Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > VERTA ŽINOTI > Žalioji ekonomika žemės ūkyje – kiek pasiruošę ir kokios galimybės atsiveria?

Žalioji ekonomika žemės ūkyje – kiek pasiruošę ir kokios galimybės atsiveria?

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė






2021-02-08

 

Žemės ūkio sektoriui neabejotinai tenka vienas svarbiausių vaidmenų įgyvendinant Europos žaliojo kurso tikslus, Bendrijos ir Lietuvos iškeltą siekį iki 2050 m. pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Tai iššūkis ir naujos galimybės visai maisto tiekimo grandinei bei kiekvienam iš mūsų, todėl reikės visų sąveikos, kad pasiektume bene ambicingiausius visų laikų tikslus – šią mintį pabrėžė daugelis pranešėjų virtualioje tarptautinėje konferencijoje Klimato kaita ir žemės ūkis – iššūkiai, patirtys ir sprendimai“, į kurią Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) pakvietė ūkininkus, gamybininkus, politikus, mokslininkus iš Lietuvos ir užsienio.

Į nuotolinę konferenciją prisijungė daugiau nei 500 dalyvių ir klausytojų iš 13-os užsienio šalių.

Konferenciją pradėjęs LŽŪKT direktorius dr. Edvardas Makelis teigė, kad žaliasis kursas išliks pagrindiniu kelrodžiu sprendžiant ateities žemės ūkio problemas. „Europos politikai artimiausioje perspektyvoje žemės ūkį mato tvarų, t. y. socialiai stabilų, ekonomiškai gyvybingą. Sutaria, kad jį reikia remti, tik atsiranda papildoma sąlyga – ūkininkauti reikia griežtai prisilaikant agroekologinių ir aplinkosaugos reikalavimų, o sprendžiant ūkio problemas, maksimaliai naudoti inovatyvius sprendimus“, – sakė LŽŪKT vadovas ir pridūrė, kad siekiant susitvarkyti su iššūkiais ir gauti naudos pirmiausia numatyta modifikuoti BŽŪP politiką. Pasak E. Makelio, kiekviena šalis turės pasitvirtinti strategiją, kurioje aiškiai būtų apsibrėžta, kaip vyks žinių ir inovacijų, paramos sistema, bendradarbiavimas tarp mokslo, žemdirbių ir konsultavimo. Ši sistema ES vadinama AKIS ir į ją dedama daug vilčių. LŽŪKT taip pat dalyvauja AKIS veikloje.

Į konferenciją prisijungęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas dėkojo Konsultavimo tarnybai už konferencijos organizavimą pačiu laiku. „Tai lyg šviečiamasis mokslinis darbas paaiškinant, kas yra klimato kaita. Jos nesupratimas ir galvojimas, kad tai tik Damoklo kardas, su kuriuo susiduriame įvykus stichinėms nelaimėms, yra vienas požiūris. Kitas – kai žinai, kokios to priežastys, kaip vyksta ŠESD mainai, kokią reikšmę turi dirvožemis ir augalai. Įsigilinus į procesus ir juos suprantant, daug kas paaiškėja: kaip reikės gyventi, kokios inovacijos turės atsirasti, o galbūt kai kurie tradiciniai gamybos būdai turi grįžti į žemės ūkio sektorių“, – sakė žemės ūkio ministras linkėdamas geros diskusijos.

Nors pastaruoju metu daug kalbama apie žmogaus poveikį gamtai ir jo veiklos pasekmes, o žemės ūkis pristatomas kaip vienas taršiausių sektorių Lietuvoje, vis tik taikant gamtai palankų ūkininkavimą tai gali būti ne tik problema, bet ir vienas iš pagrindinių šios problemos sprendimo būdų – neišvengiamas judėjimas žaliuoju kursu yra ir galimybė. Ja pasinaudodami galime siekti pakeisti žemės ūkio sektorių, kad jis būtų palankus aplinkai, ekologiškas ir kuriantis didesnę pridėtinę vertę dabar ir ateityje. Svarbu, kad žaliųjų tikslų būtų galima siekti su šalies specifiką ir poreikius geriausiai atitinkančiu įrankių rinkiniu.

