Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > VERTA ŽINOTI > Į kaimą atėjo išsilavinusių ūkininkų karta

Į kaimą atėjo išsilavinusių ūkininkų karta

„Ūkininko patarėjo“ informacija






2021-01-13

Dr. Ignas Hofmanas – naujovėmis besidomintis jaunasis ūkininkas, LŪS Radviliškio skyriaus pirmininkas, aktyvus visuomenininkas©LŽŪKT nuotr.

Naujos ir modernios technologijos sparčiai skinasi kelią ir į kaimą, vyresniąją ūkininkų kartą sparčiai keičia jaunoji karta. Baigę studijas, kvalifikuoti specialistai sugrįžo į gimtinę, įkūrė savo valdas, kiti paveldėjo tėvų ūkius, sparčiai diegia naujoves, domisi agrarinio sektoriaus pokyčiais, kai kurie aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, teikia pasiūlymus, gina ūkininkų interesus. Vienas tokių pilietiškai aktyvių ir veiklių ūkininkų yra Radviliškio rajono jaunasis ūkininkas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Radviliškio skyriaus pirmininkas Ignas Hofmanas. Jį kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Aldona Sireikienė.

Žemdirbių savivaldos išlaikymas

– Pirmiausia pakalbėkime apie ūkininkų susiskaldymą. Galima drąsiai teigti, kad ūkininkams trūksta susitelkimo ir vienybės.

– Taip, ūkininkams trūksta ir susitelkimo, ir vienybės, o ypač – supratimo, kad itin svarbu atstovauti savo teisėtiems interesams ir juos ginti. Gaila, dar yra nemažai ūkininkų, kurie to nesupranta. Kai kurie mano, jog jų interesus apgins kažkokie mistiški „geri dėdės“, neva jie pasirūpins, kad ūkininkams be jokių trikdžių ir sunkumų seksis plėtoti veiklą, kiti galvoja, kad visos problemos be jokių pastangų savaime bus išspręstos. Tvirtai pareiškiu: niekas kitas neapgins mūsų interesų, tai padaryti turime patys. Reikėtų įsidėmėti: biurokratai, politikai viską daro ir darys taip, kaip jiems palankiau ir naudingiau. Mes patys galime apginti savo interesus arba tai padaryti gali mūsų išrinkti atstovai. Apmaudu, kad dalis ūkininkų iki šiol to nesupranta.

Kita aktuali problema – ūkininkų pasidalijimas į stovyklas, vadinkime tai susiskaldymu. Žemdirbių bendruomenėje susiklosčiusi patiems žemdirbiams labai nepalanki situacija: dalis žemdirbius vienijančių organizacijų atsisakė būti Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) nariais ir susivienijo į Lietuvos žemės ūkio tarybą. Manau, tai įvyko ne todėl, kad kardinaliai skyrėsi žemdirbiams atstovaujančių organizacijų interesai ir jų nebūtų galima suderinti. Tikrosios priežastys gilesnės. Viena jų – renkant ŽŪR vadovybę akivaizdžiai trūksta demokratiškumo. Juk ŽŪR išlaikyti skiriamos šalies biudžeto lėšos. Tai – mokesčių mokėtojų pinigai. Jei ŽŪR deklaruoja, kad atstovauja visam agrariniam sektoriui ir kaimui, tai ŽŪR vadovybė ir turėtų būti renkama visų Lietuvos žemdirbių, o ne dalies asociacijų, kurios pagal asociacijų įstatymą teturi po vieną balsą, kaip yra dabar. Dabartinė rinkimų sistema yra akivaizdžiai ydinga, nes ŽŪR nariai – skirtingų interesų asociacijos – yra nevienodo dydžio, gali turėti nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių narių, atstovaujamų asmenų skaičius skirtingas, o dabartinė rinkimų sistema to neatspindi. Jeigu norime gyventi demokratiškai, turime turėti ir demokratinį atstovavimą ūkininkų savivaldos organizacijoje.

Kita problema: žemdirbių savivaldai sukurtas atskiras įstatymas, kuris garantuoja išlaikymą iš šalies biudžeto. To neturėtų būti. Tikroji savivalda turi būti priklausoma nuo savo narių, kurie ją ir išlaiko. Tik tada tokia organizacija būtų savarankiška, stipri, nebijos pareikšti savo nuomonės, kritikuoti ydingų valdžios sprendimų, o esant reikalui – pasinaudoti savo konstitucine teise protestuoti. Pažvelkime objektyviai. Ar galima kritikuoti valdžią, iš jos reikalauti, kai ji tai organizacijai išlaikyti skiria pinigus? Akivaizdu, esant tokiai situacijai, persekioja prisitaikėliškumo šešėlis. Ūkininkai nusivilia, tampa abejingi ir nenori priklausyti jokioms organizacijoms. O valdantieji dažnai suskumba tokia situacija pasinaudoti – kai nepriklausomos organizacijos (Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija) priešinasi, pritarimą nesunkiai randa ŽŪR.

Žemdirbių susiskaldymas yra parankus valdžiai. Valdantiesiems be galo paprasta įgyvendinti savo užmačias, nes žino, kad tylės tie žemdirbių savivaldos atstovai, kurie gauna finansavimą. Žinome tokį posakį „negi kąsi į ranką, kuri tave maitina“.

Politikų strėlės – į ūkininkus

– Neseniai išrinktas Seimas prasitarė, kad po kurio laiko bus peržiūrima, kokių lengvatų skiriama ūkininkams. Galima spėti, kad naujoji mokesčių sistema būtų pražūtinga mažiesiems ūkiams.

– Jeigu Seimas nuspręstų peržiūrėti ūkininkams skiriamas lengvatas, tegul pirmiausia atidžiai patikrina ir įsitikina, kad tų įsivaizduojamų lengvatų jau seniai nėra. Ūkininkai neturi realių lengvatų. Politikai kaip lengvatą įvardytų sumažintą akcizą dyzelinui, kuris skirtas naudoti žemės ūkio reikmėms. Įstatymu apibrėžta, kokiems degalams taikomos akcizo lengvatos. Negalima ignoruoti ar nežinoti priimtų įstatymų. Čia galima ilgai diskutuoti. Tik norėčiau priminti, kad šilumos gamyba, aviacija, laivyba ir kitos sritys taip pat naudoja beakcizius degalus.

Kodėl nusitaikyta tik į žemės ūkį, galima daryti keletą prielaidų. Šiuo metu populiaru viską krauti ant duonos augintojų pečių. Matyt, tai lengviausia padaryti ir reikšti nepagrįstas pretenzijas silpnesnei socialinei grupei – žemdirbiams.

Mokesčių klausimas, mano nuomone, jau išsemta tema, nebeįmanoma ūkininkams dar labiau didinti mokesčių. Vėl pakartosiu: ūkininkai turi būti budrūs ir, kai bus būtina, aktyviai ginti savo teisėtus interesus.

Tenka pripažinti, kad mažesni ūkiai sumoka santykinai daugiau mokesčių, todėl, jei keistųsi mokesčių sistema, ji greičiausiai neigiamai atsilieptų būtent mažesniesiems.

Ekologinis ūkininkavimas – išsigelbėjimas?

– Dabar daug diskutuojama apie Europos Komisijos priimtą strategiją – Žaliąjį kursą.

– Kuo labiau gilinamės į Europos žaliąjį kursą, tuo labiau išryškėja, kad tai ambicingas planas dar neatlikus analizės, koks bus poveikis ekonomikai, taip pat nėra vertinimo, kokią įtaką ši strategija turės žmonių gyvenimo kokybei. Užsibrėžtas tikslas kol kas neturi jokio pagrindimo. Paprastai tariant, pirma iškeliami tikslai, o tik po to žiūrima, kokių pasekmių tai sukels.

Vienas tikslų – Lietuvoje ekologinių ūkių plotus padidinti 25 proc. Idėja gal ir gera. Kokiomis motyvavimo priemonėmis bus pasinaudota vykdant ekologinių ūkių plėtrą? Kyla ir daugiau klausimų. Svarbu žinoti, kur bus dedama užauginta ekologiška produkcija, ar bus garantuotas jos supirkimas. Kas gali atsakyti, ar ekologinio ūkio produkcija visais atvejais geresnė už tradiciniame ūkyje užaugintą? Į šį klausimą nėra vieno atsakymo.

Ekologinis ūkininkavimas neįmanomas be gyvulininkystės. Tačiau skelbiama, kad žemės ūkyje karvės yra vienos didžiausių klimato teršėjų. Kita vertus, kam plėsti gyvulininkystės ūkius, jeigu produkcijos supirkimo kainos mažos, neatperka įdėtų kaštų ir savikainos.

Nors žodis „ekologija“ skamba nuostabiai, tačiau nėra vien tik neapsakomas gėris. Į viską reikia žiūrėti kompleksiškai ir derinti, be to, vertinant daugelį aspektų, juos reikia matyti kaip visumą. Dabar pastebiu suformuotą ribą tarp ekologinio ūkio ir tradicinio ūkio, tarsi gėrio ir blogio paralelė. Toli gražu taip nėra. Kol kas kyla daugiau klausimų nei atsakymų.

Keičiasi ūkininkų kartos

– Vyresnioji ūkininkų karta, atkurtoje Lietuvoje pradėjusi savarankiškai dirbti susigrąžintą tėvų žemę, pamažu traukiasi iš aktyvios veiklos. Ūkius jie perduoda savo įpėdiniams. Bet yra nemažai jaunų žmonių, kurie nusprendžia gyventi ir dirbti kaime, tačiau neturi turtingų tėvų, jiems gana sudėtinga įsikurti...

– Kaimas ne tik sensta,bet ir nyksta. Vargu ar dar galima šį procesą sustabdyti. Nyksta amatai, uždarytos mokyklos, amžinybėn išeina kaimo senbuviai. Maži ūkiai nerentabilūs, be to, esamų darbo vietų ūkiuose ateityje vis mažės, nes visus darbus paspartina moderni ir naši technika. Tai iššūkiai, su kurias netrukus susidurs valstybė. Iš kokių šaltinių bus galima didinti pensijas, pašalpas, jeigu nebus kuriama daugiau darbo vietų, nebus didinami atlyginimai. Mokesčių mokėtojų vis mažėja.

Yra daug gražių pavyzdžių, kaip tėvų ūkius perima vaikai, kurie tęsia ūkininkavimo tradicijas. Bet yra ūkių, kurių nėra kam perimti. Galėtų būti sukurtas tokių ūkių perėmimo mechanizmas. Valstybė galėtų suteikti lengvatinę paskolą su garantija ir kontrole ūkiui išpirkti pagal parengtą verslo planą. Jaunam žmogui, kuris neturi kapitalo, įsikurti ir pradėti verslą yra sudėtinga. Valdžia turėtų teikti konkrečią paramą.

Daugiau supratimo ir objektyvumo

– Vienas politikas prasitarė, jog žemės ūkis yra lokomotyvas, kuris tempia visą Lietuvos ekonomiką. Esame agrarinis kraštas, kuriame turėtų būti daugiau santarvės ir pagarbos duonos augintojams.

–Žemės ūkis Lietuvoje – ne tik nacionalinio saugumo ir vientisumo garantas, bet ir tautos išlikimo pagrindas tiek fizine, tiek ir moraline prasme. Gamta mums davė derlingą žemę, todėl ir esame darbščių žemdirbių kraštas. Mes nekasame anglių, nėra naftos gręžinių, gana nedideli žemės gelmių ištekliai – skaldos, smėlio, klinčių, molio, be abejo, lobių lobis – kokybiškas geriamasis požeminis vanduo.

Žemės ūkis sukuria daug darbo vietų: tai maisto produktų auginimas ir perdirbimas, logistika, technikos ir atsarginių dalių gamyba ir prekyba, ūkinės paskirties pastatų statyba ir renovacija, įvairios paslaugos, o kur dar trąšos, augalų apsaugos priemonės. Daug ūkinių subjektų, firmų yra susiję su žemės ūkiu, didelė perkamų ir parduodamų prekių apyvarta, dirba tūkstančiai darbuotojų. Nebūtų žemės ūkio, daugybė žmonių liktų be darbo.

Keista, kad pastaruoju metu žemdirbiai sulaukia nepelnytos kritikos ir šmeižto. Labiausiai stebina, kad šias melagingas žinias skleidžia kai kurie žinomi ekonomistai, vieši asmenys, net ir politikai. Ūkininkų verslas – po atviru dangumi, esame priklausomi nuo gamtos, todėl dėl meteorologinių sąlygų ir klimato kaitos tenka patirti daug nuostolių. Mums nereikia dirbtinio pripažinimo ar nepelnyto įvertinimo. Mums pakaktų objektyvaus vertinimo, adekvataus požiūrio, supratimo.

Web-UP200px






apskaita

darbu sauga-2

pasaru-tyrimo-baneris

nuotoliniai mokymai_1

GZPK BANERIS

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/