Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > GYVULININKYSTĖ > 6 patarimai ruošiant kokybišką kukurūzų silosą

6 patarimai ruošiant kokybišką kukurūzų silosą

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė






2021-03-23

 

Agroakademija.lt · Šeši patarimai ruošiant kokybišką kukurūzų silosą

 

Kad kukurūzų silosas yra vienas pagrindinių tvartinio laikotarpio pašarų tiek pieninių, tiek mėsinių galvijų ūkiuose, vargu ar kas besiginčytų. Tačiau, ar visuomet pavyksta pagaminti maksimaliai kokybišką kukurūzų silosą? Kaip išvengti klaidų, kad nebūtų pažeisti technologiniai reikalavimai, kaip valdyti ir įveikti problemas ruošiant šį pašarą – tai klausimai, į kuriuos vis dar turi atsakyti sau ne vienas ūkininkas, matydamas ne pačius geriausius pasigaminto kukurūzų siloso pašarinės vertės tyrimus. Pagrindinius klausimus išsiaiškinsime drauge su Konsultavimo tarnybos vyresniuoju gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi lankydamiesi UAB „Noragra.

Mobiliąja gyvulininkystės laboratorija Vidas Tolevičius į Šakių rajono Griškabūdžio seniūnijoje veikiančią bendrovę atvyksta kaskart, kai tik prireikia pagalbos: nustatyti ankstyvą veršingumą, diagnozuoti reprodukcinius sutrikimus, atlikti laboratorinius tyrimus ar ištirti pašarus. Darbo per akis, nes bendrovėje mūkia per 1500 galvijų (su prieaugliu). Kaip pasakojo bedrovės vet. gydytojas ir padalinio vadovasRamūnas Kirtiklis, per laktaciją iš karvės vidutiniškai primelžiama per 10 t aukštos kokybės pieno: riebalai 4,06 proc., baltymai 3,50 proc., laktozė 4,54 proc., urėja siekia 27 mg/100 ml (norma 15–30 mg/100 ml). Pienas parduodamas AB „Rokiškio sūris”.

Pasak Vido Tolevičiaus, visi rodikliai rodo, kad bendrovėje šėrimo racionas puikiai subalansuotas ir netrūksta baltyminių pašarų. Suprantama, kiekviename ūkyje situacija skirtinga, todėl ir  racionai turi būti parengti individualiai.

 abu

LŽŪKT mobiliąja gyvulininkystės laboratorija vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius į Šakių rajono Griškabūdžio seniūnijoje veikiančią bendrovę atvyksta kaskart, kai tik prireikia pagalbos. Drauge su bendrovės vet. gydytoju Ramūnu Kirtikliu.

Specialistai teigia, kad apie 65–70 proc. visų pašarų energetinės vertės galvijų ūkio metinėje pašarų struktūroje turėtų sudaryti žoliniai pašarai (žolė, šienas, silosas), kurie organizmą itin efektyviai aprūpina energija ir maisto medžiagomis. Be to, šiuose pašaruose yra struktūrinės ląstelienos, kuri yra labai svarbi virškinimo procesams, vykstantiems didžiajame prieskrandyje. Šiame „biologiniame reaktoriuje“ gyvuoja daug mikroorganizmų, kurie suskaido augalinio pašaro maisto medžiagas taip, kad gyvulio organizmas gali jas suvirškinti ir įsisavinti.

Bendrovėje reikalingi pašarui augalai yra užauginami, perkami tik baltyminiai priedai ir mineraliniai-vitaminiai papildai Kukurūzų silosui gaminti auginamos hibridinė „Pioneer“ ir  „Multitop“ veislės.

„Visos veislės yra geros, o kurias auginti priklauso pagal turimą žemę, taikomas technologijas, nuo gamtos sąlygų. Silosavimo darbų procesas turi būti gerai sustyguotas ir vykti sklandžiai. Šie dalykai turi būti į kraują įaugę. Technologinės klaidos atsiranda, kai skubama“,  – mano Ramūnas Kirtiklis.

Pasak Vido Tolevičiaus, ruošiant kukurūzų silosą, iš 1 ha gaunama tiek energijos, kiek negaunama iš jokio kito pašarinio augalo. Pagrindinis tikslas, šeriant kokybišku kukurūzu silosu,  yra krakmolas ir energetinė vertė, kuri yra didelė – apie 11–11,5 MJ vienam kg sausųjų medžiagų (SM). Ją lemia SM kiekis augaluose ir krakmolo kiekis grūduose silosavimo metu.

„Tai puikus pašaras ankstyvosios laktacijos ir labai produktyvioms karvėms, nes plonajame žarnyne pasisavintas krakmolas yra skirtas gliukozei sintetinti, nuo ko ir priklauso primelžto pieno kiekis. Kukurūzų silosas gali sudaryti 50–75 proc. šių karvių raciono sausųjų medžiagų”,  – pastebi Konsultavimo tarnybos specialistas.

Aukštos kokybės kukurūzų silosas taip pat puikus ir nebrangus pašaras penimiems galvijams. Tai pašaras, duodantis daug žaliosios masės. Iš 1 ha galima gauti 50–60 t žaliosios masės, o iš vienmečių augalų mišinių – tik apie 20–30 tonų. Tai priklauso nuo tręšimo, nuo žemės, įvairių gamtos sąlygų. Nors įprastais metais Lietuvoje nebūna daug šiltų ir saulėtų dienų, todėl kukurūzų derlius yra mažesnis nei Vakarų Europos šalyse, tačiau mūsų žemdirbiai iš vieno hektaro sugeba gauti apie 15–20 t SM.

Konservuotas kukurūzų silosas yra alternatyvus pašaras, kuris gali būti šeriamas, siekiant papildyti ar iš dalies pakeisti žolės silosą. Tai ypač aktualu tais metais, kai dėl sausros gali trūkti žolės šienainio. Silosui auginami kukurūzai labai gerai pasisavina į dirvą įterptas trąšas, ypač azotą ir kalį, kurios paverčiamos į maistingąsias medžiagas. Krakmolo, žalių baltymų kiekis žalioje kukurūzų masėje, pašaruose skirtingu pjovimo laiku priklauso nuo to, kiek ilgai kukurūzai bręsta – kuo ilgiau, tuo krakmolo kiekis didesnis. Todėl vertėtų dar kartą prisiminti kai kuriuos technologinius akcentus ruošiant kukurūzų silosą.

Kodėl vaškinė branda?

Keičiantis klimatui, Lietuvoje susidarė palankios sąlygos kukurūzams auginti. Kukurūzų silosui gaminti, ūkininkai renkasi veisles, kurių brandos tarpsnis (FAO) yra trumpesnis, t. y. trunka 180–200 dienų. Pasak LŽŪKT specialisto, pernai auginę kukurūzus, kurių FAO 220–230, labai rizikavo, nes kukurūzai sunkiai brendo. Augalas buvo žalias, todėl iš tokių kukurūzų pagamintas silosas bus sunkiau virškinamas, nes nepakankamai susidarė krakmolo. Labai svarbus burbuolės santykis su kukurūzu aukščiu. Jei kukurūzai labai aukšti, o burbuolė normali, masė prasiskiedžia su lapų mase, todėl sumažėja krakmolo kiekis.

Kukurūzuose, kaip ir kituose atogrąžų augaluose, vyksta kitoks fotosintezės procesas nei mūsų klimatui būdinguose augaluose. Kukurūzams, kaip ir žolei, bręstant daugėja sausųjų medžiagų. Tačiau žolėse esančių maisto medžiagų virškinamumas mažėja, mažesnė darosi ir pašaro energetinė vertė, o kukurūzų maisto medžiagų virškinamumas mažėja nežymiai, o energetinė vertė tik didėja.

Kukurūzas  sukaupia daugiausia krakmolo ir energijos, kai burbuolė yra apie 2/3 vaškinės brandos, grūdas sukietėjęs. Tai pats tinkamiausias laikas pjauti. Tada kukurūzų masėje krakmolo yra 25–35 proc. SM. Tai optimalu, kiek gyvulys gali pasisavinti. Dalis subrendusių kukurūzų krakmolo suvirškinama didžiajame prieskrandyje, o kita – apie 25–40 (ar 45–50) proc. – žarnyne. Jei krakmolo daugiau nei 35 proc., silosas sausesnis, todėl dalis jo plonajame žarnyne nespėja pasisavinti, todėl patiriama nuostolių.