Žemdirbiams reikia aiškumo

Ūkininkas ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas akcentavo, kad dabar – lemtingų pokyčių ir sprendimų metas, todėl žemdirbiams kaip niekada reikia aiškumo, nes prognozių, strategijų yra daug, o Žaliasis kursas – vienas ambicingiausių. Jis pabrėžė, kad įpročius turės keisti ne tik ūkininkai, bet ir vartotojai.

A. Macijauskas išreiškė ir tam tikras abejones dėl Lietuvos užsibrėžtų tikslų keliaujant Žaliuoju kursu. Pasak LGAA vadovo, žemdirbiai yra padarę didelę pažangą, o ES žaliajame kurse Lietuvos žemės ūkis jau yra vienas žaliausių: labiausiai sumažinęs ŠESD emisijas, kaip ir gyvulių skaičių, pasiekęs Paryžiaus susitarimą, azoto praradimai taip pat vieni mažiausių. „Esame ES lyderiai. Tik pamirštame apie tai garsiai kalbėti. Lietuva kartelę išsikėlė aukštai, ar užteks jėgų šitą aukštį „paimti“? – retoriškai klausė A. Macijauskas, – Lietuvos ŠESD mažinimo įsipareigojimas iki 2030 m., lyginant su 2005 m., 9 procentai. O kodėl? Niekas nepaaiškino. Suprantama, kad turime žengti į prieki, bet, manau, reikėtų nuostatas peržiūrėti ir įvertinti.“

CO2 ekv. išmetimai Nyderlandų žemės ūkyje bus 6 kartus didesnis nei Lietuvoje. Taip pat ir mūsų kaimynai, kurie yra ir  tiesioginiai konkurentai, renkasi kitą kelią. Štai Estija, pasak A. Macijausko,  pati taršiausia ES, bet estai ruošiasi žemės ūkį dar labiau intensyvinti ir plėsti,  Lenkija taip pat (beje, lenkų įsipareigojimai siekia 7 proc.). LGAA vadovas pabrėžė, kad tokie neatitikimai tarp valstybių kelia žemdirbiams daug klausimų.

Kokiu keliu galime sukti? Pasak LGAA vadovo, iki 2030 m. tikslioji žemdirbystė turi „atsirasti“  kiekviename ūkyje: pateikti patogūs ir viešai prieinami informaciniai įrankiai tręšimo ir purškimo planams sudaryti ir perkelti į žemės ūkio techniką, tinkama išmanioji technika, kad mineralinės ir organinės trąšos būtų tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia, derlingumo žemėlapiai – rezultatams patikrinti ir naujo derliaus geriausiam startui užtikrinti. Užduotis turėtų atlikti ir mokslas, pvz.  tobulinti senas ir kurti naujas tręšimo strategijas bei trumpalaikėms sausroms atsparias veisles.

Suprantama, kad pokyčių variklis – tinkamas finansavimas. „ES sakiusi, kad ūkininkams būtų atverti visi fondai. Dirvožemio monitoringui, informacinėms technologijoms ir technikos modernizavimui per metus reikėtų skirti 100 mln. eurų, iki 2030 m. – 1 mlrd. eurų. Reikėtų pasinaudoti kitų fondų teikiamomis galimybės. Kinijos, Indijos kaminai rūksta. Dėl ES didelių pokyčių neatsiras, tačiau rodome pavyzdį. Turime difersifikuoti ūkius, didinti sėjomainą, auginti 6–7 augalus, o kur dar įseliai, posėliai, didinamas gyvulių skaičius, įrengiama išmanioji melioracija“, – kelio kryptis ryžtingai brėžė A. Macijauskas.

