STRAIPSNIAI > PASAULIS > Šlapynių ir durpynų atkūrimo procesas Danijoje ir Vokietijoje

Šlapynių ir durpynų atkūrimo procesas Danijoje ir Vokietijoje

Lietuvos gamtos fondas






2015-07-13

Centrinė Lille Vildmose pelkės dalis išliko beveik nepaliesta. L. Jarašiaus nuotr.

 

Grupė šlapynių atkūrimo specialistų ir aplinkosaugininkų iš Lietuvos aplankė pažeistų pelkių atkūrimo projektų teritorijas Danijoje ir Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija). Prieš gerą šimtmetį šiose vietovėse būta dar daug pelkių, tačiau dėl intensyvaus ūkininkavimo ir išteklių naudojimo prarasta didelė dalis šių vertingų ekosistemų. Todėl įvairiais būdais ir inovatyviomis priemonėmis siekiama išsaugoti ne tik išlikusias pelkes, bet ir atkurti šlapynes jau išeksploatuotuose arba pažeistuose durpynuose. Tam nereikia laukti šimtmečių ar tūkstantmečių – durpėdaros procesus galima paspartinti.


Danijos pelkių praradimai ir pastangos jas atkurti

Išvyka prasidėjo nuo pažinties su Danijos šlapynėmis. Ši piečiausia Skandinavijos šalis garsėja intensyviu žemės ūkiu, tačiau kadaise pelkės užėmė nemažą Danijos kraštovaizdžio dalį. Manoma, kad iki pat XX a. pradžios bendras pelkių plotas sudarė net 25 proc. šalies ploto, bet dėl intensyvios durpių kasybos kurui ir substratams gaminti Danija neteko 95 proc. šalies pelkių, o bendras šių ekosistemų užimamas plotas šiuo metu sudaro vos 2–3 procentus. 


Pelkių (<5 ha) paplitimas Danijoje XX a. pradžioje (kairėje) ir XXI a. pradžioje (dešinėje)

Dėl itin intensyvaus žemės ūkio net ir išlikusios Danijos pelkės nepasižymi bendrijų natūralumu. Itin didelio masto pelkių sausinimo darbai pradėti Antrojo pasaulinio karo metu, kai ypatingai padidėjo kurui tinkamų durpių poreikis. Šalyje vyrauja aukštapelkės, išsibarsčiusios Jutlandijos pusiasalyje ir rytinėje šalies dalyje. ES buveinių direktyva Daniją įsipareigoja ne tik nemažinti užimamų pelkių ploto ir skaičiaus, bet ir atsakingai naudoti esamus išteklius bei didinti pelkių plotus taikant ekologinio atkūrimo priemones.

Kadaise pievomis paverstose Lille Vildmose pelkės vietose vykdomi kiminų skleidimo eksperimentai. J. Sendžikaitės nuotr.

Šiaurės rytinėje šalies dalyje esanti Lille Vildmose pelkė (2000 ha) – ko gero garsiausia ir didžiausia pelkė ne tik Danijoje, bet ir Šiaurės Vakarų Europos žemumose. Net 50 proc. visų Danijos aktyvių aukštapelkių ploto tenka būtent šiai pelkei. Šiuo metu visas Lille Vildmose pelkinis kompleksas kartu su aplinkiniais miškais ir pievomis yra saugomas ir užima 76 km2 plotą. Daugiau nei pusė kadaise plytėjusių aukštapelkių yra sunaikintos arba stipriai paveiktos sausinimo, durpių gavybos ir transformuotos į ganyklas. 2011 m. prasidėjęs šio pelkinio komplekso atkūrimo LIFE projektas LIFE10NAT/DK/000102 „Lille Vildmose aukštapelkės atkūrimas” (projekto vertė – 5,6 mln. EUR), turėtų pagerinti pelkėdaros procesus ir vertingų buveinių atkūrimą beveik 1200 ha plote. Įvairaus tipo užtvankomis ir pylimais keliamas vandens lygis, kertami miškai ir kita sumedėjusi augalija (šiuo metu jau iškirsta 200 ha). Danijoje miškus valdo savivaldybės, kurios kartu kuruoja ir aplinkosaugą, todėl šioje šalyje neiškyla sunkumų derinant nepageidautino miško pašalinimą pelkių ekosistemose. Išeksploatuotose durpyno vietose vykdomi kiminų dangos atkūrimo eksperimentai, ganyklų ir kultūrinių pievų vietoje atkuriamas buvęs ežeras. Šių ambicingų darbų pabaiga – 2016 metai. Neseniai įgyvendintos pirmosios gamtotvarkos priemonės jau davė rezultatų. Į pelkę perėti grįžta pilkosios gervės ir kiti reti paukščiai, kuriuos galima stebėti iš apžvalgos bokštelių, o iš arčiau susipažinti su pelkių buveinėmis galima einant įrengtais pažintiniais takais.

