STRAIPSNIAI > VERTA ŽINOTI > Kopūstinių daržovių veislių auginimo ypatumai (I)

Kopūstinių daržovių veislių auginimo ypatumai (I)

Roma Starkutė
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas






2012-10-15

 

Kopūstinės daržovės – vienos iš seniausių europietiškos kilmės daržovių ir plačiausiai paplitusių. Palyginti su kitomis daržovėmis, jos lengvai prisitaiko prie vietos sąlygų, pakankamai gerai dera įvairiose klimato zonose.

Visos kopūstų rūšys yra giminingos ir mažai skiriasi viena nuo kitos savo chemine sudėtimi, botaninėmis ir biologinėmis savybėmis, tačiau turi skirtingus vegetatyvinius bei produktyviuosius organus. Kopūstinių daržovių tvirta šaknų sistema, ypač gūžinių, lapinių bei Briuselio kopūstų. Jų sėklos smulkios, būna daigios 4–6 metus. Pasėtos pradeda dygti po 3–4 dienų.

Visos kopūstų rūšys yra atsparios šalčiui. Šilumos poreikis priklauso nuo augalų vystymosi fazės. Sėklos pradeda dygti esant +2 °C temperatūrai. Geriausiai daigai auga, kai oro temperatūra yra nuo 18 iki 20 °C šilumos, o vėliau pasodintiems į lauką geriausia temperatūra per visą vegetacijos periodą  yra 17–20 °C šiluma. Pasodinti daigai atsparūs trumpalaikėms šalnoms (iki - 3 °C), o pasėti tiesiai į dirvą – iki -6 °C, suaugę augalai – iki - 6–8 °C šalčiui.

Aukšta temperatūra ir drėgmės trūkumas dirvoje itin neigiamai veikia kopūstų augimą ir vystimąsi. Jie blogai auga ir užaugina mažą, prastos kokybės derlių. Susilpnėję augalai greičiau suserga įvairiomis ligomis.

Kopūstinėms daržovėms augti reikia daug drėgmės, kadangi jų lapai daug išgarina. Kopūstinės daržovės mėgsta drėgną, vandeniui laidžią vidutinio sunkumo dirvą. Nepakenčia užmirkusių dirvų. Teigiama, kad kopūstuose yra iki 90 proc. vandens, o vienas augalas išgarina apie 6–7 l vandens,  t. y. 300 l per sezoną. Ypač poreikis vandeniui padidėja formuojant produktyviąją dalį, tuomet augalas gali išgarinti iki 10 l vandens.

Kopūstinės daržovės gerai auga ir dera tinkamai parinktoje dirvoje

Priesmėlio dirva paprastai parenkama ankstyvoms daržovėms, kurios neskirtos laikyti, kadangi dėl greito augimo produkcija tampa netinkama laikyti (mažai sausųjų medžiagų). Laikyti skirti kopūstai auginami sunkesnėse  priemolio dirvose. Iš lėto augdami, kopūstai sukaupia daugiau sausosios masės, todėl geriau laikosi. Sausosios medžiagos ankstyvuosiuose  kopūstuose  sudaro 4 proc., o vėlyvuose  – 8 procentus. Parenkant kopūstams dirvą, labai svarbu, kad ji nebūtų  užmirkusi. Joje turėtų būti gausu organinių medžiagų, kadangi pakankamas jų kiekis gerina dirvos struktūrą, apsaugo nuo  trąšų ir mineralų išplovimo. Lengvose dirvose organinės medžiagos sulaiko vandenį ir trąšas. Sunkesnėje dirvoje organinės medžiagos gerina dirvos mikroorganizmų veiklą. Jos yra maisto šaltinis sliekams ir mikroorganizmams, kurie gerina dirvos struktūrą.

Auginami įvairūs kopūstai

Kopūstai – šviesiamėgiai augalai, ypač daigai, auginami šiltnamyje. Trūkstant šviesos ir esant aukštai temperatūrai, jie ištįsta, dėl to blogėja daigų kokybė, o vėliau – ir daržovių derlius. 

Kopūstinės daržovės skirstomos į tokias grupes:

  1. Gūžiniai kopūstai (jie dar skirstomi į raudongūžius, baltagūžius, smailiagūžius ir savojos)
  2. Briuselio kopūstai
  3. Žiediniai kopūstai
  4. Brokoliai
  5. Lapiniai kopūstai
  6. Kinų kopūstai
  7. Pekino kopūstai
  8. Ropiniai kopūstai.

Pastebimas šios toks atskirų kopūstų rūšių pasiskirstymas pasaulyje. Raudongūžiai ir Briuselio kopūstai labiau paplitę Europoje ir Šiaurės Amerikoje, žiediniai ir baltagūžiai –  po visą pasaulį. Savojos ir smailiagūžiai kopūstai plačiausiai paplitę Vakarų ir Pietų Europoje.  Šių kopūstų yra daugybė skirtingų formų, tad kopūstų vartojimas ir auginimas skiriasi.

Pas mus labiausiai paplitę baltagūžiai kopūstai. Tai labai naudinga daržovė. Joje gausu vitamino C, ypač viduriniuose lapuose, taip pat daug B grupės vitaminų, kurie palankiai veikia nervų ir imuninę sistemas, dalyvauja metabolizmo procesuose, padėdami išlaikyti sveiką odą ir raumenų tonusą, skatina ląstelių augimą ir dalinimąsi. Baltagūžiuose yra nemažai vitamino B5 (pantoteno rūgšties, vitamino PP). Tai antioksidantas, dalyvaujantis baltymų, angliavandenių, ir riebalų skaidyme. Pantoteno rūgštis svarbi augimui, dauginimuisi, dalyvauja hemoglobino ir hormonų sintezėje, mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, dalyvauja organizmo detoksikacijoje, skatina žaizdų gijimą. Lyginant su kitomis kopūstų rūšimis, gūžiniuose kopūstuose labai daug natrio ir geležies, jie mažiausiai kaloringi (100 g – 27 kcal, o raugintų kopūstų – dvigubai mažiau). Juose yra daug žaizdas gydančio vitamino U. Gūžiniai kopūstai stabdo riebalų kaupimąsi organizme.
Baltagūžiai kopūstai geriausiai auga, kai yra 17–19 °C šiluma. Užgrūdinti daigai pakenčia net 5–7 °C šaltuką. Kai sausa ir labai šilta, baltagūžiai kopūstai būna kieti ir kartūs. Jie mėgsta drėgmę, tačiau užpelkėjusiose dirvose auga prastai. Gūžinius kopūstus reikėtų sodinti derlingose, organinėmis trąšomis patręštose dirvose, kurių pH >6,0–6,5. Rūgščiose dirvose jie gali susirgti šaknų gumbu. Kopūstai jautrūs trąšoms, gerai auga apkaupti ir purenami.

Baltagūžiai kopūstai auginami daigais ar sėjant tiesiai į dirvą. Prieš sodinimą daigus reikia gerai apžiūrėti, kad nebūtų pažeisti juodosios kojelės. Pagal vegetacijos periodo ilgį kopūstai skirstomi į labai ankstyvus, ankstyvus, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvus.

Ankstyvųjų kopūstų daigai sodinami balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje 60x40, 50x50 arba 70x30 cm atstumu. Kopūstai silpnų šalnų nebijo, bet jei šalnos didesnės, reikėtų juos pridengti. Vidutinio vėlyvumo kopūstų daigai sodinami gegužės pabaigoje arba birželio pirmą dešimtadienį 60x50, 70x40 cm atstumu. Vėlyvieji kopūstai sodinami gegužės pabaigoje. Sodinant daigus, svarbu neužlenkti šaknies ir neužpilti žemėmis širdelės. Pasodinti augalai pirmą kartą apkaupiami praėjus 20–25 d. po pasodinimo, antrą kartą – praėjus 15–20 d. po pirmo kaupimo. Kaupti reikia po lietaus ar po laistymo. Dirva visą laiką turi būti puri.

Smailiagūžiai kopūstai dėl savo formos ir švelnaus skonio išskiriami į atskirą kopūstinių daržovių grupę. Jie puikiai tinka salotoms gaminti.

Raudongūžiai kopūstai – gūžinių kopūstų porūšis. Jie, kaip ir baltagūžiai, reiklūs drėgmei, mėgsta puveningą ir giliai įdirbtą, patręštą organinėmis trąšomis dirvą. Jų agrotechnika kaip ir baltagūžių. Raudongūžiai kopūstai dera vėlai rudenį, nėra jų ankstyvųjų veislių. Šie kopūstai gerai laikosi per žiemą vėsiuose rūsiuose. Rauginti netinkami.

Gūžiniai garbanotieji (savojos) kopūstai kilę iš Prancūzijos, žinomi nuo XVI a. Tuomet šie kopūstai nesukdavo galvučių, o tik užaugindavo purius garbanotus ir pūslėtus lapus. Daugiausia auginami Prancūzijoje ir Anglijoje. Jie dabar šiek tiek panašūs į baltagūžius, tik jų lapai gofruoti, susiraukšlėję. Jų konsistencija šiek tiek kitokia, švelnesnis skonis. Juose yra mažai ląstelienos, tačiau šie kopūstai – baltymų čempionai. Be to, turi ypatingų medžiagų, stimuliuojančių organizmo augimą, todėl yra labai naudingi vaikams ir paaugliams. Tai dvimetis augalas. Kaip ir visų gūžinių kopūstų, sėklos sėjamos į šiltlysves ar dėžutes. Augalas mažai jautrus šalčiui, todėl jau balandžio mėnesį daigus galima auginti lauke. Anksti pasodinus, derlių galima nuimti jau liepos mėnesį. Gūžiniai garbanotieji kopūstai gerai auga įvairaus derlingumo dirvose, nereiklūs trąšoms. Ankstyvosios veislės nuimamos kai subręsta, vėlyvosios – kuo vėliau, nes šie kopūstai laikosi blogiau už baltagūžius.

Iš gūžinių šie kopūstai yra vieni mažiausių. Jie nėra plačiai vartojami. Auginami kaip ir baltieji gūžiniai kopūstai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad vėlyvieji savojos kopūstai yra labai atsparūs žemai temperatūrai, gali ištverti iki -6 oC šalčius. Iš jų gaminamos puikios šviežios salotos, taip pat jie vartojami pyragų įdarams, balandėliams gaminti.

Ropiniai kopūstai dar vadinami kaliaropėmis, priklauso kopūstinių daržovių šeimai. Populiariausios yra kaliaropės baltai žalsvomis roputėmis, tačiau yra tokių, kurių roputės violetinės.

Nors jos labiau panašios į stambią ropę, iš tiesų tai pats tikriausias ropinis kopūstas. Skonis panašus į baltagūžio kopūsto šerdies, bet daug švelnesnis ir saldesnis. Joje daug vitamino C.

Augimo roputėms pradžioje turi užtekti vandens. Drėgmės pokyčiai sukelia ropučių įtrūkimus, ant jų atsiranda būdingų randų. Kaliaropėms auginti geriausiai tinka ne itin sunkios, vandeniui pralaidžios, pakankamai drėgnos dirvos, kurių pH 6,5–7,5. Nerekomenduojama, kad dirvoje būtų daug humuso, o ypač nesuirusio mėšlo ar šiaudų. Kai trūksta drėgmės ir aukšta temperatūra, kietėja augalų audiniai, o dirvos perdžiūvimas ropelių augimo laikotarpiu yra labai pavojingas, nes net nestiprus lietus gali paskatinti jų trūkinėjimą.

Ankstyvąsias veisles, auginamas pavasarį, galima auginti po priedangomis ar be jų prieš agurkus, burokėlius ar žiedinius kopūstus, skirtus derliui nuimti rudenį, jeigu neiškyla kopūstų šaknų gumbo grėsmė. Kopūstų šaknų gumbas yra pavojingiausia liga auginant ropinius kopūstus. Iki šiol jam atsparių veislių išvesti nepavyko.

Auginant vėlesniam derliui, ropinius kopūstus galima sodinti po ankstyvųjų bulvių, ankstyvųjų kopūstų ar žiedinių kopūstų, tačiau tik ten, kur nėra kopūstų šaknų gumbo grėsmės. Auginant derlingas vėlyvąsias veisles, kurių derlius nuimamas vėlai vasarą, reikia vengti sodinti juos po kopūstų, griežčių, t. y. po augalų, kurie yra kopūstų šaknų gumbo maitintojai. Augalai sodinami 40x30–40 cm atstumu. Pasodinus kopūstus, rekomenduojama lauką ne itin gausiai palaistyti, o augalų augimo metu iki stiebagumbių formavimosi pradžios, geriau laikyti sausą, kad augalai užaugintų tvirtą šaknų sistemą. Tuo metu, kai stiebagumbiai auga, augalai turi būti aprūpinti reikiamu drėgmės kiekiu, tai yra, sausuoju metu jie turi būti laistomi. Jeigu šiuo augimo laikotarpiu nuolat kis drėgmės sąlygos, didelė dalis galvučių bus suskilinėjusios. Tai ypač pavojinga, kai stengiamasi užauginti vėlyvą vasarą nuimamą derlių, nes stiebagumbių augimas prasideda rugpjūtį. Vertingiausi yra ropiniai kopūstai, kurie dar nespėjo visiškai subręsti, o subrendę jie perauga ir jų kokybė gerokai suprastėja.

Bus daugiau




NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos