Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > GYVULININKYSTĖ > Žiemos iššūkiai, kai kalbame apie ūkinių gyvūnų sveikatą ir gerovę

Žiemos iššūkiai, kai kalbame apie ūkinių gyvūnų sveikatą ir gerovę

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė






2021-02-10

© LŽŪKT nuotr.

Žiema šiemet tradicinė, būdinga mūsų kraštui – į valias sniego, šaltukas irgi niekur nesitraukia. Porą metų iš eilės buvusios žiemos labiau priminė vėlyvą rudenį, tad ir trečdaliu ilgesnis už ganyklinį tvartinis laikotarpis taip neprailgdavo. Nenuspėjami ir nepastovūs orai žiemą sukelia daug rūpesčių gyvulininkystės ūkių šeimininkams. Šalčiai ūkiams gali pridaryti nuostolių, bet paprastai tokioms oro sąlygoms patyrę ūkininkai būna pasirengę. Tačiau šiuo laikotarpiu svarbu ne tik, kad ekstremalios žiemos sąlygos nesumažintų gyvulininkystės ūkių gaminamos produkcijos ir gaunamų pajamų, bet ir kokiomis sąlygomis laikomi ūkiniai gyvūnai, ar yra užtikrinama jų gerovė ir sveikata.

Gyvūnų gerovė – tai humaniško gyvūnų naudojimo koncepcija, siekianti sumažinti bet kokį gyvūnų skausmą, stresą, kančias ir pagerinti gerovę visais jų gyvenimo etapais. Gyvūnų gerovė yra ne vien tik moralinė kategorija. Šiandien ji yra tapusi mūsų kultūros dalimi, reglamentuojama gyvūnų apsaugos įstatymais, taisyklėmis, ūkinės paskirties gyvūnų laikymo zoohigieniniais normatyvais ir daugeliu nerašytų taisyklių, kurių esmė – siekti, kad gyvūnai nepatirtų žiauraus ar netinkamo elgesio.

Visuomenė gyvūnų gerovei neabejinga, populiarioje spaudoje ir medijose žiemą beveik visada pasirodo straipsnių, reportažų, kuriuose reiškiamas žmonių susirūpinimas ir diskusija apie tai, ar nepažeidžiamos ūkinių gyvūnų laikymo taisyklės ir normos, piktinamasi gyvulių laikymu lauke ištisus metus. Anot jų, skaudu žiūrėti, kaip gyvuliai priversti braidyti po sniegą ir kęsti vėją bei šaltį.

Kai kurių mėsinių veislių galvijai ar jų mišrūnai nėra jautrūs šalčiui

Jei šiuo atveju kalbėtume apie mėsinių, ypač ekstensyvių veislių galvijus, tai pažymėtina, kad kai kurių mėsinių veislių galvijai ar jų mišrūnai nėra jautrūs šalčiui ir prie jo įpranta. Jiems patinka būti lauke. Taip laikomi gyvuliai daugelyje Vakarų Europos valstybių ir Lietuvoje taip pat. Žinoma, tokiomis sąlygomis jie auga  žymiai lėčiau, suėda daugiau pašarų. Tačiau manoma, kad taip auginto gyvulio mėsa žymiai vertingesnė. Europos Sąjungos direktyvos ir mūsų valstybės teisės aktai  nedraudžia auginti mėsinius galvijus tokiu būdu.

Tačiau  būtina, kad ir mėsiniams galvijams visada būtų užtikrinami minimalūs gyvūnų gerovės reikalavimai. Gyvuliai visada privalo turėti jiems tinkamo pašaro, nekęsti troškulio. Mūsų klimatas žiemą atšiauresnis negu vakarų valstybėse. Žiemą minusinė temperatūra išsilaiko ne vieną savaitę.  Todėl reikalaujama, jog gyvuliai turėtų galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų  po tam tikslui įrengtomis stoginėmis. Jos turi būti trisienės, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo skersvėjų.  Labai svarbu, kad gyvuliai žiemą visada turėtų  kokybiško pašaro, kurį virškinant palaikoma pastovi gyvulio temperatūra. Ne mažiau svarbus ir vanduo. Jo žiemą, šeriant gyvulius stambiais pašarais, sunaudojama žymiai daugiau. Todėl svarbu,  kad gyvuliai turėtų priėjimą  prie vandens, reikia pasirūpinti neužšąlančiais vandens šaltiniais ir kad prieiga prie jų nebūtų slidi.

vidus_hailendai

Kai kurių įvežtinių mėsinių veislių galvijai (hailendai) turi ypač gauruotą kailį, dengtą ilgais plaukais ir yra nereiklūs besikeičiančioms oro sąlygoms. Širvintiškių Kristinos ir Arūno Martinėlių ūkyje.

Šalčio nebijo, bet guolis turi būti šiltas

Gyvuliai šalčio nebijo taip, kaip žmonės. Karvėms ar galvijų prieaugliui 15 °C šaltis – daug geriau, nei 30 °C karštis. Jie geriausiai jaučiasi, kai lauke arba tvartuose temperatūra yra nuo +15 °C iki -15 °C. Tačiau yra viena sąlyga: jų guolis žiemą turi būti šiltas. Stovint tvarte karvei nešalta, nes jos kraujotaka yra intensyvi. Bet gulėdama ant pliko betono ji šildo „akmenį“. Žiemą kraiko sluoksnis (ar tai būtų šiaudai, kurie yra labai gerai, nes nepraleidžia šilumos į žemę, ar durpės) turėtų būti maždaug 5 centimetrų storio. Karvės nebijo šalčio, tačiau šalčiui labai jautrus jų tešmuo. Jei karvė turi gulti ant pliko betono, tešmuo šąla. Viena bėda – karvės pradeda duoti mažiau pieno, bet kita, dar didesnė bėda – jos suserga tešmens uždegimu. Labai svarbu ir tai, kad melžėjos apsaugotų karvių spenius – pamelžusios juos nusausintų ir pateptų specialiais tepalais, kurių sudėtyje nėra vandens. Žiemą tvartuose šalta ir drėgni speniai sutrūkinėja taip pat, kaip per šalčius – žmogaus rankos be pirštinių.

Ventiliacijos problemos turi būti išspręstos

Žiemą senos statybos tvartuose, kur neišspręsta ventiliacijos problema, dažnai yra ir per šilta, ir per drėgna. Tokia aplinka labai palanki terpė mikroorganizmams daugintis, o ir gyvuliams – diskomfortas, nes karvės gerai jaučiasi, kai tvarte sausa ir vėsu.

Gyvuliai išskiria nemažą šilumos kiekį, tad jei dėl neišspręstos tvarto ventiliacijos nepavyksta perteklinės šilumos pašalinti pro aukščiausią pastato vietą (kraigą), ant tvarto lubų susidaro kondensatas. Tai padidina oro drėgnumą tvarte. Jeigu smarkiai krenta oro temperatūra lauke, tuomet susikondensavę vandens lašai pradeda kristi ant gyvulių ir jų guoliaviečių. Šiltas tvarto oras turėtų būti pašalinamas pro stogo angas, o pro šoninėse pastato sienose įrengtas ventiliacines angas (tarpus) į tvartą turėtų patekti šviežias oras. Toks oro pasikeitimas tvarte reikalingas visą laiką.

Didelis oro drėgnumas ypač žalingas esant žemai oro temperatūrai. Jei gyvulių kailis nuolat drėgnas, tai viena realiausių peršalimo ligų ar net gyvulių kritimo priežasčių. Pastebėta, kad esant dideliam drėgnumui ir sumažėjusiai oro temperatūrai, gyvulių odos temperatūra būna žemesnė 20–30 proc., pulsas dažnesnis 4–9 proc., mažesnis hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Netinkamo mikroklimato faktoriai gali ne tik susilpninti gyvulio organizmo atsparumą, bet ir paveikti gyvulio medžiagų apykaitą, sukeldami gyvulio fiziologinių procesų sutrikimą.

Svarbu prisiminti, kad gyvuliai labai nemėgsta skersvėjų. Kaip ir žmonės, jie suserga, „sutraukti“ skersvėjo. Šaltuoju metų laikotarpiu tvartuose ypač kenksmingi skersvėjai. Jie susidaro priešingose pusėse atidarius langus, duris arba tuomet, jei priešpriešiniuose tvartų languose, duryse arba sienose yra daug plyšių.

Racionas – visavertis ir subalansuotas

Šaltuoju laikotarpiu ūkininkai turėtų skirti didelį dėmesį šėrimui, pašarų kokybei, nes gyvulių sveikatingumas priklauso nuo to, kaip jie šeriami. Gyvuliai su pašaru turi gauti visas būtinas medžiagas savo biologiniams poreikiams tenkinti, racionas turi būti visavertis ir subalansuotas. Jei pašaruose trūks tam tikrų priedų, nebus patenkinti gyvulių mitybos poreikiai, tai irgi atsilieps jų produktyvumui ir sveikatingumui. Pvz., jei pašaruose trūks baltyminių medžiagų, sutriks gyvulių medžiagų apykaita, sumažės jų produktyvumas, pablogės pašaro maisto medžiagų pasisavinimas. Labai svarbu, kad žiemos racionas būtų sudarytas iš kuo įvairesnių, kaloringesnių pašarų, nes žiemą gyvuliams padidėja maisto medžiagų poreikis kūno temperatūrai palaikyti. Šeriant dažnai papuola sušalusio pašaro gabalai, todėl gyvuliams gali sutrikti virškinimas, išsivystyti tešmens uždegimai (mastitai) – tai irgi nuolat reikia stebėti.

Kad veršeliai nepajustų šalčio streso

verselis_vidus

Galvijų prieaugliui žiemą taip pat reikia skirti didesnį dėmesį. Žiemos mėnesiais turi būti siekiama veršelius apgyvendinti švariuose, sausuose nameliuose, kad jie nepatirtų šalčio streso ir būtų užkirstas kelias susirgti kvėpavimo takų ligomis.

Veršelių energijos poreikis, kai jie laikomi nešildomuose nameliuose, žiemos mėnesiais padidėja dėl patiriamo šalčio streso. Jeigu naudojamas pieno pakaitalas, jo riebumas turi būti ne mažiau 20 %, sausosios medžiagos kiekis pieno pakaitale padidinamas nuo 12 % iki 16 %.Mišinys girdymui turi būti ne žemesnės nei 38,5 °C temperatūros. Kitu atveju, norėdami sušilti veršeliai naudos savo kūno energiją. Taip pat svarbu nepamiršti veršeliams pasiūlyti aukštos kokybės starterio ir vandens, neribojant jų kiekio, veršelis pats suės, kiek jam reikia.  

Į Lietuvą atėjus tikrai žiemai, verta prisiminti, kaip atpažinti veršelių šalčio stresą ir užkirsti jam kelią. Tinkamai nepasiruošus, veršeliai gali susirgti, mažės jų priesvoris. Šalčio streso ženklai yra drebulys, dažnas kvėpavimas, pasikėlęs kailis, šaltos nagos ir snukiai, krentanti kūno temperatūra (38 °C bei žemesnė). Pastebėję šiuos ženklus, skirkite daugiau dėmesio veršelių priežiūrai.

Jei turite klausimų dėl subalansuoto galvijų šėrimo, bandos sveikatingumo, norite įvertinti galvijų laikymo sąlygas ar ūkio pašarų bazę, kreipkitės į LŽŪKT biurus.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Vaško lydymas
Rujų sinchronizavimo technologijos reguliuojant avių veisimą



GEBA_1

baneris-i-agro

mobili-gyvulininkystes-laboratorija

GZPK BANERIS