Pareigingų vokiečių siekis – atkurti pelkes 

 

Seklūs ir greitai įšylantys dirbtiniai vandens telkinukai – puikus prieglobstis nendrinių rupūžių buožgalviams. J.Sendžikaitės nuotr.

Ne ką mažiau ambicingi ir vertingi vokiečių gamtosaugininkų siekiai atkurti šlapžemes Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija). Netoli tankiai apgyvendinto ir pramone garsėjančio Hamburgo įrengtos dirbtinės kopos su tarpkopėse suformuotais vandens telkiniais. Čia įkurdintos retos nykstančios nendrinės rupūžės. 50 ha buveinė įrengta po aukštos elektros įtampos linija – vienintele vieta apylinkėse, kuri pasirodė netinkama urbanizacijai. Šalia šios buveinės išlikęs kitas gamtos „stebuklas“ – vos 30 ha dydžio ir vos gyvos gerokai apsausėjusios Glasmoor aukštapelkės fragmentas (deja, beveik be kiminų), kurio Hamburgo valdžia ne tik kad neleido sunaikinti, bet ir ketina skirti lėšų jos ekologinėms sąlygoms pagerinti. Natūralios gamtos netektis privertė žmones į anksčiau įprastus dalykus pažvelgti kitomis akimis ir iš naujo įvertinti prioritetus – išmokstama džiaugtis net ir mažiausiais natūralios gamtos lopinėliais, suvokiama, kad ir miesto žmogui svarbu pabūti gamtoje, tad būtina saugoti bent jau tai, kas išliko.

Kaip Danijoje, taip ir Vokietijoje, Žemutinės Saksonijos lygumose, iki intensyvaus žemių sukultūrinimo pelkynai užėmė didžiulius plotus. Čia plytėjo apie 400 tūkst. ha šlapžemių, nors iki šių dienų išliko mažiau nei 1 proc. pirminę struktūrą išlaikiusių pelkių. Ypatingai didele pelkių gausa pasižymi Emslando kraštas, esantis vakarinėse Žemutinės Saksonijos žemėse. Ir dabar čia durpinių substratų gavyba yra svarbi regiono ūkio šaka. Neretai vieną durpyną eksploatuoja kelios skirtingos įmonės. Valstybė turi durpynų renatūralizavimo planą, pagal kurį numatyta atkurti ekosistemas, panašias į prieš tai čia plytėjusias pelkes (o ne tik įrengti ežerą, kaip įprasta Lietuvoje). Šį planą vykdo patys durpyno eksploatuotojai, sumokėdami valstybei užstatą, garantuojantį, kad rekultyvacija bus vykdoma teisingai. Atitinkamos valstybinės žinybos prižiūri eksploatuojamas pelkes, vykdomą rekultivaciją ir atlieka monitoringą.

Išeksploatuotos Leegmoor pelkės atkūrimas paremtas polderių sistemos sukūrimu. L. Jarašiaus nuotr.

Išvykos dalyviai apsilankė Leegmoor ir Estervewegen pelkėse, esančiose Emslando regione (Vakarinė Žemutinė Saksonija). Tai puikūs durpynų rekultivacijos projektai. Pasibaigus eksploatacijai, Leegmoor pelkę, kaip ir daugelį šio krašto pelkių, planuota paversti kultūrine pieva. Tačiau įsigaliojus naujiems įstatymams, dar 1981 m. nuspręsta kai kurias pelkes (tarp jų ir Leegmoor) atkurti. Nuo to laiko atlikti plataus masto pelkių atkūrimo darbai, apimantys žemės išpirkimą, griovių tvenkimą, augmenijos kirtimą ir kt. Atkuriamuose plotuose įrengta speciali polderių sistema, kuri palaiko pelkėdarai optimalų vandens lygį durpyne.
 
