STRAIPSNIAI > VERTA ŽINOTI > Trąšos ir obelų tręšimas auginant išskirtinės kokybės vaisius

Trąšos ir obelų tręšimas auginant išskirtinės kokybės vaisius

Juozas Lanauskas
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas






2013-06-14

 

Sodams tręšti tinka tiek paprastos, tiek sudėtinės ar kompleksinės trąšos. Svarbiausia nustatyti, kokių elementų vaismedžiai stokoja. Auginant išskirtinės kokybės vaisius, tręšimo reikalingumą ir trąšų normas reikia pagrįsti vaismedžių mitybą apibūdinančiais agrocheminių tyrimų duomenimis.

Azoto trąšos. Populiariausia azoto trąša yra amonio salietra. Ja patartina tręšti neutralios arba jai artimos reakcijos dirvožemiuose įveistus sodus. Jei dirvožemis rūgštesnis, geriau tinka kalcio salietra arba kalcio-amonio salietra. Šios trąšos nerūgština dirvos.

Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, maždaug balandžio antroje pusėje. Lengvas dirvas, arba kai reikia išberti daugiau trąšų, rekomenduojama tręšti per du kartus. Antrąkart tręšiama po 2–3 savaičių. Azoto trąšas išberti per du kartus patartina dar dėl to, kad mūsų klimato sąlygomis, vaismedžiams žydint, dažnai pasitaiko šalnų. Nušalus žiedams, gausiau azotu patręšti nederantys vaismedžiai stipriau auga, tenka daugiau laiko skirti jiems genėti ir formuoti. Jeigu šalnos sunaikina būsimą derlių, antrą kartą galima netręšti. Sumažinus azoto normą, nederančiame sode vaismedžiai mažiau auga. Azoto trąšų normos jaunuose soduose dažniausiai nustatomos pagal jų amžių ir būklę. Rekomenduojama tręšti apie 1,5 karto didesnį plotą negu užima vaismedžių vainikai.

Fosforo trąšos. Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Pastaruosiuose yra ne tik fosforo, bet ir amoniakinio azoto. Iš amofoso fosforas greičiau pasisavinamas. Fosforo trąšomis patartina tręšti rudenį. Tada dirvoje daugiau drėgmės, trąšos greičiau įsigeria.

Kalio trąšos. Kalio trąšos dažniausiai būna chloridinės arba sulfatinės. Sodams tinka abiejų formų. Kalio chloridas yra pigesnis. Jį patartina išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos ir neigiamo poveikio vaismedžiams nepadaroma. Nedidelėmis kalio chlorido normomis (iki 100 kg/ha K2O) galima tręšti ir pavasarį. Geros trąšos yra kalio magnezija. Jomis reikėtų tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio.

Magnio trąšos. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis ir hidratuotas) ir kizeritas.

Kompleksinės trąšos. Kompleksinės ir sudėtinės trąšos labiau tinka lengvuose nederlinguose dirvožemiuose. Jose yra skirtingas azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis bei santykis. Trąšos gali būti su chloru ir bechlorės. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias trąšas, kurios labiausiai atitiktų augalų poreikius bei papildytų dirvožemį trūkstamais elementais. Obelims dažniausiai trūksta azoto ir kalio, tad šių elementų trąšose turėtų būti daugiausia. Jeigu tręšiama rudenį, trąšose turi būti mažiau azoto (iki 5 proc.) arba visai nebūti. Tręšiant pavasarį, atsižvelgiant į dirvožemį, azoto ir kalio trąšose turėtų būti santykiu 1:1–2. Jeigu nepavyksta parinkti trąšų, kurios visiškai atitiktų konkrečius reikalavimus, trūkstamo elemento kiekis papildomas iš kitų trąšų.

Tręšimas per lapus

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Purškiant per lapus, augalai greičiau aprūpinami trūkstamais mitybos elementais, tačiau tai neatstoja dirvos tręšimo.

Trąšomis paprastai purškiama kartu su pesticidais. Prieš trąšų ir pesticidų tirpalų naudojimą būtina pasidomėti naudojamų preparatų gamintojų pateikiama informacija apie jų maišymo galimybes.
Retai pasodintiems sodams (6x4 m) purkšti rekomenduojama sunaudoti 1000 l/ha tirpalo. Purškiant neturėtų būti vėjuota, o oro temperatūra ne aukštesnė kaip 15 oC. Trąšų nereikėtų purkšti naudojant mažiau kaip 500 l/ha vandens. Kuo ilgiau po purškimo vaismedžių lapija būna drėgna, tuo daugiau mitybos elementų pasisavinama. Kai labai šilta, skiedinio vanduo greitai išgaruoja, ant lapų (vaisių) susidaro druskos kristalų, ir purškimo efektyvumas būna mažesnis.
Tręšti per lapus naudojamų trąšų normos paprastai nusakomos ne veikliąja medžiaga, o fiziniu trąšų kiekiu. Kodėl augalus būtina tręšti per lapus? Teoriškai augalai mineralinės mitybos elementais turėtų apsirūpinti iš dirvožemio, tačiau tam tikri veiksniai gali labai apsunkinti jų pasisavinimą.

Dirvožemio rūgštumas (pH). Aukštas dirvožemio pH labai apsunkina daugumos mikroelementų pasisavinimą.

Temperatūra. Kai dirvožemio temperatūra žema, augalai mitybos elementais apsirūpina prasčiau. Pavyzdžiui, dirvos temperatūrai nukritus nuo 21 ?C iki 13 ?C, fosfatų įsisavinimas sumažėja iki 70 procentų. Žema temperatūra ir didelis oro drėgnumas labai apsunkina vaismedžių ir vaiskrūmių boro pasisavinimą.

Dirvožemio granuliometrinė sudėtis. Iš mažai humusingų priesmėlių mikroelementai (pavyzdžiui, boras) lengvai išsiplauna, o humusiniuose sunkesniuose dirvožemiuose jie gali būti stipriai fiksuoti ir sunkiai pasisavinami (pavyzdžiui, varis).

Augalų poreikis. Augalams reikia skirtingo elementų kiekio, tad panašiame dirvožemyje augančius įvairius augalus gali tekti tręšti skirtingų elementų trąšomis.

Šaknų, kamienų (stiebų) pažeidimas. Šaltą žiemą gali pašalti augalų šaknys arba antžeminė dalis. Tuomet augalų purškimas mitybos elementų tirpalais iš dalies kompensuoja minėtų dalių funkcijų sutrikimus.

Mitybos elementų tarpusavio sąveika. Dirvožemyje esantys mitybos elementai veikia vieni kitus ir gali tapti sunkiai pasisavinami. Pavyzdžiui, didelis natūralaus fosforo kiekis apsunkina vario, mangano ir cinko pasisavinimą.

Intensyvus augalų augimas. Esant palankiems orams, gali pasitaikyti itin stipraus augalų augimo periodų. Tokiais atvejais jie nespėja iš dirvožemio pasisavinti pakankamą būtinų elementų kiekį.

Rekomendacijos

Kompleksines trąšas su mikroelementais dirvai tręšti soduose ir uogynuose reikia naudoti atsižvelgiant į makroelementų poreikį, bet su jomis patenkantis mikroelementų kiekis neturi viršyti maksimalaus purškimams per lapus naudotino kiekio: boro (B) – 2,75 kg/ha; cinko (Zn) – 1,85 kg/ha; mangano (Mn) – 1,24 kg/ha; geležies (Fe) – 4,0 kg/ha; vario (Cu) – 0,50 kg/ha.

Esant labai ryškiems boro trūkumo požymiams (nustatytas gerokai mažesnis negu optimalus kiekis lapuose, stebimi vizualūs trūkumo požymiai), sodų ir uogynų dirva gali būti tręšiama 3–5 kg/ha boro (B) norma. Kai trūkumas ne toks didelis, tręšiama mažiau – 1–2 kg/ha B. Boro trąšų vandeninius tirpalus rekomenduojama ant dirvos paviršiaus išpurkšti likus 4–5 savaitėms iki augalų žydėjimo. Dirva boru tręšiama kartą per trejus metus.

Dėl didesnio boro poreikio obelys, kriaušės ir slyvos šio elemento trąšų tirpalais purškiamos kasmet žydėjimo pradžioje ir po jo, nepaisant ankstesnių metų lapų analizių duomenų ar vizualinių trūkumo požymių nebuvimo. Kai trūksta boro, purkšti papildomai galima praėjus dviem savaitėms po žydėjimo ir likus 2–3 savaitėms iki lapų kritimo.

Mikroelementų cinko, mangano, geležies ir vario trąšos per lapus naudojamos esant šių elementų trūkumui, patvirtintam lapų cheminiais tyrimais ir (arba) vizualiniais požymiais. Maksimalios normos per metus: cinko (Zn) – 1,85 kg/ha; mangano (Mn) – 1,24 kg/ha; geležies (Fe) – 4,0 kg/ha; vario (Cu) – 0,50 kg/ha. Nustačius optimalų mikroelementų kiekį lapuose, galima naudoti perpus mažesnes cinko, mangano, geležies ir vario trąšų normas.

Vyšnių ir trešnių soduose, serbentų, agrastų, aviečių, gervuogių, braškių ir šilauogių uogynuose mikroelementų trąšos naudojamos nustačius jų trūkumą pagal lapų analizių duomenis arba vizualinius požymius.

Boro trąšomis per lapus tręšiama žydėjimo pradžioje ir pabaigoje. Maksimali B trąšų sezono norma tręšiant per lapus – 1,10 kg/ha. Cinko trąšomis tręšiama pumpurams sprogstant 0,70 kg/ha Zn norma, esant dideliam trūkumui – 2–3 savaitės prieš lapų kritimą –1,15 kg/ha Zn. Mangano, geležies ir vario trąšos, naudojamos po žydėjimo ir nuėmus derlių. Maksimali mangano trąšų norma per sezoną – 1,24 kg/ha Mn, geležies – 4,0 kg/ha Fe, vario – 0,50 kg/ha Cu. Nustačius optimalų mikroelementų kiekį lapuose, galima naudoti perpus mažesnes cinko, mangano, geležies ir vario trąšų normas.

Aktinidijų ir aronijų uogynuose mikroelementų trąšas naudoti reikėtų remiantis vizualiniais augalų būklės stebėjimais. Nustačius mikroelementų trūkumo požymius, trąšas naudoti panašiai kaip kituose uogynuose. Maksimali trąšų norma per sezoną: 1,10 kg/ha B; 1,85 kg/ha Zn; 1,24 kg/ha Mn; 4,0 kg/ha Fe ir 0,50 kg/ha Cu. Jei mitybos sutrikimo požymių nėra, purkšti per lapus galima naudojant perpus mažesnes cinko, mangano, geležies ir vario trąšų normas.

Po šaltų žiemų, sausrų ar ilgalaikių gausių kritulių, ilgesnį laiką vyraujant žemesnėms negu įprasta temperatūroms, paprastai sutrinka augalų mityba. Esant išvardintoms aplinkybėms, sodus ir uogynus rekomenduojama papildomai nupurkšti kompleksinių NPK trąšų su mikroelementais tirpalais.

Konkrečias mikroelementų trąšas sodams ir uogynams tręšti per lapus privalu naudoti pagal gamintojų instrukcijas, neviršijant vienkartinio naudojimo normų ar koncentracijų.




NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos