žmonėms;
  • elkitės su galvijais pagarbiai;
  • būkite budrūs ir ramūs;
  • stebėkite, ar galvijams nepasireiškia agresija;
  • įsitikinkite, kad galvijų tvarkymo įrenginiai yra suprojektuoti, eksploatuojami ir prižiūrimi tinkamai, nekelia galvijams streso; 
  • suprojektuokite ir eksploatuokite pertvaras, tvoras ir vartus taip, kad nekliudytumėte
  • galvijų judėjimui;
  • veždami tvoros segmentus, galvijų gaudykles, stenkitės sumažinti pernelyg didelį triukšmą, kuris gali išgąsdinti galvijus;
  • esant aukštai oro temperatūrai, imkitės veiksmų, kad šilumos poveikis būtų kuo mažesnis.

Pieninės veislės buliaus elgsena

Dažnai iš pieninių bandų savininkų, naudojančių pieninių veislių bulius kergimui, tenka girdėti, kad šie buliai būna agresyvūs ir pavojingesni už mėsinių veislių bulius.

Tiesa ta, kad pavojingiausias pieninis bulius yra toks, kuris nebuvo tinkamai socializuotas (dresuotas) ir augintas, atsižvelgiant į jo rūšį. Jaunam buliukui užaugus ir subrendus (sulaukus dvejų metų), jis siekia kovoti dėl savo lyderystės bandoje, mesdamas iššūkį bandoje esančiam vyresniam buliui. Bet jeigu buliukas buvo auginamas vienas ir neturėjo galimybės bendrauti su kitais galvijais, jis mano, kad kitas bulius yra žmogus ir nori tapti „bandos“ lyderiu, jį įveikdamas. Tai gali sukelti pavojingus išpuolius prieš jį prižiūrinčius žmones.

Nustatyta, kad buliukai, auginti grupėse, rečiau užpuola žmones, negu užauginti atskirai be savo bendraamžių. Todėl pieniniai veršeliai nuo šešių savaičių amžiaus turėtų būti auginami grupėje.Visada būtina prisiminti – niekada negalima žaisti grumtynių žaidimų su veršeliais. Tai smagu, kai jie yra jauni, bet labai pavojinga, kai užauga ir mato jumyse konkurentą. Niekada neleiskite buliukui pakelti galvos prieš jus, sudrausminkite jį, nuraminkite, paglostydami jį po smakru, pakasydami keterą ar užpakalinę dalį. Taigi, pagrindinė bulių užpuolimų priežastis – neteisingas elgesys su juo.

Temperamento (charakterio tipo) vertinimas

Web-lentele1Patvirtinta JAV  Galvijų  gerintojų federacijos, 2010 m.

Auginant buliuką veislei, labai svarbu skirti laiko jo dresavimui, nesvarbu ar tai pieninis, ar mėsinis galvijas. Tinkamas žmogaus elgesys, galvijo etologijos žinomas – būtinos sąlygos, kad galvijų auginimas netaptų nelaimės priežastimi, o kad teiktų džiaugsmą ir ekonominę naudą.

Agroakademija.lt rekomenduoja pažiūrėti

Kaip sutramdyti galviją per 30 min.?

Mėsinių galvijų augintojams – galvijų eksterjero vertinimo paslauga

Bandos sveikata – nenuginčijamas argumentas






baneris

baneris-i-agro

mobili-gyvulininkystes-laboratorija

GZPK BANERIS