Netoliese esančioje Estervewegen pelkėje patvenkus senąją sausinimo sistemą taip pat pavyko atkurti atviras aukštapelkines buveines. Problema, kad atkuriama pelkė ribojasi su durpių kasybos laukais, kuriuose vis dar vykdoma intensyvi eksploatacija. Vandens nuotėkiui iš pelkės sustabdyti įrengtas apsauginis durpinis pylimas ir buferinė zona. Tačiau kaip ir Aukštumalės telmologiniame draustinyje (Šilutės r.), taip ir čia, iš pažiūros puikiai funkcionuojantis pylimas kai kuriose vietose dėl per didelio vandens spaudimo deformuojasi, o kartais vanduo prasiveržia per apatinius durpių klodo sluoksnius. Tačiau nepaisant šių iššūkių, Estervewegen pelkė pamažu įgauna aukštapelkėms būdingą struktūrą. Teigiamą gamtotvarkos darbų poveikį įrodo tai, kad buveinėje kartais stebimi dirviniai sėjikai (Žemutinėje Saksonijoje yra pietinė šios rūšis paplitimo riba). Įdomu tai, kad didžiausia šios rūšies populiacijos gausa stebėta XX a. viduryje – kuomet šiose žemėse vyko intensyviausia durpių kasyba, o apie pelkių atkūrimą dar niekas nebuvo girdėjęs. Tuo metu apleistus ir nebenaudojamus durpynus ūkininkai tiesiog padegdavo, o jų vietoje sėdavo grikius. Manoma, kad tokios atviros laikinai nenaudojamos plynės buvo labai palankios dirvinių sėjikų perėjimui. Lietuvos mokslininkams ši pelkė įdomi dar ir tuo, kad joje tyrimus atliko monografijos apie Aukštumalos aukštapelkę autorius K. A. Vėberis.

Naujovė – kiminų auginimas


Eksperimentiniai kiminų auginimo laukai Hankausen pelkėje kada nors taps alternatyva durpių pramonei. J. Sendžikaitės nuotr.

Greifsvaldo universiteto mokslininkai vykdo ambicingą ir analogų kitose šalyse beveik neturinti projektą, kuris vienu metu leis išspręsti kelias apleistų šlapynių priežiūros problemas. Hankhausen pelkėje įrengtuose eksperimentiniuose laukuose auginami kiminai, kurių biomasė taps alternatyva durpių substratui. Tokiu būdu bus galima ne tik mažinti durpių, kaip žaliavos, vartojimą, bet ir sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, tuo pat metu sukuriant atviras pelkines buveines bei skatinant vietos ekonomiką. Nustatyta, kad tokiu būdu užvandeninti ir ištisiniu kiminų kilimu pasidengę laukai į atmosferą anglies dvideginio išmeta dviem trečdaliais mažiau nei šalia esančios pievos, įrengtos nusausintų pelkių vietoje. Hankhausen pelkės eksperimentiniuose laukuose vykdyti tyrimai rodo, kad palaikant tinkamą vandens lygį iš „kiminų ūkių“ per gana trumpą laiką galima gauti pakankamai daug produkcijos. Tačiau, kad ši ekologinio ūkio šaka būtų plėtojama platesniu mastu ir atlaikytų žemės ūkio konkurenciją, reikalinga valstybės parama. 

Uchte pelkė – tai dar vienas teisingo pelkių priežiūros, pasibaigus jos eksploatacijai, pavyzdys. Bendras išlikusio šio pelkinio komplekso plotas – 5660 ha, tačiau dalis pelkės nusausinta, iškastos durpės, įrengtos ganyklos. Centrinėje pelkės dalyje esančiame 200 ha plote durpių gavyba jau baigta arba pasibaigs artimiausiu metu. Šiuose plotuose pastaruosius 15–20 m. atliekami pelkės užvandeninimo darbai. Durpių gavybai pasibaigus, suformuojami atskiri vienodo dydžio laukai su išlygintu paviršiumi ir aplinkine pylimų juosta bei vandens pertekliaus nutekinimo sistema. Šiuo metu Uchte pelkėje stebime skirtingų bendrijų kaitos stadijų seklių vandens telkinukų užžėlimą. Atkūrimo sėkmę įrodo čia grįžtančios perėti retos paukščių rūšys ir besiformuojanti tipinga pelkėms augalija. 2008 m. paukščių migracijos metu čia buvo apsistojusios 11 tūkst. pilkųjų gervių. Uchte pelkė garsi ir tuo, jog kasant durpes aptiktas mergaitės, mirusios prieš 2000 metų kūnas, kuris buvo taip gerai išsilaikęs, jog policija palaikė, kad tai prieš du dešimtmečius dingusios vietinės merginos palaikai.
 
Į šiaurę nuo Elbės upės žiočių esanti Langes pelkė yra viena pirmųjų atkurtų pelkių visoje Vokietijoje. Iš viso pelkinio komplekso, užimančio 910 ha plotą, užvandeninta net 800 ha. Daugiau kaip prieš 30 m atkūrus hidrologinį režimą pelkė pamažu įgauna aukštapelkėms būdingą struktūrą, čia auga net 12 kiminų rūšių, būdingų duburių-kimsų kompleksams. Tačiau ekologiniu požiūriu problema išlieka šiaurės vakarinė pelkės dalis, kurioje buvusios pelkės vietoje įkurtos ūkininkų pievos su sausinamąja sistema. Į atsikūrusią pelkę sugrįžo pilkosios gervės, kai kurios sėjikinių ir plėšriųjų paukščių rūšys.


Ožkos ir teisingumas

Nors Pietų Danijos Kongens ir Svanemosen pelkės dydžiu gerokai nusileidžia anksčiau minėtai Lille Vildmose pelkei, tačiau yra itin svarbios Natura 2000 tinklo dalys su išlikusiomis ES svarbos pelkinėmis buveinėmis. Aktyvių aukštapelkių plotas abiejose pelkėse labai mažas – neviršija nė 16 ha, tačiau įvykdžius LIFE+ projektą Rerabog LIFE05 NAT/DK/000150 „Aukštapelkių atkūrimas Danijoje naudojant įvairius metodus”, palaikomos šioms buveinėms tinkamos sąlygos. Kongens pelkėje iškirsta 140 ha miško ir patvenkta beveik 17 km sausinamųjų griovių. Grioviams tvenkti naudotos metalinės sprauslentės ir durpės, kadangi vietomis grioviai itin platūs. Deja, vietos ūkininkai nebuvo patenkinti valdžios sprendimu pelkėje įsteigti saugomą teritoriją, mat į ją pateko ir dalis ganyklų. Ūkininkai atsisakė gana nemenkos valstybės siūlomos kompensacijos už prarandamas žemes ir pateikė teismui kelių milijonų eurų vertės ieškinį. Byla buvo išspręsta valstybės naudai, o ieškovai ne tik prarado valstybės jiems anksčiau siūlytą kompensaciją, neteko išsvajotų milijonų, bet ir turėjo sumokėti visas teismo išlaidas. 

Atviromis Svanemosen pelkės buveinėms palaikyti ganomos ožkos. L.Jarašiaus nuotr.

Kitoje saugomoje Svanemosen pelkėje iškirsta 63 ha mišku apaugusių pelkinių buveinių, patvenkta 14 km sausinamųjų griovių, o atviri plotai palaikomi ganant ožkas. Šis ganymo metodas taikomas ir kitose šalyse (Didžioji Britanija), tačiau kyla abejonių dėl jo tinkamumo, kadangi besiganydami kanopiniai galvijai sudarko viršutinį durpės klodo sluoksnį, skatindami jo skaidymąsi. Šios pelkės atkūrimo darbai nebaigti, nes patvenkus pelkę kertantį griovį bus aplietos aplinkinių ūkininkų ganyklos. Problemą galima išspręsti tik išpirkus ūkininkų žemes, kurių ir taip stinga dėl itin ydingos ir aplinkai nedraugiškos Europos Sąjungos žemės ūkio politikos.

 



 VIDEONAUJIENOS

Prioritetas – išsaugoti azotą, mažinant jo garavimą
Srutų rūgštinimas domina ir Estijos mokslininkus, ir praktikus

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

baneris_5

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos