STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Pradėkime ruošti žolinius pašarus

Pradėkime ruošti žolinius pašarus

LŽŪKT informacija






2011-05-23

 

Žoliniai pašarai – pagrindinė galvijų raciono dalis. Nuo jų kokybės priklauso gyvulių sveikata ir produktyvumas. Šeriant galvijus geros kokybės žoliniais pašarais, sunaudojama žymiai mažiau kombinuotųjų pašarų. Tyrimų duomenimis, šeriant karves geros kokybės žoliniais pašarais, galima sutaupyti iki 50 proc. koncentratų.

Žoliniai pašarai – tai šienas, vytintos ir nevytintos žolės silosas. Jų kokybė priklauso nuo įvairių faktorių, tačiau vienas svarbiausių yra žolių vegetacijos fazė pašarų ruošimo metu.

Zoliniai-pasarai

Kokybiškas šienas – didesnis produktyvumas

Lietuvos pieno ūkiuose ruošiama pakankamai daug šieno. Be abejo, šio pašaro daugiau ruošiama vidutinio dydžio bei smulkiuose ūkiuose. Šienas, paruoštas iš vertingos žolės, labiausiai atitinka galvijų fiziologines funkcijas. Šeriant šienu, skatinama didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veikla, pagerėja lakiųjų riebalų rūgščių sintezė, kurios yra pagrindinis galvijų energijos šaltinis.

Geros kokybės šienas skatina karvių produktyvumą ir gerina pieno kokybės rodiklius. Šieno vertė priklauso nuo žolyno botaninės sudėties, vegetacijos fazės, orų bei ruošimo technologijos.

Ruošiant šieną patiriama daug nuostolių, kurie labai priklauso nuo oro sąlygų. Net esant sausiems orams, prarandama apie 12–20 proc. sausųjų medžiagų (SM), o kai orai lietingi, nuostoliai siekia 35 ir daugiau procentų. Be to, ruošiant šieną sunku mechanizuoti visus gamybos, o vėliau ir šėrimo darbus. Jeigu šienas paruoštas iš neperaugusios žolės, jame yra daug karotino. Ruošiant šieną ant žemės prarandama daugiau maisto medžiagų nei kraunant į žaginius arba džiovinant daržinėse aktyvia vėdinimo sistema. Žaginiuose džiovintame šiene susidaro daugiau vitamino D.

Daug mažiau nuostolių patiriama ruošiant silosą iš vytintos arba nevytintos žolės.

Ruošiant silosą patiriama mažiau nuostolių

Ruošiant silosą patiriama žymiai mažiau nuostolių (2–5 proc.). Be to, siloso gamyba mažiau priklauso nuo oro sąlygų, todėl žolę doroti galima, kai joje būna daugiausiai maisto medžiagų. Silosavimo darbus galima visiškai mechanizuoti.

Silosuojant negalima pažeisti siloso ruošimo technologijos. Žolynai silosui turi būti tinkamai patręšti likus mažiausiai 6 sav. iki pjovimo. Kad į silosuojamą masę nepatektų žemių, žolynus reikia privoluoti. Be to, nuo jų būtina nurinkti akmenis ir kitus pašalinius daiktus. Svarbu, kad į silosuojamą masę nepatektų naminių ar laukinių gyvūnų kaulų (galima botulizmo infekcija).

Silosas ruošiamas tranšėjose, rulonuose, plastiko kaupuose, plastiko maišuose (AG – BAG technologija) bei bokštuose. Tranšėjos turi būti sutvarkytos, kad į silosuojamą masę nepatektų oro. Privažiavimai ir aikštelės turi būti sutvarkyti, kad silosuojama masė nebūtų teršiama žemėmis. Siekiant paruošti geros kokybės silosą reikia:

  • žolę pjauti, vytinti ir silosuoti esant geram orui;
  • pjauti tinkamos vegetacijos fazėje;
  • palikti 6–8 cm aukščio ražienas (kad masė nebūtų užteršta žemėmis);
  • būtina tinkama silosuojamos masės drėgmė;
  • silosuojamoje žolėje turi būti pakankamai cukraus;
  • žolę tinkamai susmulkinti;
  • siloso talpą užpildyti per 1–3 dienas;
  • masę gerai paskleisti ir suslėgti;
  • gerai uždengti plėvele ir prislėgti;
  • naudojant specialius priedus (konservantus), laikytis gamintojų rekomendacijų.

Vertė priklauso nuo žolyno sudėties ir silosuojamos masės drėgmės

Siloso kokybė daugeliu atveju priklauso nuo žolių subrendimo (vegetacijos fazės) siloso ruošimo metu. Labai jaunos žolės būna mažas derlius. Žolei bręstant jos derlius didėja, bet mažėja pašarinė vertė. Nustatyta, kad geriausias skirtingos botaninės sudėties žolynų pjovimo laikas:

  • varpinių – plaukėjimo fazėje;
  • ankštinių – butonizacijos fazėje, žydėjimo pradžioje;
  • varpinių-ankštinių mišinys – plaukėjimo pabaigoje, žydėjimo pradžioje.

Tinkamos fazės nupjautoje žolėje yra apie 15–18 proc. žaliųjų baltymų, 15–18 proc. žaliosios ląstelienos, kurią labai gerai pasisavina galvijai ir iš jos gauna apie 80 proc. energijos. Silosas, paruoštas iš peraugusios žolės, yra nemaistingas. Šeriant galvijus tokiu silosu, reikia daug kombinuotųjų pašarų, todėl padidėja raciono kaina bei produkcijos savikaina.

Siloso kokybei įtakos turi ir silosuojamos masės drėgmė. Pjaunamoje žolėje yra apie 75–82  proc. drėgmės. Nustatyta, kad Lietuvos sąlygomis silosuojamos masės optimalus drėgnis yra:

  • nevytintos žolės 78–80 proc., arba 20–22 sausųjų medžiagų (SM);
  • vytintos žolės 75–65 proc., arba 25 – 35 SM (30 – 50 proc., JAV).

Jeigu silosuojamoje masėje SM daugiau kaip 65 proc., žolę sunku tinkamai susmulkinti bei gerai suslėgti. Jeigu silosuojamoje masėje lieka daug oro tarpų,  joje dauginasi mielės ir pelėsiai. Tokia masė kaista, prarandama daug angliavandenių ir kt. maisto medžiagų. Pašaras būna tamsiai rudos arba juosvos spalvos, jo kokybė priklauso nuo minėtų procesų lygio. Kai silosuojamoje masėje mažai SM (15–18 proc.), pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išteka su sultimis (150–200 l/t), dėl to itin sumažėja siloso kokybė.

Ruošiant silosą, labai svarbu silosuojamą žolę tinkamai susmulkinti. Rekomenduojamas optimalus pjaustinių ilgis yra 1–3 cm. Sunkiau suslėgti yra pavytintą žolę, todėl ji turi būti labiau susmulkinta. Jeigu silosuojamos masės drėgmė yra apie 80 proc., pjaustinių ilgis gali būti 4–5 cm. Nustatyta, kad galvijų virškinimo sistema geriausiai funkcionuoja, kai silose yra 15–20 proc. pjaustinių ilgesnių nei 4 cm.

Silosuojant labai svarbu tinkamai paskleisti masę, ją gerai suslėgti, uždengti plėvele ir prislėgti. Labai svarbu, kad nupjauta žolė būtų kuo greičiau sudorota. Pradalgės negalima ilgiau palikti kaip 2–3 dienas. Jeigu silosuojant oras permainingas, arba silosuojamoje masėje mažai cukringų medžiagų, reikia naudoti specialius siloso priedus (konservantus). Silosui ruošti naudojami 5 pagrindiniai konservantų tipai:

  • organinės rūgštys – sumažina biocheminių procesų aktyvumą, sudaro sąlygas pieno rūgšties bakterijų veiklai, apsaugo pašarą nuo klostridijų, sumažina pašaro pH, baltymų skaidymą bei SM nuostolius;
  • bakteriniai inokuliantai (gyvos pieno rūgšties bakterijos) – silosuojamos masės cukrų paverčia pieno ir acto rūgštimis, sumažina siloso pH, spartina siloso fermentaciją, sumažina siloso baltymų skaidymą;
  • fermentai – skaido krakmolą ir ląstelieną, gerina siloso ląstelienos virškinamumą;
  • angliavandenių šaltiniai (melasa, džiovinti cukrinių runkelių griežiniai) – sudaro sąlygas mikroorganizmų veiklai, spartina silosuojamos masės fermentaciją, mažina siloso pH, didina pieno rūgšties kiekį;
  • nebaltyminis azotas (amoniakas, karbamidas) – veikia antimikrobiškai, padidina žalių baltymų kiekį silose, gerina sąlygas pieno rūgšties bakterijoms.

Siloso gamyba rulonuose

Ši silosavimo technologija turi daug privalumų, tačiau negalima jos pažeisti. Priešingu atveju patirsite nemažai nuostolių.

Gero siloso rulonuose rodikliai (Švedijos žemės ūkio universitetas)

Pagrindinės siloso ruošimo rulonuose sąlygos:

  • saugoti, kad su žole nepatektų gyvūnų kaulų ir žemių,
  • laiku šienauti,
  • suformuoti purią stačiakampę pradalgę,
  • tinka šienapjovės su plaušintuvais,
  • jeigu orai sausi, pradalgių nevartyti, kad neužsiterštų žemėmis,
  • jeigu orai permainingi, pradalges reikia vartyti,
  • nepalikti nesudorotos pradalgės ilgiau kaip 2–3 dienas,
  • jei reikia, naudoti konservantus,
  • vytinimas – svarbiausias siloso ruošimo etapas,
  • vytinant sustoja žalingų bakterijų dauginimasis ir veikla,
  • geriausi rezultatai gaunami, kai silosuojamoje masėje yra daugiau apie 45 proc. SM,
  • jeigu masėje SM yra daugiau kaip 40 proc., jokių konservantų nereikia,
  • esant palankioms oro sąlygoms, žolę vytinti ne ilgiau kaip 24–36 val.,
  • svarbu yra tinkamas rulono masės tankis, kuriam įtakos turi daugelis faktorių:susuktus rulonus kuo greičiau tinkamai apvynioti plėvele (per 2 val.),
    • silosuojamos masės drėgmė;
    • žolyno botaninė sudėtis;
    • žolės brendimo fazė;
    • preso tipas;
    • važiavimo greitis ir vairavimo technika;
    • pjovimo aukštis;
    • traktoriaus variklio galingumas;
    • preso reguliavimas ir kt.
  • nevynioti rulonų lyjant,
  • nepažeisti plėvelės kraunant ir transportuojant,
  • rulonus laikyti vertikalioje padėtyje,
  • jeigu silosuojamoje masėje buvo mažai SM, rulonus rikiuoti vienoje eilėje (nestirtuoti),
  • pažeistą plėvelę užklijuoti lipnia juosta.

Dažniausiai pasitaikančios problemos

  • Vanduo ryšuliuose. Būna, kad plėvelė blogai užvyniota arba pažeista. Vanduo gali susidaryti dėl garų kondensato. Jeigu vanduo susidarė ne dėl pelėsių, jis siloso kokybei reikšmės neturi.
  • Kai masėje mažai SM, gali ištekėti sultys. Oras dėl to į ruloną nepatenka, nes sultys suklijuoja plėvelę. Siloso kokybė nenukenčia.
  • Antrinė fermentacija. Pagrindinės fermentacijos laikotarpiu nepakankamai susidarė pieno rūgšties, jos silose mažėja, o sviesto rūgšties daugėja. Silosas būna žaliai rudos spalvos ir blogo kvapo. Tai blogos kokybės silosas.
  • Mielės ir pelėsiai. Dažniausiai pelėsiai vystosi netankiuose rulonuose, kai plėvelė nepakankamai įtempta, susukti ryšuliai netaisyklingos formos, vyniojant tarp plėvelės sluoksnių patenka žolės, kai rulone daug oro. Pelėsis nesidaugina, jeigu rulone nėra deguonies. Jis gerai matomas rulono paviršiuje, kai nuimama plėvelė.
  • Klostridijos. Tai anaerobinės bakterijos. Jos silosuojamos masės cukrų ir baltymus skaido į sviesto ir acto rūgštis, anglies dvideginį, amoniaką, todėl žymiai padidėja pašaro energijos ir maisto medžiagų nuostoliai. Amoniakas ir sviesto rūgštis padidina siloso pH, sugadina pašaro skonį (pašaras apkarsta) ir sumažina ėdamumą. Klostridijos išskiria toksinus (putresciną ir kadaveriną), nuo kurių gyvuliai gali susirgti. Klostridijos į silosuojamą masę gali patekti su žemėmis, mėšlu bei srutomis. Jos geriau dauginasi, kai silosuojamoje masėje yra mažai SM.

Problemų pasitaiko ir silosuojant žolę tranšėjose, plastiko kaupuose ar kitose talpose. Dažnai būna, kad fermentacijos metu silosuojama masė kaista. Taip nutinka dėl šių priežasčių:

    • silosuojamoje žolėje daug SM (perdžiūvusi žolė);
    • per ilgi žolės pjaustiniai;
    • per ilgai pildoma talpa;
    • nepakankamai suslėgta masė;
    • į silosą patenka oras;
    • masė užteršta žemėmis;
    • silosas ruoštas iš peraugusios žolės.

Žolinių pašarų ruošimas – labai atsakingas etapas. Kokybiški žoliniai pašarai yra galvijų ūkio pelno garantas, todėl jiems ruošti reikia skirti daug dėmesio.

Naudinga vaizdo informacija

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Prasidėjo medsukis: varva auksinio medaus lašai
Daugiaaukščių avilių lizdų plėtimas

NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


GEBA_1

pasaru-tyrimo-baneris

mobili laboratorija


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos