STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Kaip išvengti klaidų, auginant telyčias bandos pakaitai

Kaip išvengti klaidų, auginant telyčias bandos pakaitai

Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė






2014-12-09

 

Pienininkystė Lietuvoje visada buvo ir ateityje, be abejo, išliks pagrindine gyvulininkystės šaka. Ūkiuose daug pasiekta gerinant žolynus, diegiant pažangias žolinių pašarų gaminimo technologijas, nuolat tobulinamos gyvulių šėrimo ir laikymo technologijos.

Karvių bandų produktyvumas gerėja, tačiau tuo pačiu atsiranda ir problema – didėjant karvių produktyvumui, trumpėja jų amžius. Didelis produktyvumas pasiekiamas tinkamai subalansavus šėrimą. Neišvengus šėrimo klaidų, karvės pirma laiko išbrokuojamos dėl ginekologinių, tešmens, galūnių ir kitų ligų. Todėl pieno ūkiams karvių pakaitai ir bandai didinti reikia vis daugiau veislinių telyčių.

Veislines telyčias pienininkystės ūkiai augina patys arba moka nemažus pinigus už atvežtas iš užsienio. Pirkti veislines telyčias nėra geriausia išeitis. Visų pirma todėl, kad atsivežti gyvuliai sunkiai prisitaiko bandoje dėl skirtingų šėrimo ir laikymo sąlygų. Antra vertus, užsienio ūkininkai geriausius gyvulius pasilieka savo bandoms gerinti ir plėsti.

Kai telyčios auginamos ūkyje

Lietuvoje ūkininkai puikiausiai gali patys užsiauginti gerų telyčių. Tuomet yra keli neginčitini privalumai. Žinant bandos selekcines spragas ir panaudojus reikiamus požymius (produktyvumą, eksterjerą ar pan.), gerinančių bulių spermą, galima maksimaliai padidinti bandos genetinį lygį, išbrokuoti neproduktyvias ir kitas mažiau vertingas karves bei padidinti bandą papildomai neinvestuojant į karvių ar veislinių telyčių pirkimą.

Veislinių telyčių auginimas reikalauja išmanymo. Ūkininkas neturėtų prieauglio augimo palikti savieigai. Labai svarbu telyčaites tinkamai auginti, kad suaugę gyvuliai būtų sveiki, ilgaamžiai ir produktyvūs. Veislinių telyčių auginimas specialistų skaičiavimu sudaro vos ne 20 proc. visų pieno ūkio išlaidų, nes iki telyčių apsiveršiavimo iš jų pajamų nėra gaunama, tačiau tai yra bandos ateitis.

Veislinei telyčios vertei įtakos turi ir karvės, ir buliaus genetinės savybės. Todėl genetinę būsimos karvės vertę lemia teisingas pasirinkimas, kuomet geriausios bandos karvės sėklinamos tinkamai parinkto buliaus sperma.

Koks bus būsimų karvių produktyvumas, daug priklauso ir nuo to, kaip bus auginamos telyčios. Jeigu sudaromos sąlygos realizuoti paveldimas savybes (tinkamas šėrimas, laikymas, priežiūra), bandoje galima pastoviai ir nuosekliai didinti karvių produktyvumą. Jeigu kuriuo nors telyčios auginimo laikotarpiu dėl nepakankamo šėrimo ar laikymo klaidų augimas ar vystymasis bus sutrikdytas, iš tokios telyčios išaugusi karvė ateityje neišnaudos savo genetinių galimybių ir veislininkystės darbas nebus toks efektyvus kaip tikėtasi.

Norint sėkmingai užauginti telyčias, reikia joms skirti dėmesio ne mažiau nei melžiamoms karvėms. Optimalu, kai veislinės telyčios apsiveršiuoja iki 24 mėn. amžiaus. Ankstyvas veršiavimasis sumažina taip vadinamas pakeitimo išlaidas. Telyčioms apsiveršiuojant iki 24 mėn. amžiaus, jų auginimo išlaidos atsiperka per 1–1,5 laktacijos. Jeigu telyčios veršiuojasi 30 mėn. amžiaus, jų auginimo išlaidos atsiperka ne greičiau kaip per dvi laktacijas. Todėl tikslas yra sutrumpinti neproduktyvųjį periodą.

Keturi svarbiausi periodai

Per daug geras arba blogas šėrimas turi įtakos visais 4 kritiniais telyčių augimo periodais. Šiais laikotarpiais labai svarbu išlaikyti reikiamą telyčių augimo intensyvumą (vidutinį prieaugį per parą), kad svoris atskirais augimo laikotarpiais pasiektų rekomenduojamą atskiram amžiaus tarpsniui. Laikantis šių rekomendacijų, nenusižengsime telyčių fiziologijos ypatumams, kadangi atskirais augimo periodais gyvulio organizme suintensyvėja atskiri vystymosi procesai: vystosi raumenys, kaulai, pieno liaukos sekrecinis audinys, gyvulių reprodukcinė sistema.

Pirmas periodas – taip vadinamoji „vaikystė“ (iki 4–6 mėn.). Šiuo laikotarpiu rekomenduojamas didelis prieaugis (iki 900 per dieną). Jei šėrimas šiuo periodu nevisavertis, ateityje šio trūkumo negalima kompensuoti net ir labai gerai šeriant. Rekomenduojamas greitas augimas. Intensyvus augimas šiuo laikotarpiu lems didesnius pieno primilžius, ilgesnį gyvulio amžių, didesnį svorį pirmo veršiavimosi metu ir didesnį prieaugį po jo. Nereikia ir persistengti. Didesnis nei 1100 g prieaugis per dieną ateityje gali sumažinti produktyvumą iki 8 procentų.

Svarbiausias ūkininko darbas gimus veršeliui – laiku sugirdyti pirmąsias krekenas. Naujagimių veršelių kraujyje nėra gama globulinų, o nuo jų priklauso gyvulio atsparumas ligoms. Krekenų sudėtis po karvės apsiveršiavimo keičiasi valandomis, o veršelio žarnų sienelės gali praleisti nesuskaidytas gama globulinų molekules ilgiausiai 24 valandas po gimimo. Tik iš keturių ką gimusio veršelio prieskrandžių funkcionuoja tik šliužas, krekenos virškinamos plonosiose žarnose.

Atsižvelgiant į naujagimio veršelio fiziologinius ypatumus, svarbu, kad mikroorganizmai kuo greičiau patektų į didįjį prieskrandį ir visi prieskrandžiai pradėtų virškinti maisto medžiagas. Todėl jau po 4 d. nuo gimimo galima veršelius pradėti pratinti prie starterinio kombinuotojo pašaro ir geros kokybės šieno. Didysis prieskrandis galutinai susiformuoja, kai telyčia sulaukia 4–6 mėn. amžiaus, todėl šiuo auginimo laikotarpiu ypač svarbu, kad racione būtų gero skonio, aukštos kokybės grūdų ir baltymingų pašarų, geros kokybės šieno, iki soties (ad libitum) kukurūzų siloso iki 5 mėnesių. Nuo 5 mėn. kukurūzų siloso norma 100 kg kūno masės – 1,7 kg SM, šieno, žolių siloso – iki soties (ad libitum) + 2,5–3 kg koncentratų.

Antrasis kritinis periodas – lytinis subrendimas (9–12 mėn.). Svarbiausia, ko siekiama šiuo vystymosi tarpsniu – tešmens išsivystymo, subalansuotos hormonų veiklos. Rekomenduojama apriboti prieaugį iki 700–800 g per parą. Optimaliai apribojus prieaugį, išvengiama tešmens riebėjimo, o tai svarbu tikintis didelio produktyvumo telyčiai apsiveršiavus. Per daug geras šėrimas (prieaugis > 900 g) – riebus tešmuo, mažesnis primilžis (10–20 proc.). Šiuo amžiaus laikotarpiu telyčios jau yra visavertės atrajotojos, todėl didesnė jų poreikių dalis gali būti patenkinama žolinius pašarus papildant nedideliu grūdų ir baltyminių papildų kiekiu.

Trečiasis periodas – reprodukcijos pradžia (optimalus vaisingumas yra 15–16 mėnesių). Jis labai priklauso nuo prieaugio tuo periodu. Optimalus prieaugis per dieną – 700–800 g, kai siekiama ankstyvo veršiavimosi (24 mėn.). Toks augimo tempas garantuoja normalų vaisingumą (daugiau nei 60 proc. telyčių apsisėklina iš pirmo karto). Jei prieaugis < 400 g arba > 1000 g, vaisingumas blogėja. Telyčių kergimo ir veršingumo laikotarpiu beveik 98 proc. raciono pašarų gali sudaryti geros kokybės žoliniai pašarai, likusi dalis – mineralų ir vitaminų papildai.

Ketvirtas periodas – laikotarpis prieš veršiavimąsi. Tikslas – 800 g prieaugis per dieną. Jei gyvulys per daug įmitęs (prieaugis > 1000 g), telyčia sunkiau veršiuosis, jei kūno būklė bloga, – sumažės primilžis, kils sveikatos problemų. Pereinamuoju laikotarpiu iki veršiavimosi veršingos telyčios turi būti šeriamos kaip ir užtrūkusios karvės likus 3 savaitėms iki veršiavimosi. Jo metu skiriamas būsimas melžiamų karvių racionas, tik subalansuotas pagal specialias šio laikotarpio gyvulių reikmes.

Pav. Telyčių auginimo tikslai

Veislei auginamos telyčios turi būti sveriamos, matuojamos. Matavimas ir svėrimas leidžia palyginti gautus duomenis su veislės vidurkiais, parodo esamas problemas, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį. Svorio, aukščio matavimai ir kūno būklės stebėjimai padeda priimti sprendimus, kiek turėtų būti energijos ir baltymų telyčių racionuose. Neturėdami šitų duomenų, mes tik spėliojame apie gyvulio vystymosi eigą. Kūno būklės stebėjimas leidžia įvertinti šėrimo ir priežiūros kokybę – ūkininkai neturėtų užauginti nei liesų, nei per daug įmitusių telyčių.

Perkelti telyčias iš vienos grupės į kitą reikėtų atsižvelgiant į jų ūgį, bet ne į amžių. Aišku, telyčios turi būti sugrupuotos pagal amžių, bet perkelti į vyresnių gyvulių grupę reikėtų atsižvelgiant ir į jų ūgį. Vienoje grupėje gyvuliai turėtų būti kiek galima vienodesnio dydžio. Mažesnes telyčias labai skriaudžia didesnės bendraamžės. Jaunos telyčaitės turėtų būti laikomos ne didesnėse kaip 10-ties gyvulių grupėse.
 

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Bičių šeimas pradedame ruošti žiemai
Prasidėjo medsukis: varva auksinio medaus lašai

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos