Liepos 29 d., trečiadienis | 19

Prenumeruoti
TEMOS > GYVULININKYSTĖ > Šliužo dislokacijos priežastys, simptomai, pasekmės ir gydymas

Šliužo dislokacijos priežastys, simptomai, pasekmės ir gydymas

Kamilė Turskytė
LŽŪKT gyvulininkystės specialistė






2021-06-04

 

 

Šiuolaikiniai ūkiai dėdami nemažai pastangų gauti didesnius pieno primilžius, susiduria ne tik su karvių  reprodukcinės sistemos sutrikimais, medžiagų apykaitos ligomis, tačiau ir su dažnai pasireiškiančiomis virškinimo sistemos ligomis. Viena jų – šliužo dislokacija.

Šliužo dislokacija (ŠD) dėl chirurginio gydymo, prarasto pieno, gretutinių ligų, ar net gyvulio mirties sukelia didelių ekonominių nuostolių visame pasaulyje ir išlieka aktualia bei svarbia melžiamų karvių liga ankstyvajame laktacijos periode. Tai liga, kurios metu pakinta šliužo anatominė-topografinė padėtis. Liga dažniausiai diagnozuojama melžiamoms karvėms, tačiau pasitaiko ir avims, ožkoms, mėsiniams galvijams bei veršeliams.

Ligos priežastys

Šliužo dislokaciją gali lemti karvės amžius, veislė, produktyvumas, genetinis polinkis, pašaro padavimo technologija, raciono sudėtis, pašaro kokybė. Liga dažniausiai pasireiškia trečios laktacijos ir vyresnėms aukšto produktyvumo holšteinų ar fryzų veislių karvėms. Taip pat pastebėta, kad rizika susirgti didėja karvėms, kurios atvedė dvynukus, negyvą vaisių arba jei po atvedimo pasireiškė medžiagų apykaitos sutrikimų, kitų ligų.                   

Vienas svarbiausių faktorių, kuris gali lemti ligos atsiradimą, – šėrimas. Šliužo dislokacija į kairę pusę apie 80 proc. pasireiškia iki 4 savaičių po veršiavimosi. Šiuo laikotarpiu karvės organizme vyksta intensyvūs mitybos ir hormonų balanso pokyčiai. Tyrimai rodo, kad racionas, kuriame yra daug koncentruotų pašarų ir mažai stambiųjų, gali lemti ŠD atsiradimą. Dėl tokios mitybos slopinamas šliužo judrumas, tonusas, sukeliamas dujų kaupimasis šliuže, po kurio pasireiškia šliužo išsiplėtimas ir atonija, galiausiai šliužas dislokuoja.

Endotoksinai taip pat gali lemti šliužo dislokacijos atsiradimą. Jie tiesiogiai arba netiesiogiai stabdo šliužo motoriką.  Endotoksemija gali atsirasti sergant bakterinėmis ligomis, mastitu, endometritu, kepenų ligomis. Toksinai į karvės organizmą taip pat gali patekti su pašaru.

Kairėje – normali šliužo anatominė-topografinė padėtis (skersinis pjūvis), dešinėje – ŠDK schematinis vaizdas (skersinis pjūvis)

Ligos formos

Šliužas, dar vadinamas tikruoju skrandžiu, gali dislokuoti į kairę pusę (ŠDK) arba į dešinę pusę (ŠDD). ŠDK – dalinis ar visiškas išsiplėtusio skrandžio užsisukimas tarp didžiojo prieskrandžio ir pilvo sienos. ŠDD – išsiplėtusio šliužo užsisukimas tarp žarnų ir dešiniosios pilvo sienos. ŠDK yra dažniau diagnozuojama (90 proc.) nei ŠDD.                             

Klinikiniai simptomai

Šliužo dislokacijos į dešinę pusę eiga ir pasireiškiantys klinikiniai simptomai priklauso nuo šliužo dislokacijos stadijos (pav. žemiau – ŠDD shematinis vaizdas iš dešinės pusės). Žinoma, kad nedidelis šliužo išsiplėtimas ir dislokacija gali ryškių klinikinių simptomų ir nesukelti, tačiau dislokacija į dešinę pusę dažnai pasireiškia ūmiai. 

ŠDK būdinga tai, kad dažniausiai pasireiškia 3–4 savaites po apsiveršiavimo. Taip pat pastebimas sumažėjęs pieno primilžis, suvartojamo pašaro kiekis, atrajojimas, gali pasireikšti viduriavimas, arba susilpnėjusi defekacija, gyvulys liesėja, sumažėja kūno masė. Pastebėta, kad ligos atveju kūno temperatūra atitinka fiziologinės normos ribas, tačiau didžiojo prieskrandžio motorika gali būti nusilpusi (atonija) ir gali pasireikšti timpanija. Simptomų pasireiškimas priklauso nuo ligos stadijos ir dislokacijos laipsnio, esamų gretutinių ligų.

Išskiriamos ligos, kurios dažnai pasireiškia kartu su šliužo dislokacija: ketozė, neigiamas energijos balansas, suriebėjusių kepenų sindromas, kalcio, fosforo apykaitos sutrikimai, hipovitaminozės, reprodukcinės sistemos sutrikimai, šliužo atonija, šliužo opos ir uždegimas.                                 

Diagnostika

Šliužo dislokacija dažniausiai diagnozuojama pagal ligai būdingus simptomus ir perkusijos-auskultacijos tyrimo metodu, kurio metu atliekama auskultacija fonendoskopu ir digitalinė perkusija.

Galvijams sergant šliužo dislokacija yra girdimas timpaniškas perkusijos garsas su metaliniu prieskambiu. Tiriant šiuo metodu rekomenduojama pradėti tirti nuo alkio duobės, toliau tirti tarpšonkaulinius tarpus iš viršaus į apačią tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.

Taip pat šliužo dislokaciją galima nustatyti atliekant diagnostinę laparotomiją ar laparoskopu. Moksliniai tyrimai rodo, kad šliužo dislokaciją galima įtarti, jei pirmąją savaitę po apsiveršiavimo kraujo serume nustatomas AST (aspartataminotransferazė), BHB (beta - hidroksibutiratai), NEFA (neesterifikuotos laisvosios riebalų rūgštys) koncentracijų padidėjimas bei Ca, K, Na koncentracijų sumažėjimas.

Šliužo dislokaciją diagnozuoti taip pat gali padėti ūkiuose diegiamos bandos valdymo sistemos, todėl reiktų atkreipti dėmesį į pieno kiekio, elektrinio pieno laidumo, gyvulio aktyvumo, kūno masės kitimus prieš susergant šliužo dislokaciją ir po gydymo.

karves

Kairėje – ŠDK auskultacijos-perkusijos vieta, dešinėje – ŠDD auskultacijos-perkusijos vieta

Profilaktika

Profilaktika turėtų apimti laikotarpį nuo karvės užtrūkinimo iki 1–1,5 mėn. po apsiveršiavimo. Reikia stengtis užtikrinti, kad užtrūkinimo ir veršiavimosi metu karvės nebūtų nutukusios (rekomenduojamas KMI 3,0–3,5). Likus 1–2 sav. iki numatomo veršiavimosi (tranzitiniu laikotarpiu) karves reikėtų pradėti pratinti ir šerti šviežiapienių karvių pašaru. Taip pat labai svarbu racione nedaryti jokių staigių pakeitimų. Jei jie numatomi, karves kurį laiką prie jų pratinti.  Būtina karves šerti tik kokybiškais pašarais, rekomenduojama šerti viso raciono mišiniu (angl. TMR). Didesnis kiekis stambiųjų pašarų ir ląstelienos mažina tikimybę susirgti šliužo dislokacija.

Taip pat labai svarbu sudaryti karvėms komfortą, sumažinti stresą bei užtikrinti pakankamą plotą prie šėrimo stalo. Stengtis kuo anksčiau diagnozuoti ir gydyti tokias ligas kaip metritą, mastitą, nuovalų užsilaikymą po veršiavimosi ir kt. ligas, kurios mažina pašarų suvartojimą.

Gydymas

Gydymo esmė – grąžinti šliužą į jo fiziologinę padėtį ir užtikrinti, kad dislokacija nepasikartotų. Praktikoje dažniausiai naudojamas operacinis gydymas, o gyvulio atstatymui po operacijos – medikamentinis gydymas. Efektyviausiai veikiantis gydymo metodas – šliužo atstatymas ir fiksacija.

Galimi gydymo variantai:

  1. Perkutaninė šliužo fiksacija prie ventralinės pilvo sienos
  2. Omentopeksija per dešinę pusę
  3. Abomasopeksija
  4. Šliužo atstatymas ir fiksavimas laparoskopu.

Praktikoje dažniausiai taikoma perkutaninė šliužo fiksacija ir omentopeksija per dešinę pusę. Užsienyje vis populiarėjanti operacija laparoskopu.

Šliužo dislokacija yra daugiafaktorinio pobūdžio, todėl svarbu atlikti išsamų klinikinį tyrimą ir atsižvelgti į gretutinės ligos įtaką gydymui, operacijos efektyvumui, gyvulio atsigavimui po operacijos.

Anksti diagnozavus ligą, paprastai operacijos rezultatai būna labai geri. Tačiau jei diagnozė nustatoma praėjus kelioms savaitėms po dislokacijos, gali kilti komplikacijų. Nuo ligos pasireiškimo pradžios gyvulys netenka svorio, šliuže išsivysto opos, kurios gali perforuoti ir sukelti peritonitą.

Taip pat labai svarbi yra ir pooperacinė gyvulio priežiūra ir organizmo atstatymas. Po šliužo atstatymo ir fiksavimo siūloma kartu gydyti ir kepenų riebalinę infiltraciją ir ketozę, nes šie susirgimai dažnai pasitaiko drauge. Šiuo atveju tiktų Glucose 25 % solution with methionine, infuzinis tirpalas bei Metabolase injekcinis tirpalas.

Parengta pagal lietuvių ir užsienio literatūrą 

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.





baneris

AgS LT 230x350

apskaita

mobili-gyvulininkystes-laboratorija

GZPK BANERIS