Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > AUGALININKYSTĖ > Šviežios bulvės ištisus metus?

Šviežios bulvės ištisus metus?

„Ūkininko patarėjo“ informacija






2020-12-22

© LŽŪKT nuotr.

Kada geriausia bulves sodinti ir kasti, pirmenybę teikti ankstyvosioms ar vėlyvosioms veislėms, kaip užauginti gerą derlių, tinkamai jį išlaikyti? Į šiuos klausimus yra begalė atsakymų ir įvairiausių nuomonių, juolab kad gamtos pokyčiai įneša savų korekcijų ir naujų galimybių. Kai ruduo tęsiasi iki pavasario, šias jas sodinti kai kas ruošia jau vasarį, sodina kovą, o kasa birželio pradžioje. Šiemet šviežių bulvių kai kas turėjo jau balandį, nes nebuvo žiemos, tad „užaugo“ rudenį lauke likusios. Vėlyvąsias bulves šį rudenį buvo galima kasti lig pat gruodžio. Atrodo, kad šios daržovės Lietuvos laukuose tuoj bus auginamos ištisus metus.

Iš tolimos praeities

Be bulvių neįsivaizduojame savo virtuvės, o iš jų pagamintus patiekalus vadiname nacionaliniais. Kaimo gyventojai savo daržuose jau daug ko nebeaugina, tačiau bulves vis dar sodina, nes ši tradicija labai giliai įsišaknijusi. Senolė Anelė Liutkuvienė iš Smilgių pasakoja, kad seniau ankstyvųjų bulvių kaime augindavo labai nedaug – tik tiek, kad nereikėtų vasarą valgyti pernykščių. Dažniausiai augindavo vėlyvųjų veislių bulves, jas sodindavo balandžio pabaigoje, o kasdavo antroje rudens pusėje. Dabar vėlyvą rudenį kasamos bulvės atrodo kiek neįprastai, mat šiais laikais vyrauja ankstyvųjų bulvių kultas – stengiamasi kuo anksčiau jas pasodinti ir jau vasaros pradžioje visus stebinti šviežiomis ir, žinoma, brangiomis bulvėmis.

Šiemet vėlyvąsias bulves savo darže Anelė sodino po gegužės šalnų, neskubėjo kasti, mat buvo šiltas, ilgas ruduo. Rudeninis bulviakasis jos darže vyko lapkritį. Bulvės – kuo puikiausios.

Senolė prisimena, jog bulvėms auginti būdavo parenkama gerai įdirbta dirva. Tik ką suartose pievose jų nesodindavo, nes į jas kaipmat įsisukdavo spragės ir užaugusius gumbus išvarpydavo mažomis skylutėmis. Dar vienas iki šiol gajus bulvių kenkėjas – kolorado vabalas, pasak Anelės, atsirado tik prieš kelis dešimtmečius, sovietmečiu. Iš Baltijos pajūrio vabalai pasklido po visos Lietuvos bulvių laukus ir juos negailestingai niokodavo. Su šiuo sovietmečio „palikimu“ bulvių augintojai kovoja iki šiol.

Senosios auginimo tradicijos

Anelė pasakoja, kad iš rudens sunkesnėse dirvose ruošiant plotą bulvėms auginti ražiena ar pūdymas buvo gausiai pamėžiamas perpuvusiu gyvulių mėšlu. Laukas būdavo giliai suariamas. Lengvose žemėse buvo mėžiama pavasarį prieš pat sodinant. Kad mėšlas neišdžiūtų, buvo iškart užariamas kartu su vagon sumestomis bulvėmis. Prieš sodindami ankstyvąsias bulves, žmonės jas sudaigindavo, palaikydavo kokias dvi savaites šviesioje ir šiltoje vietoje. Bulvės išleisdavo gležnus daigus, kad jų nenulaužytų, kiekvieną atsargiai guldydavo vagon. Sėklai imdavo vidutinio dydžio bulves arba dideles ir jas suskaldydavo, kiekvienai daliai palikdami po 1–2 akutes. Manyta, kad geriausios bulvės išaugdavo iš didelių skaldytų bulvių. Smulkios bulvaitės dažniausiai būdavo sušutinamos ir sušeriamos kiaulėms.

„Labiausiai Suvalkijoje buvo paplitusios „mėlynukėmis“ vadintos bulvės, jos buvo violetine odele, gelsvu minkštimu. Užaugdavo vidutinio dydžio, po keru – 5–6 bulvės. Šios bulvės buvo gana vandeningos ir neypatingo skonio. Pirmųjų bulvių pasikasdavo birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Vėlyvosios bulvės dažniausiai būdavo rupia, šiurkščia, gelsvos spalvos odele, krakmolingos, skanios, gerai ištverdavo iki pavasario per visą žiemą“, – prisimena A. Liutkuvienė.

Pasak jos, vėlyvąsias bulves sodindavo sušilus žemei – nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Jų specialiai niekas nedaigindavo ir į išartą vagą sumėtydavo maždaug pusantros pėdos atstumu. Kad spėtų su artoju, bulves vagon mėtydavo 2–3 žmonės. Maišus su sėklinėmis bulvėmis išdėliodavo proporcingai po visą lauką, kad sodinant būtų galima laiku papildyti. Dažniausiai vagas ardavo metaliniu plūgu, įkinkytu dviem arkliais: vienas eidavo vaga, kitas – dirva. Vienam arkliui plūgą sunkioje dirvoje tempti būtų buvę per sunku. Augančių bulvių jokiomis mineralinėmis trąšomis netręšdavo, nes sakydavo, kad salietra patręštos juoduoja. Kai bulvės sudygdavo ir šiek tiek paaugdavo, jas apkaupdavo, nes kuo aukštesnė ir puresnė vaga, tuo joje užaugdavo daugiau šakniagumbių. Augančios bulvės būdavo apkaupiamos ne kartą. Kad jų nestelbtų piktžolės, tekdavo ravėti rankomis ir kauptukais. Kolorado vabalus taip pat dažniausiai tekdavo rinkti rankomis, nes populiarusis chemikalas „Agil“ ne visada juos įveikdavo.

Anot A. Liutkuvienės, ankstyvųjų bulvių būdavo nuolat pasikasama maistui, o likusios nukasamos rugsėjo pradžioje. Pagrindinis bulviakasis būdavo spalį, kartais užsitęsdavo iki lapkričio. Jei bulvienojai būdavo ne visai nudžiūvę, juos prieš tai dalgiu nupjaudavo. Vėlyvosios bulvės buvo daug didesnės, tvirtesnės, po keru užaugdavo iki 10. Bulves kasant arkliai eidavo tarpvagiais, o žagrė išversdavo šias daržoves į paviršių. Paskui artoją skubėdavo bulvių rinkėjai su kanabėkais, vagos ilgį pasidaliję dalimis. Rinkdami bulves skirstė į geras, mažas ir pažeistas, jos keliaudavo į skirtingas pintines. Išrūšiuotas supildavo į atskirus maišus, stengdavosi surinkti sausas ir kuo greičiau pargabenti į aruodus, rūsius ar užkasti į kaupus.

„Bulviakasis buvo tapęs tam tikru ritualu, į talką būdavo kviečiami kaimynai. Paskui vieni kitiems eidavo talkinti. Bulviakasio metu netrūkdavo įvairių pašmaikštavimų, dainų, geros nuotaikos. Prie bulvių lauko liepsnojo bulvienojų laužai, kuriuose būdavo kepamos šviežios bulvės. Išskrendančių paukščių virtinės, degančių bulvienojų dūmų kvapas sukurdavo ypatingą rudens nuotaiką. Bulviakasio pabaigtuvėms moterys gamindavo įvairius patiekalus iš bulvių – būdavo kepamas kugelis, blynai, bandos, kemšami vėdarai, verdami cepelinai. Pabaigtuvės kartais užsitęsdavo iki paryčių, neapsieinant be dainų ir šmaikštavimų“, – prisimena Anelė.

Mokslo ir praktikos patarimai

Bulvių augintojai ir mokslininkai bando atrasti patį geriausią bulvių auginimo metodą, išvesti naujų bulvių veislių, pranokstančių buvusias. Vyrauja nuostata, kad labai ankstyvų veislių bulvių vegetacija trunka 70–90 dienų, ankstyvųjų – 90–100 dienų, vidutinio ankstyvumo – 100–110 dienų, vėlyvųjų – 110–120 dienų, labai vėlyvų – 120 ir daugiau dienų.

Bulvės dažniausiai sodinamos balandžio antroje pusėje: lengvose dirvose – pražydus baltažiedei plukei, sunkesnėse – ievai. Sodinama 7–8 laipsnių temperatūros dirvoje, sudaigintas galima sodinti 6 laipsnių temperatūros dirvoje. Daiginti geriau didesnes, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30–45 dienos iki sodinimo. Kovo pradžia – geriausias laikas pradėti daiginti.

Mūsų klimato juostoje optimaliausias bulvių kasimo metas yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo 10 dienos, bet tai tik orientacinis terminas, nes realiai bulvių brandai turi įtakos tai, kada jos buvo pasodintos, jų veislė, oro sąlygos ir priežiūros sąlygos,visa tai gali pakeisti rekomenduojamas datas. Labai anksti pasodintos bulvės (balandžio viduryje) dažniausiai kasamos birželio antroje pusėje. Ankstyvųjų veislių bulves rekomenduojama pradėti kasti rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo viduryje, vėlyvąsias veisles – rugsėjo trečiąjį dešimtadienį. Bulviakasį reikėtų baigti iki spalio pradžios. Jį suvėlinus, galimi derliaus nuostoliai, nes, pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms, daug bulvių lieka, jas labiau puola ligos. Geriausia kasti, kai oras giedras, o žemė gana sausa. Iš šlapios dirvos kastos bulvės būna apsivėlusios purvu, žiemą labiau pūva.

Ir mokslinių tyrimų duomenys, ir augintojų patirtis rodo, kad labai svarbu bulvių derlių nuimti, kai gumbai visiškai subrendę, bulvienojai pagelsta ar nudžiūsta. Nukasus subrendusias bulves, gaunamas didžiausias derlius, jos gerai išsilaiko per žiemą.

Web-UP200px

Rasa SMILGYTĖ






baneris

230x350_1

ikmis mokymu baneris

baneris-i-agro

GZPK BANERIS