Jei pjaunami pieninės brandos kukurūzai, kai grūdas minkštas, suspaudus bėga sultys, tuomet kukurūzų sausosiose medžiagose krakmolas tesudaro apie 15 procentų. Ir vėl patiriama nuostolių.

Vėliau pjaunant didėja ir energija, bet atsiranda kitų problemų – mikotoksinų. Žali baltymai kukurūzų silose gaunami iš lapų. Jeigu silosuojant dar yra žalių lapų, galima tikėtis, kad baltymų silose bus daugiau. „Tad jeigu įmanoma, kukurūzus reikia pjauti, kol dar yra žalių lapų. Aišku, baltymų kukurūzų silose apskritai yra labai nedaug, tai ne šienainis ir žolynai, bet vis tiek jų yra 7–9 proc. ir, skaičiuojant racioną, tai šį tą reiškia“, – pastebi Konsultavimo tarnybos specialistas.

Kodėl verta stebėti burbuolės prisikabinimą?

Pjovimo aukštis, norint pasigaminti saugų pašarą, nuo žemės turėtų būti 25–45 cm, arba galima žiūrėti, kur kabo žemiausia burbuolė. „Su ūkininkais tenka diskutuoti tuo klausimu, ypač su tais, kuriems dėl sausros trūksta žolinių pašarų. Dėl to kukurūzus jie pjauna kuo žemiau, kad karves turėtų kuo šerti. Bet tuomet silose bus mikotoksinų, žemių, o ligninas – ląsteliena, kuri visai nepasisavinama – atguls tranšėjoje ir gausis kaip balastas“, – aiškina V. Tolevičius, pridurdamas, kad galima bandyti pjauti kukurūzus kiek žemiau tik tuomet, jeigu laukas labai lygus.

Kukurūzus pjaunant aukščiau, silosas būna labai geras, koncentruotas, maistingas, gerai virškinamas, tiesa, prarandama energijos, vertinant iš lauko ploto.

Kaip turėtų būti smulkinama?

Nesmulkinti kukurūzų grūdai pasišalina iš gyvulio organizmo nesuvirškinti, vadinasi, kukurūzai buvo auginti veltui. Kukurūzų stiebų ir lapų pjausnio dydis priklauso nuo SM. V. Tolevičius atkreipia dėmesį, kad jeigu žalioje masėje SM yra daug, kukurūzus reikia labiau smulkinti.

„Žodžiu, reikia laikytis technologinių reikalavimų, kad nepatirtumėte nuostolių. Yra įrodyta, kad geriausiai virškinamas nemažiau kaip į 6 dalis perskeltas grūdas, taip pat paskaičiuota, kad jeigu 1 kg žalios masės yra nesutraiškyti 4–5 grūdai, vadinasi, iš 1 ha kukurūzų primelši 1 t pieno mažiau. Bet negalima ir persmulkinti žalios masės, kad nebeliktų struktūros – tokiu atveju neliks atrajojimo medžiagos“, – patarimus dalijo gyvulininkystės specialistas.

Kas svarbu paskleidžiant ir suminant?

Silosas į tranšėjas, kaupus, rankoves turi būti sudėtas sandariai, kad per kraštus nepatektų oro, po apačia nepribėgtų vandens. Tranšėjų pagrindas ir sienos turi būti išbetonuotos, jose neturi būti išdaužytų duobių ir skylių. Prieš silosavimą tranšėjų sienos išklojamos plėvele, permetant ją per sienų kraštus. Silosuojamos masės suslėgimas turi tiesioginės įtakos siloso kokybei. Kuo mažiau suslėgtas kukurūzų silosas, tuo didesnė tikimybė, kad į jį paklius oro ir prasidės antrinė fermentacija.

Optimaliausia visą plėvelės paviršių užpilti bent 10–20 cm sluoksniu pjuvenų ar smėlio – taip maksimaliai apribojamas oro patekimas į pašarą. Tačiau naudojant šią technologiją padidėja darbo sąnaudos, nes prieš paimant silosą kiekvieną kartą reikia nukasti užpiltą masę, todėl ūkininkai dažnai naudoja senas automobilių padangas, tankiai jas išdėliojant per visą suslėgtų pašarų plotą, plėvelei prispausti. Tik maksimaliai apribojus oro patekimą į tranšėją gaunamas aukštos kokybės silosas.

Kaip sudaryti optimalų racioną ir kiti geri patarimai

Šėrimas turi daugiau įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Norint teisingai šerti galvijus, reikia subalansuoti šėrimo racioną, kad karvė gautų pagrindines maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiu, kuris atitiktų laktacijos laikotarpį. Racionai turi būti sudarinėjami tik tada, kai yra aiškiai žinomas naudojamų pašarų maistingumas bei kiti kokybės rodikliai, kurie nusako pašaro vertę.

Jeigu pašarams naudojamas kukurūzų silosas per pusę su žoliniais pašarais, tai, pasak specialisto, yra normalu. Bet dalį šienainio galima keisti šiaudais – tai geriau, negu peraugęs šienas. Šiaudų kita struktūra, jie gerai suyra, ląsteliena geriau pasisavinama ir formuoja viršutinį sluoksnį didžiajame prieskrandyje.

„Kai trūksta žolinių pašarų, galima taikyti amerikinį šėrimo būdą – kukurūzų silosas, šiaudai ir baltymingi pašarai (sojos, rapsai). Šeriant kukurūzų silosu daugiau kaip 50 proc., reikia didinti baltymų kiekį dėl ruminatorinio azoto balanso, kad neišsivystytų acidozė“, – patarė V. Tolevičius.

Šeriant kukurūzu silosu labai svarbu turėti kokybišką žolinį pašarą, kuriame būtų mažiausiai 16–18 proc. žaliųjų baltymų. Tai labai svarbus aspektas. Žolinio pašaro kokybė labai keičiasi, todėl reikia būti atidiems sudarant racioną.

Aukšto produktyvumo karves gausiai šeriant kukurūzų silosu (kaip ir penimus galvijus), specialistas pataria racionus papildyti baltymingais koncentratais (sojų, rapsų rupiniais, išspaudomis) ir vitaminų-mineralų papildais bei priedais arba duoti joms visaverčių kombinuotųjų pašarų. Reikia  greitai reaguoti, kad nebūtų patiriama nuostolių dėl pieno sumažėjimo. Kad vėl pieno kokybės rodikliai pakiltų, prireikia apie 2 savaičių.

 dalyt

UAB „Noragranaudojamas savaeigis pašarų dalytuvas. Jame pagal šėrimo racioną, sudarytą atskirai gyvulių grupei, tiksliai įvedamos pašarų normos ir operatorius mato, kokį kiekį reikia paimti. Pašaras labai greitai išdalijamas skirtingoms gyvulių grupėms. Pirmos laktacijos karvėms, iki pirmo šimtadienio (bendrovėje yra 34 grupės). Racione kukurūzų silosas (iki 2/3),  žolinis pašaras, grūdai, kombinuotieji pašarai ir baltyminiai priedai. Labai svarbu racione subalansuoti energiją ir baltymus. Bendrovėje naudojamas apsaugotas karbamidas, kad būtų subalansuotas ruminatorinis azoto balansas.

Per kiekvieną veršingumo periodą pašarų ir maisto medžiagų poreikis skiriasi, todėl reikia optimaliai ir racionaliai pašerti karves, kad jos tinkamai pasiruoštų būsimai laktacijai.

„Užtrūkimo laikotarpiu karvėms reikia riboti kukurūzų siloso kiekį, mažinti grūdų, baltymingų pašarų normas, rekomenduojama šerti žolių šienainiu, silosu ar šienu. Prieaugliui, veislinėms telyčioms kukurūzų silosą rekomenduojama duoti nuo pusės metų“, – teigė V. Tolevičius. Jis atkreipė dėmesį į vieną reikšmingą niuansą – kukurūzų silose labai svarbaus elemento fosforo yra mažiau negu žolės silose, todėl ūkininkas turi pasirūpinti, kad karvės jo gautų kitu būdu, naudojant mineralinius priedus. Per pastaruosius 10 metų dėl genetikos įtakos karvių fosforo poreikis padidėjo 3 kartus. „Ir darant tyrimus daugelyje šalies rajonų akivaizdu, kad karvėms fosforo trūksta“, – kalbėjo LŽŪKT specialistas.

Užtrūkusios karvės pirmą užtrūkinimo mėnesį yra linkusios nutukti, todėl šėrimo racionas turi turėti du ar tris kartus mažiau energijos negu melžiamų karvių laktacijos pabaigoje ir keturis kartus mažiau energijos negu laktacijos pradžioje. Tačiau pašarų kiekis turi išlikti pakankamai didelis. Šiuo laikotarpiu karvėms turėtų būti duodama daug šiaudų: per dieną apie 3–6 kg. Bendras pašaro davinys turėtų būti 9,5–10,5 kg SM  kiekio karvei per dieną. Pašaro baltymingumas turėtų neviršyti 13–14 proc. žaliųjų proteinų SM.

 tvarte

Šeriant galvijus, svarbiausia užtikrinti tolygią prieskrandžių mikroorganizmų mitybą. Tam tikslinga juos ištisus metus šerti galimai vienodais raciono komponentais. Ši esminė galvijų šėrimo taisyklė yra labai svarbi, nes keičiantis pašarams ar įtraukiant į racioną naują komponentą, didžiojo prieskrandžio bakterijos turi prisitaikyti prie pakitusios pašarų sudėties. Tai užtrunka nuo 14 iki 21 d. Šiuo laikotarpiu pašaras nėra optimaliai įsisavinamas, dėl to sumažėja produktyvumas ir pablogėja galvijų sveikata.

Kaip užtikrinti kukurūzų siloso kokybę?

Tinkamai paruošto siloso 1 m³ sveria apie 800 kg. Jame yra apie 200–250 kg SM. Žinant galvijų suvartojamo siloso kiekį, galima apskaičiuoti, kiek kubinių metrų siloso bus suvartojama per savaitę bei kokį paviršių reikia atidengti siloso talpykloje.

Labai svarbu siloso paėmimas. Neteisingai pjaunant, daug brangaus pašaro išsimėto, tenka nuimti į šoną ir išmesti.

 pjauna

Tinkamai pjaunamas kukurūzų silosas.

„Jei ūkis nedidelės, labai svarbus nušėrimo frontas per dieną, turi būti siaura ilga ir neaukšta tranšėja. Tokiu atveju prarasi mažiau. Tuomet reikia eiti pakopomis. Arba turi būti peilis, kuris atpjauna kalades. Jokiu būdu ne kaušas, kuris išlaisvina didelį pašaro kiekį. Tokiu atveju patenka oras, prasideda antrinė fermentacija, ir pašaras greitai sugenda. Patiriama nuostolių. Juk bakterijos minta tuo pačiu. Jos naudoja krakmolą, cukrų, todėl prastėja pašaro vertė,  O to pasekmė – karvės prasčiau sėklinasi, padaugėja ankstyvų abortų“, – vardija V. Tolevičius.

Specialistas rekomenduojakukurūzų siloso kokybę dėl mikotoksinų išsitirti laboratorijoje prieš atidarant naują tranšėją. Jei jų labai daug, vertėtų naudoti geros kokybės toksinų surišiklį. Dėl mikotoksinų gali padidėti SLS kiekis piene, bet pirmiausia jie didžiausią įtaką daro karvių reprodukcijai ir, kas labai svarbu, gali pažeisti dar negimusio veršelio kepenis. „Todėl, žiūrint į ūkio ateitį, toksinų surišiklis nėra toks brangus, kad neatsipirktų“, – pastebėjo gyvulininkystės specialistas.

Jei technologiškai viskas gerai padaryta, atėjus pavasariui, kukurūzų silosas bus net geresnės kokybės: vertės nepraranda, o pašaro virškinamumas gerėja.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.





baneris

baneris-i-agro

mobili-gyvulininkystes-laboratorija

GZPK BANERIS