Kalbėdamas Saulius Jasius, ŽŪM Tvarios žemės ūkio politikos grupės vyresnysis patarėjas, pritarė, kad Lietuvoje tokia situacija, kai augalininkystės ūkiai sukuria daugiau emisijų nei gyvulininkystė. Anot pranešėjo,  reikės priimti sudėtingesnius  sprendimus dėl ateities, tačiau siekiant bendrų tikslų, kiekvienas ūkininkas turėtų būti ir pats suinteresuotas ieškoti efektyvesnių ūkio valdymo būdų.

Vyriausybės programoje taip pat numatytos atitinkamos investicijos ir rizikos valdymo priemonių naudojimas, susitariant su visuomene ir verslu dėl sektorinių darbotvarkių. Išskiriamos šios pagrindinės iniciatyvos: dirvožemio kokybės valdymas, tvari gyvulininkystė ir akvakultūra, ekologinio ūkininkavimo plėtra. Klimato kaitai mažinti bus skatinamas technologijų diegimas, kurios mažintų ŠESD emisijas ir didintų anglies absorbcijos potencialą dirvožemyje. Numatoma remti ūkių iniciatyvas mažinti gyvulininkystės sektoriuje išmetamo metano kiekį – padvigubinamas perdirbamo mėšlo kiekis bei ekologinio ūkininkavimo plotas. Iki 2024 m. siekiama, kad plotai, kuriuose taikomos neariminės technologijos, padidėtų 1,5 karto, o 2030 – beveik 3 kartus, miškingumas pasiektų 35 proc. šalies teritorijos (šiuo metu 33,7 proc.).

„Kokį kelią Lietuva pasirinks eidama Žaliojo kurso link: evoliucinį ar revoliucinį?“ – tokį klausimą pateikė konferencijos dalyviai. „Man atrodo, kad tos tiksliojo ūkininkavimo priemonės, kurios leis pasiekti ūkio ekonominių tikslų ir leis sutaupyti, turėtų stipriai judėti į priekį, nes tai nauda ir ūkiui, ir visuomenei. Iš tiesų, revoliucijų galbūt nereikia, bet moksliniais principais pagrįsti sprendimai turėtų dominuoti“, – atsakė ŽŪM Tvarios žemės ūkio politikos grupės vyresnysis patarėjas S. Jasius.

Airija turi kuo pasigirti, bet laikas veikti

Pasak LŽKT vadovo, atstovai iš Airijos ir Suomijos pakviesti neatsitiktinai, nes būtent šios šalys yra gerokai pažengusios žemės ūkio konsultavimo, mokymo ir mokslo srityse, joms skiria kur kas daugiau finansavimo negu Lietuva. Suomijoje labai aukštas skaitmenizavimo laipsnis.

VIDUS kirpti_visi uzienieciai

Gerąsias ūkininkavimo patirtis pristatė mokslininkai ir praktikai iš Airijos ir Suomijos žemės ūkio konsultavimo tarnybų. Iš kairės: LŽŪKT Paslaugų pardavimo ir teikimo padalinio vadovas-konferencijos moderatorius Saulius Cironka, Dominika Krol, Sari Peltonen, Dale Crammond ir Macdara O’Neill.

„Airija turi kuo pasigirti, bet laikas veikti. BŽŪP ir viešosios įstaigos negali vienos to padaryti. Visi žemės ūkio sektoriaus dalyviai turi atlikti savo vaidmenį, o darbų yra daug, nes dėl klimato kaitos įsipareigojimų tik didėja. Akivaizdu, kad visos ekonomikos lygmeniu turi būti sustiprinti aplinkosauginiai tikslai, kad būtų pasiektas neseniai padidintas ES tikslas iki 2030 m. sumažinti teršalų emisijas 55 procentais“, – sako Dale Crammond, žemės ūkio inspektorius iš Žemės ūkio maisto ir jūrų departamento.

Airija – antroji šalis, paskelbusi nacionalinę ekstremalią klimato situaciją. Pernai gruodį Airijos žemės ūkio ministerija paskelbė praktinį klimato kaitos mažinimo planą AG Climatise, kuris sukurtas siekiant įgyvendinti Europos žaliojo kurso tikslus – iki 2050 m. Europa turi tapti pirmuoju anglies dioksido neišskiriančiu žemynu, kuriant švaresnius energijos išteklius bei žaliąsias technologijas. Vienas kertinių plano etapų – bendradarbiavimas  su pramonės, mokslinių tyrimų, politikos suinteresuotomis šalimis, ūkininkais, kad būtų užtikrintas tvarumas tarp visų maisto gamybos sistemų lyderių.

Dale Crammond pristatė AG Climatise numatytas priemones ir metodus. Airija turi konkurencinį pranašumą žolininkystėje, todėl turi sumažinti azoto nuostolius iš gamybos sistemos. Iš priemonių, kurių bus imtasi gyvulininkystėje, airis minėjo, kad svarbu tobulinti pievų tvarkymą, pagerinant pašarų virškinamumą ir kokybę, sumažinant cheminio azoto naudojimą daugiau dirvų kalkinant, sėjant daugiau ankštinių augalų ar atnaujinant ganyklas įsėti daugiau dobilų, uždengti išorines srutų saugyklas ir kt.

Nemažai priemonių numatyta plečiant ekologinį ūkininkavimą, teikiant didesnę paramą rinkai ir didinant tikslinę paramą, kad būtų lengviau pereiti prie ekologinės gamybos ir ją išlaikyti. Airiai siekia iki 2030 m. ekologinius plotus padidinti 350 000 ha.

Kalbėdamas apie miškininkystę, D. Crammond sakė, kad jie sieks padidinti apželdinimo miškais lygį iki 8000 ha per metus, skatindami sodinti įvairias medžių rūšis, kad miškai būtų atsparūs, palengvindami nukirstų medienos produktų mobilizavimą. Iki 2030 m. siekia padvigubinti tvarią biomasės gamybą iš miškų ir 20 % sumažinti energijos suvartojimą visuose ūkiuose.

Airis pabrėžė, kad ir toliau išlieka ypač svarbios žemės ūkio žinios ir inovacijos, o nacionalinėje ŽŪŽIS sistemoje stiprinti žinių srautus bei ryšius tarp tyrimų ir praktikos, skiriant pakankamai lėšų ūkio konsultavimo paslaugų stiprinimui ir  paramai perėjimui prie žemės ūkio skaitmeninimo.

Pasak žemės ūkio konsultavimo organizacijoje „Teagasc“ dirbančios mokslininkės Dominikos Krol, airių mokslininkai daug metų dirba su žemdirbiais, kurdami ir siūlydami praktikoje taikyti priemones, padedančias mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir tvariai ūkininkauti.

Pranešime D. Krol daugiausia dėmesio skyrė mėšlo tvarkymo problemoms spręsti. Nors atmosferoje metano koncentracija yra nedidelė, tačiau tai yra svarbios šiltnamio efektą sukeliančios dujos: metano poveikis šiltnamio efektui yra 21–23 kartus didesnis nei CO2 dujų. Daugiausia metano (apie 2/3) išsiskiria pašaro virškinimo metu, ypač iš atrajotojų. Likęs trečdalis gyvulininkystės sektoriaus metano išsiskiria iš mėšlo.

Į klausimą, kodėl ir kaip sumažinti amoniako emisijas? Pranešėja atsako, kad svarbu kiekybiškai įvertinti mėšlo poveikio mažinimo potencialą ir gyvulių laikymo strategijas, naudojant naujas priemones, tokias kaip priedai mėšlui tvarkyti (NH3/CH4/N2O), mėšlo rūgštinimas. Pastaroji technologija jau daug kur naudojama (aut. video reportažai apie šio metodo bandymus LietuvojeEstijojeVokietijojeLenkijoje).

Pasak pranešėjos, nemažiau svarbi ir sezono įtaka galimam NH3 išgaravimui, pvz. mėšlą paskleidžiant dirvoje amoniako emisijos padidėja sausu, saulėtu ir vėjuotu oru, todėl paprastai mėšlo N nuostoliai būna didesni vasarą. Didžioji dalis N nuostolių patiriama per 24 valandas po paskleidimo. Tad pakeitus mėšlo dirvoje paskleidimo laiką ir metodus galima sumažinti N2O emisijas. O įvairūs priedai, panaudoti kaupiant mėšlą, sumažina tiek metano, tiek amoniako emisijų kiekį.

Ji  aptarė skirtingus mėšlo paskleidimo būdus, pagrįstus amoniako nuostolių mažinimu pristatydama anaerobinės fermentacijos tyrimus, kai ūkyje naudojamos biodujos. Tyrimais siekiama tobulinti Airijos ūkių biodujų jėgainių valdymo praktiką, optimizuojant tvarią žaliavų gamybą ir perdirbimą.

Trečiasis pranešėjas iš Airijos Aplinkos, dirvožemio ir žemėnaudos departamento Macdara O’Neill pristatė 3 metų su žieminiais rapsais vykdytų bandymų rezultatus, įvertindamas alternatyvias pasėlio formavimo sistemas (ariminę, minimalaus ir juostinio žemės dirbimo) ir jų poveikį pasėlių augimui, vystymuisi ir derliui, mikrobiomai ir ŠESD emisijų susidarymui.

Pateikdamas išvadas, Macdara O’Neill sakė, kad žieminius rapsus galima sėkmingai auginti, naudojant įvairius auginimo metodus ir visoms sėjomainoms taikant bearimę technologiją (tarpueilių plotis iki 600 mm), nes kuo intensyviau „judinamas“ dirvožemis, tuo daugiau nuostolių. Rapsų produkcija kaupia ir sulaiko didelius C kiekius, todėl pasirinkus bearimę technologiją galima sumažinti dirvožemio C nuostolius, bet padidinti N2O emisijas, nors išmetimo faktoriai vis dar yra gana maži.

Tyrimai parodė, kad vidutiniškai, bendrosios CO2 emisijos buvo 21 % didesnės, esant 10–60 sėklų m-2 normai (1363 ir 1123 kg C ha-1; P<0,05). Nors, pasak pranešėjo, nepaisant didelių skirtumų tarp variantų, tarpueilių plotis, sėklų norma ar veislė neturėjo įtakos kumuliaciniams N2O ir CH4 srautams, vis tik sėklų skaičiaus nereikėtų mažinti, nes ūkininkas rizikuoja gauti prastesnį derlių.

Suprasti anglies sekvestracijos procesus kiekvieno ūkininkaujančio uždavinys

Taip mano pranešėja iš Suomijos Sari Peltonen, žemės ūkio konsultavimo organizacijos „ProAgria“ augalininkystės paslaugų vystymo ekspertė. Ji įsitikinusi, kad ilgas javų monokultūrų laikotarpis sukėlė problemų, kurios ypač eskaluojamos ekstremaliomis klimato sąlygomis, todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas dirvožemio struktūrai. „Savo pranešimu noriu paneigti mitą, kad taikomos klimato kaitos mažinimo priemonės būtinai turi būti nukreiptos į produkcijos gamybos apimčių mažinimą. Manau, kad didžiausią dėmesį reikia skirti dirvožemio kokybei gerinti, taikant tvarias priemones. Sveikesnis dirvožemis ir bioįvairovė neabejotinai pagerina ne tik derliaus kokybę, bet ir kiekybę, tad natūraliai gerėja ir ekonominiai ūkio rodikliai“, – teigė pranešėja.

Suomijoje ŠESD emisijų dalis iš žemės ūkio sudaro 11 % (iš viso 56,5 mln. t CO2ekv). Sari Peltonen manymu, geras derlingumas sumažina ŠESD emisijas ir padidina anglies sekvestraciją. Kas tai yra? Organinė anglis, esanti dirvoje, formuoja humusą. Humuso apsauga dirvoje ir pagerėjusi dirvos galimybė kaupti organinę anglį (anglies dvideginio sekvestracija) gali padėti kovoti su klimato kaita, užkirsti kelią dirvos degradacijai ir pagerinti maisto apsirūpinimą. Iš esmės, šis procesas vyksta kuomet augalai panaudoja atmosferos CO2 ir per šaknis, šaknų eksudatus ar augalų liekanas organinę anglį padeda dirvoje. Skirtumas tarp įprastinio žemės ūkio ir klimatui draugiško žemės ūkio yra 14 tonų organinės anglies hektarui per maždaug 50 metų. Tai reiškia, kad dirvos kasmet padidėtų 280 kg organinės anglies hektare (28 g C/m2). Iš klimato kaitos pusės, tai lemtų 1027 kg CO2 (perskaičiuojant iš C į CO2 yra 3,67 daugiklis) sekvestraciją. Be to, anglies sekvestracija naudinga ne tik klimato kaitos švelninimui, bet ir dirvožemio organinių medžiagų kiekiui, produktyvumui, derliaus atsparumui ir dirvožemio sveikatos gerinimui, o visa tai didina ekonominius gamybos rezultatus. Žinoma, reikėtų atsižvelgti ir į kitus aplinkosauginius veiksnius, tokius kaip gera vandens telkinių būklė, maistinių medžiagų išplovimas ir bioįvairovė.

Tvarumas neįmanomas be skaitmeninės sektoriaus transformacijos

Niekas nebesiginčija, kad ambicingi tikslai kuriant tvaresnę, žalesnę ir sveikesnę aplinką, galiausiai tampant neutraliu klimatui regionu yra neįmanomi be skaitmeninės ir žaliosios agro-maisto sektoriaus transformacijos, taikant išmaniąsias ūkininkavimo technologijas, ugdant teorines ir praktines kompetencijas, teikiant elektronines ir praktines paslaugas.

Konferencijos dalyviams LŽŪKT IT skyriaus vadovė Ilma Rimkevičienė pristatė skaitmeninį nemokamą įrankį žemdirbiams integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą IKMIS. Ji jau yra nukreipta į Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą, aplinkai draugiškų technologijų skatinimą augalų apsaugos srityje. Sistema operatyviai informuoja apie kenksmingų organizmų plitimą įvairių žemės ūkio augalų pasėliuose visuose šalies rajonuose. Joje skelbiami augalų apsaugos produktų, ligų, kenkėjų ir piktžolių katalogai, padedantys greičiau atpažinti ligą ar kenkėją ir lengviau pasirinkti juos naikinančius Lietuvoje registruotus augalų apsaugos produktus. IKMIS sulaukė puikių sistemos naudotojų ir tarptautinių vertinimų.

Prie tiksliosios žemdirbystės tikslų prisideda ir dirvožemio ištyrimas bei tręšimas kintama norma. Apie tai kalbėjo LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vadovas Lukas Šapranauskas. Jo teigimu, jei ūkyje bus tik tikslingai tręšiama, ir tai duos akivaizdžių rezultatų. „Tiksliai tręšdami vidutiniame ūkyje galima sutaupyti apie 2000 eurų, o persidengimą sumažinti daugiau kaip 4 procentais. Tiksliajam tręšimui tereikia kintamos normos žemėlapių ir tręštuvo su GPS. Vadovaujantis tręšimo planu, galima subalansuoti dirvožemyje esančias maisto medžiagas, suvienodinti lauko rūgštingumą. Palydoviniai ir aerodistanciniai duomenys padeda nustatyti problemines laukų vietas, tuomet įvertinus galima priimti tinkamus sprendimus. Juk laukas, priklausomai nuo dirvožemio agrocheminių tyrimų ir kitų faktorių, bus tręšiamas tik tiek, kiek reikia ir tik ten, kur reikia. Ir pinigai neišsiplaus“, – sakė L. Šapranauskas.

Optimizmo netrūksta, tik reikia sistemiškumo, tarpusavio bendradarbiavimo ir adekvačių sprendimų

 

VIDUS_diskusijos dalyviai_kirpta

Diskusija: iššūkiai ir sprendimai Lietuvos ūkiuose. Koks ūkininkų ir mokslininkų požiūris? Iš kairės LŽŪKT Plėtros padalinio vadovas-konferencijos moderatorius Rimtautas Petraitis, LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza, ūkininkas Alfredas Bardauskas, LGAA vadovas Aušrys Macijauskas, ūkininkas Šarūnas Šiušė, ŽŪM Tvarios žemės ūkio politikos grupės vyresnysis patarėjas Saulius Jasius.

Diskusijoje dalyvavęs Kėdainių r. ūkininkaujantis Šarūnas Šiušė teigė, kad neariamąją žemės dirbimo technologiją ūkyje pradėjęs taikyti prieš kelis dešimtmečius, prieš dešimtmetį – tiksliai tręšti, prieš penkmetį – sėti tarpinius augalus. „Reikėjo laiko, kad suprastume dirvožemio struktūros gerinimo ir humuso gausinimo dirbamoje žemėje svarbą. Prie tiksliųjų technologijų reikia prieiti nuosaikiai. Tai procesai, o juos taikant mechaniškai rezultatai gali atsisukti prieš mus. Visi nori greito rezultato, tačiau kartais jis būna ir neigiamas. Procesai turi pradėti patys funkcionuoti, kad duotų naudą ir gamtai, ir tau. Sprendimai turi būti pagrįsti mokslu. Pažangioji žemdirbių dalis jau yra pribrendusi žaliajam kursui ir supranta jį kaip galimybę tobulėti. Norėtųsi, kad valdininkai nesugadintų. Reikia didesnio tarpusavio bendradarbiavimo, kad priimami sprendimai būtų adekvatūs ir duoti naudos“, – kalbėjo Š. Šiušė.

Daugiau nei tris dešimtmečius Biržų r. ūkininkaujantis Kęstutis Armonas taip pat taiko neariminę technologiją, nors ir plūgas ūkyje yra. Ūkininkas turėjo pastebėjimų ir dėl glifosatų, pesticidų naudojimo, žalinimo reikalavimų ir juodojo pūdymo laikymo. Pasak ūkininko, keistų sprendimų yra nemažai, tačiau kvietė ieškoti daugiau alternatyvių aplinką tausojančių būdų. Štai kad ir džiovinant grūdus. „Rajone grūdai džiovinami dažniausiai naudojant dyzeliną ar krosnių kurą. Mes vieninteliai investavome į krosnis, kad galėtume džiovinti grūdų atliekas, smulkintas drožles. Lyg ir einame puse žingsnio priekyje. Vis galvojame, kiek ūkis pasirengęs eiti tolyn į žalinimą, tvarumą keliu. Konferencijoje išgirstas kai kurias mintis bandysime pritaikyti ūkyje. Mes, ūkininkai, priimsime šį iššūkį ir susitvarkysime. Ne pirmas kartas“, – optimistiškai nusiteikęs sakė K. Armonas.

Kad Žaliasis kursas nėra baubas, pritarė ir dr. Virginijus Feiza. Pasak mokslininko, Lietuvoje ūkis turi geras tradicijas ir buvo vystomas tvariais principais, įdirbis nemažas, tik reikia įsivertinti. „Reikia sisteminio požiūrio, kuriame situacija būtų įvertinta ūkininko, mokslo, konsultavimo, politikų. Žemdirbiai taiko daug aplinkosauginių priemonių. Kai kurie žaliojo kurso reikalavimai jau įgyvendinti“, – įsitikinęs mokslininkas.

Saulius Jasius taip pat pabrėžė, kad visos visuomenės lūkesčiai yra svarbūs ir visi turėsime prisidėti. Ateityje vartotojai turės būti informuojamas apie CO2 likučius produkte. Anot politiko, reikėtų išaugti iš mąstymo, kad viską darome tik savo valdoje. Tiksliosios žemdirbystės technologijos brangios, todėl technologinė kooperacija yra būtina, kaip ir bendradarbiavimas tarp mokslo, ūkininkų, konsultantų ir politikų, skaitmeninimo įrankių naudojimas.

Mintimis dalindamasis raseiniškis ūkininkas Alfredas Bardauskas sakė, kad kiekviena ūkininkavimo karta turėjo savų iššūkių, net ir išlikimo, tad jie ūkininkų negąsdina. Tik neramina politikų nepamatuojami sprendimai, tuomet ūkininkai praranda motyvaciją.

„Ūkyje tiksliąsias technologijas esame įdiegę daugiau nei 10 metų, dalyvaujame įvairiuose projektuose, kur diegiami inovatyvūs sprendimai. Vis siekiame to tobulumo, mokomės patys ir kitiems perduodame. Pažengę ūkiai gerokai paėję į priekį nuo to, ko reikalaujama dabar. Gaila, kad tik finansiniai srautai nukreipiami kita linkme. Aš šiandien gaunu 35 proc. mažesnes tiesiogines išmokas nei jaunas sofos ūkininkas. Ar einame teisinga kryptimi? Jei norime pasiekti šalies tvarų ūkį, turime to siekti visi. Politikai finansinius srautus turėtų paskirstyti ne mažas, vidutinis ar didelis, bet tvarus, tvaresnis, tvariausias“,  –  griežtų žodžių negailėjo Alfredas Bardauskas.

Savo nuomonę apie tvaraus ūkininkavimo priemones turėjo galimybę išsakyti ir visi konferencijos dalyviai užpildydami klausimyną. Rezultatai parodė, kad einant tvaraus ūkininkavimo link augalininkystėje, svarbiausia planuoti trešimą pagal dirvožemio tyrimus ir tręšti kintama norma. Šį teiginį pažymėjo 79 proc. dalyvių. Antroje vietoje  (76 proc.) išskirtas dirvožemio laikymas padengtais augalais (tarpiniai augalai iki pavasario, šiaudų sunaudojimas) ir daugianarių sėjomainų su daugiametėmis žolėmis įgyvendinimas (61 proc.). Gyvulininkystėje, dalyvių nuomone, svarbiausia naudoti biologinius priedus tvarkant mėšlą tvarte, mėšlo talpyklose bei paskleidimo metu (57 proc.), pasirinkti aukštos kokybės pašarus, mažinančius metaną, išsiskiriantį iš enterinės fermentacijos (52  proc.) ir pašarų, tinkamų regionui, auginimas (51 proc.).

Taigi, konferencijoje gvildenta nemažai temų, pasiūlymų ir idėjų. Iššūkių daug, tačiau ir įvairiapusės patirties sukaupta nemažai. Viliamasi, kad ir sprendimai bus priimti tinkami, juolab kad ambicingiems tikslams įgyvendinti tik pradedamos ruošti konkrečios priemonės ir teisės aktai, derinami įsipareigojimai tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu, todėl pats metas gilintis ir diskutuoti, kad surasti sprendimai kurtų didžiausią ekonominę naudą ūkininkams, visuomenei ir valstybei.

Visą konferencijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.





baneris-i-agro

darbu sauga-2

pasaru-tyrimo-baneris

nuotoliniai mokymai_1

GZPK BANERIS

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/