STRAIPSNIAI > VERTA ŽINOTI > Vaismedžių „dietos“ sudarymo būdai (II)

Vaismedžių „dietos“ sudarymo būdai (II)

Juozas Lanauskas
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas






2013-07-03

 

Tęsinys. Pradžia – Vaismedžių „dietos“ sudarymo būdai (I)

AZOTAS. Azoto trąšų normos vaismedžiams dažniausiai parenkamos pagal jų amžių, augimo vešlumą, lapų spalvą ir jų cheminių analizių duomenis. Pagal mineralinio azoto kiekį dirvožemyje obelų mitybos azotu kokybė vertinama retai. Pagrindinė to priežastis – nėra nustatytų patikimų šio rodiklio reikšmių sąsajų su vaismedžių apsirūpinimo azotu pakankamumu. Daugiamečiai augalai azotą pasisavina ir ramybės periodu, tad ankstesnių metų mitybos ypatumai gali turėti įtakos analizuojamojo laikotarpio mitybos kokybei.

Informacijos apie mitybos azotu kokybę gali suteikti dirvožemio organinės medžiagos kiekio rodiklis. Labiau humusinguose dirvožemiuose, esant palankiems meteorologiniams veiksniams, azoto bus daugiau negu mažai humuso turinčiuose.

Mitybos azotu įvertinimas pagal augimo ir derėjimo rodiklius

Vaismedžių mitybą azotu vertinama pagal tam tikrus vaismedžių augimo ir derėjimo kriterijus.

Vaisių spalva. Obuoliai spalvinasi prasčiau, kai azoto vaismedžiuose sukaupiama per daug. Jei kiti veiksniai yra vienodi, azoto kiekiui lapuose padidėjus 0,1 proc., raudonos spalvos sumažėja maždaug 5 procentais.

Vaisių dydis ir minkštimo kietumas. Tarp šių rodiklių yra atvirkštinė priklausomybė. Gausiau azotu apsirūpinusių vaismedžių vaisiai būna didesni (jei derlius ne per didelis) ir minkštesni.

Pramečiavimas. Jį gali paskatinti tiek per didelis, tiek per mažas azoto kiekis.

Metūglių augimas. Gausesnis azoto kiekis dirvožemyje skatina vešlesnį metūglių augimą. Tai pageidautina jaunuose, bet ne derančiuose soduose.

Lapų spalva ir dydis. Tamsiai žali dideli lapai rodo azoto perteklių, smulkūs gelsvi – trūkumą. Azoto trūkumo atveju pirmiausiai gelsta ant metūglio pagrindo esantys lapai.

Azoto trūkumo požymiai 

Lapai pradedant nuo ūglio pagrindo gelsta, būna maži ir ploni, retai išsidėstę. Esant dideliam trūkumui, tampa raudoni ar purpuriniai, anksčiau nukrenta.

Ūgliai – trumpi ir ploni, raudonos ar geltonai rudos spalvos.

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo 3–4 kartus kas 10–14 d. nupurkšti 0,5 proc. koncentracijos karbamido tirpalu (5 kg/ha).
Rudenį, 2–3 sav. prieš lapų kritimą, nupurkšti 5 proc. koncentracijos tirpalu (50 kg/ha).

Mitybos azotu įvertinimo pagal azoto kiekį lapuose ypatumai

Vertinant vaismedžių mitybą azotu pagal jo kiekį lapuose, būtina vizualiai įvertinti ir vaismedžių augimo parametrus.

Jei obelys vešliai auga ir azoto koncentracija lapuose didesnė už optimalią, – vaismedžiai pertręšti azotu. Skurdus obelų augimas ir mažesnė už optimalią azoto koncentracija lapuose rodo, kad vaismedžiams azoto stinga. Jei nustatoma, kad azoto koncentracija lapuose didesnė už optimalią ir vaismedžiai skurdžiai auga, –  mitybą riboja kiti veiksniai.

Daugiau azoto būna lapų mėginiuose nuo gausiai derančių vaismedžių. Pramečiuojančių obelų lapuose azoto paprastai nustatoma mažiau. Nederantys vaismedžiai užaugina daugiau metūglių, lapai būna didesni, sodriai žali. Tokiomis aplinkybėmis azoto koncentracija lapų sausosios medžiagos masės vienetui yra mažesnė, nors bendras jo kiekis gali būti panašus kaip ir derančių vaismedžių lapuose.

Minkštavaisių ir desertinių veislių obelų lapuose azoto turėtų būti mažiau negu kietavaisių ir tų, kurių obuoliai skirti perdirbti.

FOSFORAS. Jo trūkumo požymiai pasireiškia labai retai – susilpnėja ūglių augimas, jaunų lapų apatinėje pusėje prie gyslų ir pakraščiuose atsiranda purpurinių dėmių. Lapai tampa standūs,  prisisegimo prie ūglių kampas būna smailas.

Fosforas prasčiau pasisavinamas rūgščiose dirvose, esant žemai dirvos temperatūrai. Jo perteklius apsunkina cinko, geležies, mangano ir vario pasisavinimą.

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo 2–3 kartus kas 10–14 d. nupurkšti 0,5–1 proc. koncentracijos amofoso tirpalu (5–10 kg/ha).

KALIS. Trūkumo požymiai – maži, melsvai žalios spalvos lapai, tarp gyslų pastebimos nekrotinės dėmės. Apatinėje ūglio dalyje esantys lapų kraštai paruduoja ir apmiršta, lapai anksčiau nukrenta.  

Ūgliai ploni, auga silpnai arba visiškai nustoja augę. Tarpubambliai sutrumpėję, ūgliai ir šakos palaipsniui apmiršta.

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo 3–5 kartus kas 10–14 d. nupurkšti 0,5–1 proc. koncentracijos kalio sulfato tirpalu (5–10 kg/ha).

MAGNIS. Jo trūkumo požymiai – antroje vasaros pusėje ant senesnių lapų, esančių ūglių apačioje, tarp šoninių gyslų ir aplink pagrindinę gyslą atsirandančios geltonos dėmės, kurios palaipsniui rusvėja. Seniausi lapai su nekrotinėmis dėmėmis nukrenta. 

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo 3–5 kartus kas 10–14 d. nupurkšti 1 proc. koncentracijos magnio chlorido (sulfato) tirpalu (10 kg/ha).

KALCIS. Ant vaisių kalcio trūkumo požymiai pasireiškia rudenį (prieš skynimą) ir laikymo saugyklose metu. Dažniausiai pasitaikantis fiziologinis susirgimas yra poodinė dėmėtligė – ant obuolių atsiranda rudos įdubusios dėmės. Vaisių minkštimas dėmių vietoje būna sukamštėjęs, kartaus skonio. 

Kalcio perteklius apsunkina geležies, magnio, boro, kalio, mangano, vario ir cinko pasisavinimą.

Purškimai kalcio trąšomis

Maždaug nuo birželio vidurio kas 10–14 d. nupurkšti 0,3–0,8 proc. koncentracijos kalcio trąšų (kalcio salietros, kalcio chlorido ar kt.) tirpalu (3–8 kg/ha).

GELEŽIS. Kai mažai geležies, jauni lapai tampa šviesiai žali ar balzgani, kartais pastebimos nekrotinės dėmės. Lapų gyslos išlieka žalios spalvos. Požymiai persiduoda senesniems lapams. 

Ūglių augimas pristabdytas, jie trumpi, ploni, viršūnės apmirštančios. Vėliau pamažu apmiršta šakos ar net visas medis.

Vaisiai – maži, gerai nusispalvinę, derlius mažas.

Geležies trūkumo požymiai pastebimi soduose, augančiuose neutralios ar šarminės reakcijos dirvose arba ten, kur dirvožemyje daug fosforo ar magnio.

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo keletą kartų kas 10–14 d. nupurkšti geležies chelatų arba sulfatų tirpalais.

MANGANAS. Jo stingant, lapai, pradedant nuo kraštų, tarp gyslų gelsvėja. Pagrindinės lapų gyslos išlieka žalios, tačiau smulkiosios praranda spalvą. Dalis lapalakščio prie gyslų išlieka žalios spalvos.

Mangano dažniausiai trūksta užmirkusiose, prastai aeruojamose sunkesnėse dirvose su aukštai esančiu gruntiniu vandeniu, kai pH>6,5.

Tręšimas per lapus

Po žydėjimo 1–2 kartus nupurkšti 0,2 proc. koncentracijos mangano sulfato tirpalu (2 kg/ha).
BORAS. Jei boro mažai, vaisių odelė ir minkštimas sukamštėja, jie deformuojasi ir sutrūkinėja. Vaisiai greičiau sunoksta, prasčiau laikosi. Dėl nepakankamo žiedų išsivystymo ir žiedadulkių daigumo vaisiai gali prastai užsimegzti.
Esant boro pertekliui, vaisiai būna minkštesni, jų minkštimas greitai sutręšta.  
Borą augalai dažnai pasisavina naujai pakalkintose dirvose, esant sausrai.

Tręšimas per lapus

Kartą prieš žydėjimą ir 2 kartus po jo nupurkšti 0,1 proc. koncentracijos boro rūgšties tirpalu (1 kg/ha), 0,3–0,5 proc. borakso tirpalu (3–5 kg/ha) ar kitomis boro trąšomis. 2–3 sav. prieš lapų kritimą galima purkšti 0,6–1,0 proc. koncentracijos borakso tirpalu.

CINKAS. Kai jo stinga, lapai susitelkę skrotelėse, maži, siauri, bet ilgi. Jie gelsta, tik pakraščiuose lieka siauras žalias ruoželis.

Ūgliai ploni, ant jų mažai lapų, sutrumpėjusiais tarpubambliais ir lapų skrotelėmis viršūnėje. Kitais metais silpnai auga ir dažnai apmiršta.

Cinko dažnai trūksta smėliuose, sunkesniuose mažai humusinguose, per daug pakalkintuose ir fosforinguose dirvožemiuose (P2O5 >200 mg/kg). Jo trūkumas mažina augalų atsparumą šalčiams.

Tręšimas per lapus

Pumpurams sprogstant, nupurkšti 0,2–0,3 proc. koncentracijos cinko sulfato tirpalo (2–3 kg/ha), 2–3 sav. prieš lapų kritimą – 0,5 proc. koncentracijos cinko sulfato tirpalu.

VARIS. Trūkumo požymiai – ant viršūninių lapų liepos mėnesį atsiranda dėmės, vėliau jie susisuka, pamažu nudžiūsta ir nukrenta. Braškių lapai būna šviesiai žali su raudonomis dėmėmis tarp šoninių gyslų ir raudonais lapkočiais.

Ūgliai, pradedant nuo viršūnės, džiūsta. Kitais metais išauga daug ūglių, suformuojančių „raganų šluotas”, šakų ir kamieno žievė trūkinėja, pleišėja. Kaulavaisių ūgliai būna trumpi, gausiai sakuoja.

Vario trūkumas dažnai pasireiškia durpžemiuose, smėlynuose, rūgščiuose ir stipriai šarminiuose dirvožemiuose. Stingant vario, mažėja vaismedžių atsparumas šalčiams. 

Tręšimas per lapus

Nužydėjus 1–2 kartus nupurkšti 0,1 proc. koncentracijos vario sulfato tirpalu (1 kg/ha).




NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos