Kviečiame mokytis ir nuotoliniu būdu sistemoje IKMIS (https://www.ikmis.lt/).

STRAIPSNIAI > MIŠKININKYSTĖ > Metas iš naujo įvertinti, kiek privatus miškas yra... privatus

Metas iš naujo įvertinti, kiek privatus miškas yra... privatus

„Ūkininko patarėjo“ informacija






2020-12-17

© LŽŪKT nuotr.

Privatūs miškai užima reikšmingą Lietuvos dalį – 40 proc., šį turtą valdo daugiau kaip 255 tūkst. miškų savininkų. Deja, skirtingai nei senosiose Vakarų demokratijos šalyse, teisėtų šeimininkų teisės į nuosavybės teise valdomą turtą yra gerokai suvaržytos. Tačiau yra lūkesčių, kad padėtis gali keistis.

Patirties nedaug

Norint suprasti šiandienos valstybės bei visuomenės santykį su privačia miško nuosavybe, kodėl jis taip skiriasi nuo Vakarų pasaulio, miškų politikos ekspertai siūlo atsigręžti į istoriją. Privačios miškininkystės tradicijoms formuotis istorinės aplinkybės Lietuvoje nebuvo palankios.

XX a. pradžioje privatūs miškai sudarė didesnę Lietuvos miškų dalį (64 proc.), priklausė daugiausia dvarininkams. Per žemės reformą, vykdytą 1920–1939 m., dauguma šių miškų buvo nusavinti. Jau 1937 m. vyravo valstybiniai miškai, o privatiems teko tik 15 proc. Privačios valdos buvo palyginti smulkios, iki 25 ha, ir buvo ūkininkų ūkių sudėtinė dalis. Sovietiniais metais jie buvo nacionalizuoti.

Privatus miškų ūkis žingsnelis po žingsnelio pradėjo kurtis atkūrus šalies nepriklausomybę. 1995 m. jie sudarė 4 proc. visų šalies miškų ploto, 2000 m. – 23 proc., 2005 m. – 33 proc., 2010 m. – 38 proc., o dabar – 40 proc. proc.

Tad istoriškai privačios miškininkystės patirties Lietuvoje yra nedaug, ganėtinai ilgai į šį segmentą žiūrėta nepatikliai.

Žvilgsniai į perspektyvą

Gyvename svarbių sprendimų laikais. Vyksta diskusijos tarp miškų politikos formuotojų ir vykdytojų, miškininkų, mokslininkų dėl miškų politikos ateities. Kokią vietą toje politikoje užims privatūs miškai?

Naujoji Vyriausybė savo programoje numato didinti šalies miškingumą, o privatūs miškininkai joje ir vėl pasigenda valstybės pagarbos. Naujajai valdžiai teks rasti atsakymus į klausimus, kurių nagrinėjimas buvo atidėtas. Šiais metais baigiasi Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programa. Naujojoje daugiametėje programoje turi būti nubrėžtos perspektyvinės gairės.

Statistiškai privatūs miškai apibūdinami kaip miškai, kuriuose vyrauja smulkios, vidutiniškai 3–3,5 ha, valdos. 87 proc. savininkų turi iki 5 ha miško, miškininkauja epizodiškai. Nuolatinę miškų ūkio veiklą vykdo tik vienetai. Subjektai, valdantys daugiau nei 500 ha miškų plotus, užima 10–12 proc. visų privačių miškų. Visgi privatus miškų sektorius yra svarbus medienos rinkos dalyvis, jam tenka apie pusė visos rinkos.

Trūksta balanso

Aplinkos ministerijos (AM) Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis pastebi, kad privatus miškas, sudarydamas reikšmingą visų šalies miškų dalį, tampa reikšmingas viešiesiems poreikiams tenkinti šalies mastu. Kita vertus, svarbu išlaikyti balansą tarp valstybės reguliavimo siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir nuosavybės teisės. Šio balanso Lietuvoje trūksta, miško savininkui nesuteikiama teisė savarankiškai priimti sprendimų net dėl menkiausių, esminės įtakos miško ekosistemoms nedarančių miškininkavimo priemonių.

Pasak dr. N. Kupstaičio, keičiantis visuomenės poreikiams ir stiprėjant privačių miškų sektoriui, ryškėja konfliktas tarp visuomeninės miškų funkcijos ir savininko tiesioginės naudos iš nuosavybės. „Auga nemedieninių miško paslaugų poreikis, tačiau savininkui pajamų tai negeneruoja. Stiprėja visuomenės netolerancija plyniesiems miško kirtimams ir bent kiek intensyvesniam miško naudojimui, ypač saugomoms teritorijoms priskirtuose miškuose“, – pastebėjo jis.

Kita vertus, savininkų veikla varžoma įvairių specifinių apribojimų, o valstybinė miškų kontrolė itin griežta. Beje, nuo 2021 m. liepos ji turėtų būti dar labiau griežtinama, nes Valstybinės miškų tarnybos funkciją numatyta integruoti į Aplinkos apsaugos departamentą.

Suvaržyta disponavimo teisė

Apie tai, kad dabar savininkų teisė disponuoti savo turtu pernelyg suvaržyta, jau daugelį metų nepailsdamas kartoja Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMŽSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis. Jis pasisako už nuoseklią ir tvarią, priešpriešos nekuriančią miškų politiką, kuri miško savininkui leistų jaustis šeimininku. Deja, iki šiol nestabilumo, netikrumo labai daug. Tai rodo vien tai, kad per praėjusią Seimo kadenciją buvo pateikta daugiau nei 90 Miškų įstatymo pataisų.

Žmogui labai svarbu turėti vietą, kuri jam priklauso, į kurią jis gali investuoti, ja rūpintis.

Kalbėdamas apie tai, kad dabar labai trūksta valstybės pasitikėjimo privačiu miškininku, dr. A. Gaižutis nurodo daug konkrečių sričių, kuriose, jo įsitikinimu, draudimai ar suvaržymai yra pertekliniai. Privataus miško savininkas neturi teisės naudoti šio ploto medžioklei. Neproporcingai suvaržyta teisė miško valdą pasidalyti bendraturčiams, ypač saugomose teritorijose. Kitur miško valdos negalima skaidyti į smulkesnius nei 5 ha sklypus.

Pažeidžiama savininko teisė į privatumą, saugumą, poilsį. Tai priklauso vien tik nuo pašaliečių padorumo, kultūros. Privataus miško savininkas negali riboti pašaliečių lankymosi, tačiau turi pareigą sutvarkyti bei išvežti jų paliktas šiukšles. Tačiau didžiausią žalą savininkai patiria dėl paminamų lūkesčių, turto nuvertėjimo dėl įvairių miškininkavimo apribojimų bei vengimo mokėti kompensacijas.

Apribojimai kainuoja

Įdomių skaičių, kokie ekonominiai nuostoliai patiriami dėl ūkininkavimo suvaržymų, pateikia Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto prof. Vilis Brukas.

Įvertinant, kad miško žemė rinkoje vidutiniškai kainuoja apie 4 tūkst. Eur/ha, šalies mastu privačios miško žemės vertė siekia apie 3,5 mlrd. Eur, tai prilygsta apie 7 proc. bendrojo vidaus produkto.

Atlikti tyrimai atskleidė, kad, palyginti su Pietų Švedija, vien dėl kirtimo amžiaus ribojimų Lietuvoje statistinio spygliuočių medyno grynoji dabartinė vertė yra daug mažesnė. Štai paprastosios pušies 1 ha grynosios vertės palyginimas: IV grupės medyno – 3 147 Eur (53 proc. mažesnė nei Švedijoje), III grupės – 2 447 Eur (42 proc. mažesnė nei Švedijoje), II grupės – 629 Eur (11 proc. mažesnė nei Švedijoje).

„Vien dėl kirtimo amžiaus ribojimų ūkiniuose miškuose Lietuvos savininkas netenka apie 30 proc. ekonominės miško vertės, o antrosios miškų grupės statuso valdoje – iki 90 proc.“, – akcentuoja prof. V. Brukas.

Pasak jo, privačių miškų savininkai patiria didelę skriaudą: atkurdama privačią nuosavybę Lietuva viena ranka davė, kita – atėmė. Pertekliniai apribojimai prilygsta dalinei nacionalizacijai. „Dar blogiau, kad iš vienų atėmė gal apie trečdalį, o iš kitų – bemaž viską, tokiu būdu tariamas konstitucinis teisingumas pavirto į didžiulę neteisybę paprastiems Lietuvos žmonėms, ypač tiems, kurių miškai pateko į II grupę“, – dėl esamos, mentaliteto nulemtos situacijos apgailestauja profesorius.

Pasak prof. V. Bruko, nemažas pajamas privačių miškų savininkams generuoja ir medžioklė. Miško hektaro nuomos šioms reikmėms kaina siekia apie 70–80 Eur per metus.

Platesnis požiūris

Modernusis pasaulis miškų teikiamą naudą suvokia nepalyginti plačiau nei kada nors anksčiau. Pagal tarptautinę klasifikaciją ekosistemos paslaugų sąraše – net dvylika punktų. Tai ne tik nuo seno visuotinai žinomos naudos: miškas yra medienos ir valgomųjų produktų, gyvūnijos ir augalijos namai, genetinių išteklių šaltinis, rekreacijos vieta.

Šiuolaikiniame pasaulyje akcentuojamos ir kitos naudos. Miškas mažina žmogaus sukeltą oro bei vandens taršą, taip pat triukšmo, kvapų ir vizualinę taršą. Jis teikia apsaugą nuo gamtinių veiksnių, tokių kaip vėjas ir vandens erozija, padeda kontroliuoti potvynius ir pan. Tai ekosistema, kurioje veisiasi kenkėjų ir ligų platintojų priešai. Miškas yra dirvožemio formuotojas ir gerintojas, atmosferos sudėties ir mikroklimato reguliuotojas (sugeria šilumos efektą sukeliančias dujas (ŠESD), reguliuoja drėgmę, temperatūrą ir pan.).

Į ekosistemos paslaugų sąrašą įtraukta ir ganėtinai naujų, dar per mažai ištirtų dalykų. Miškas reikšmingas intelektinei veiklai (moksliniams tyrimams, mokantis suvokti istorinę ir etnokultūrinę tapatybę ir pan.), su juo susijusi nemateriali vertė (dvasinio, religinio ryšio su gamta priežastis). Be to, tai – garbinamų šventų objektų išsaugojimo vieta, gamtos elementų palikimo ateities kartoms pareigos objektas.

Laukia santykių „perkrovimo“

Ekspertai sutaria, kad valstybės politiką dėl privačių miškų reikia peržiūrėti. Pasak dr. N. Kupstaičio, pagrindinis viešasis poreikis privačiuose miškuose – nesumažinti jų ilgalaikėje perspektyvoje, kaip tik į tai turėtų būti nukreiptas valstybinis reguliavimas. AM atstovas pritaria, kad kompensavimo už ūkinės veiklos apribojimus sistema nedengia pajamų praradimo, kosmetinių priemonių nepakanka – reikalingas naujas balansas.

Iki šiol nepripažinta, kad ir visuomenė turi prisidėti prie privačių miškų teikiamų naudų. Pajamas miško savininkui gali generuoti ne vien mediena, bet ir kitos miško teikiamos naudos. Pavyzdžiui, Vokietijoje įvestos išmokos už anglies kaupimą ir ŠESD absorbciją miškuose. Dr. N. Kupstaitis pritaria, kad saugomose teritorijose privačių miškų savininkams būtų numatytas realus ūkinės veiklos apribojimų kompensavimo mechanizmas, atsisakyta nebūtinų apribojimų ir neesminės veiklos priežiūros.

Kompensacijų mechanizmas – opiausia problema. Ar visuomenė prisiims pareigą prisidėti – tai sudėtingų ateities diskusijų, naujojo Seimo politinės valios kažką keisti klausimas.

Web-UP200px



 VIDEONAUJIENOS

Miškas mažina klimato kaitą. Naudokitės ES parama
Miškas reikalauja priežiūros, o darni ir atsakinga miškininkystė – žinių bei patirties

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


baneris-i-agro

Baneris-naujas-VEIKIANTIS-230x480

medziobirza1 (1)


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2021 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos