STRAIPSNIAI > VERTA ŽINOTI > Azoto ir mikroelementų poreikis auginant išskirtinės kokybės baltagūžius kopūstus

Azoto ir mikroelementų poreikis auginant išskirtinės kokybės baltagūžius kopūstus

Dr. Ona Bundinienė
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržininkystės technologijų mokslo darbuotoja






2012-05-31

 

Auginant kopūstus pagal Tausojančią aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistemą ir atsižvelgiant į priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ pagrindinius reikalavimus bei sankcijų dydžius, su mineralinėmis trąšomis išberiamo azoto kiekis negali viršyti 122 kg ha-1. Norint atitikti keliamus reikalavimus ir išauginti vidutinį derlių, reikia pasirinkti tinkamą dirvožemį, kopūstus auginti po tinkamo ir gerai patręšto priešsėlio, laikytis sėjomainos, nes nuo to priklausys sukauptų mitybos elementų, ypač mineralinio azoto, kiekis dirvožemyje, bus išnaikintos piktžolės. Tai svarbu, nes pesticidų pasirinkimas yra nedidelis, o jų naudojimo laikas – ribotas.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą, nurodoma, kad mikroelementų trąšos gali būti naudojamos tik tais atvejais, kai vadovaujantis moksliškai pagrįstomis auginimo technologijomis ir (arba) laboratorinių tyrimų rezultatais įrodyta, kad dirvožemyje ar augalų lapuose jų nepakanka.

Kiekvienais metais turi būti sudaromas tręšimo planas, apskaičiuojant kiekvienam laukui ar lauko daliai išberiamų trąšų normą, nurodant trąšų rūšis, jų formą, tręšimo laiką ir būdą. Trąšų pirkimo ir naudojimo laikas, kiekiai turi būti registruojami ūkinės veiklos žurnale ir pagrįsti dokumentais (Tausojanti aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema 2012 m. kovo 18 d. patvirtinta žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-231, kur apibrėžiamas tik azoto kiekis, o mikroelementų, mėšlo ir kt. – Nr. 3D-308).

Maisto medžiagos – subalansuotos ir atitinkančios augalo poreikius

Normaliai augalų mitybai ir jų augimui reikalinga anglis, deguonis ir vandenilis. Šių svarbių medžiagų augalai gauna iš oro ir vandens. Be šių elementų reikia daug azoto (N), fosforo (P), kalio (K). Augalai negali augti be kalcio (Ca), magnio (Mg) ir sieros (S). Tonai kopūstų (su atitinkamu kiekiu šalutinės produkcijos) užauginti yra sunaudojama 3,8 kg azoto (N), 1,1 kg fosforo (P2O5), 4,2 kalio (K2O), 1,8 kg kalcio (CaO) ir 1,0 kg magnio (MgO).

Derliui įtakos turės net mažiausiai dirvožemyje esančio elemento kiekis (Lybicho-Šelfordo taisyklė) ir ribos kitų, nors ir pakankamai esančių, elementų pasisavinimą. Pavyzdžiui, kai kalio yra daug, o fosforo mažai, pajuoduoja kopūstų vidiniai lapai. Pajuodavimas labiau reikšis lengvuose dirvožemiuose, kur pH yra daugiau kaip 7,0, gali pritrūkti magnio.

Lengvesniuose dirvožemiuose magnio reikės 50–70 kg ha-1, sunkesniuose – 25–50 kg ha-1. Kai jo trūksta, baltagūžių kopūstų apatiniai lapai tampa marmuriški. Trūkstant kalcio, kopūstų lapų galai gali paruduoti, tampa lyg apdeginti. Tai gali nutikti, kai didelis drėgnis, kuris greitai išgarinamas, dėl to pažeidžiama medžiagų apytaka. Trūkstant sieros, jauni lapai įgyja šviesiai žalią atspalvį (skirtingai nuo azoto, kai šviesėja seni lapai). Sierai reikliems kopūstams, atsižvelgiant į mineralinės sieros kiekį dirvožemyje ir  dar netręštuose plotuose, tikslinga išberti 20–30 kg ha-1 sieros.

Galima tręšti mėšlu

Priklausomai nuo dirvožemio humusingumo, galima įterpti 40–80 t ha-1. Iškračius 40 t ha-1 mėšlo, atiduotume kg ha-1: 200 N, 100 P2O5, 240 K2O ir 280 CaO bei 40 MgO. Mėšlas veiktų ir po kopūstų auginamus žemės ūkio augalus, tačiau sparčiai augantiems kopūstams, net ir patręšus organinėmis trąšiomis, antroje vegetacijos pusėje pritrūksta maisto medžiagų, nes daugiausi jų sunaudoja sukant gūžę (tai užtrunka 40–50 dienų). Mėšlas arba srutos auginant IKP gali būti atiduodamas tik prieš sėją arba nuėmus derlių.

Baltagūžių kopūstų vystymąsi ir derliaus kokybę lemia boras

Iš visų mikroelementų stipriausiai augalų vystimąsi ir derliaus kokybę veikia boras. Jis įeina į fermentų ir ląstelių sienelių sudėtį, skatina angliavandenių kaupimąsi, pagerina kalcio įsisavinimą, padidina atsparumą grybelinėms ligoms (gumbui, pilkajam kaklelio puviniui). Augalų cukringumas būna geresnis, kai augalai pakankamai apsirūpinę boru. Jis būtinas augalui per visą vegetacijos laikotarpį. Dviskilčiai jautresni boro trūkumui nei vienaskilčiai. Kopūstams boras yra svarbus, tačiau jo neturėtų būti per daug.

Trūkstant boro, kopūstų stiebai bus tuščiaviduriai, šerdis paruduos, prasidės puvimas. Kad mikroelemento trūko, pasimatys tik nuėmus derlių, todėl dirvožemis kopūstams turi būti pakankamai boringas (daugiau kaip 0,6 mg kg-1), o vegetacijos metu boru reikėtų tręšti prevenciškai. Rekomenduojama boro 0,25–3,0 kg ha-1, priklausomai nuo augalų poreikio šiam mikroelementui ir jo kiekio dirvožemyje. Daugiau boro randama sunkesnės granuliometrinės sudėties, humusinguose, arba daug organinės medžiagos turinčiuose, sukultūrintuose ar gerai organinėmis trąšomis tręšiamuose dirvožemiuose. Tręšiant didelėmis kalio ar kalio ir azoto trąšų normomis, bet neduodant fosforo, boro prieinamumas augalams sumažėja. Didelės fosforo trąšų normos kartu su kitomis trąšomis padidina tirpaus vandenyje boro kiekius dirvožemyje.

Boro pasisavinimas labai priklauso nuo dirvožemio rūgštumo. Jei jis didėja, boro prieinamumas mažėja. Įtakos turi ir meteorologinės sąlygos. Sunkiai boras pasisavinamas šaltais ir šlapiais bei karštais ir sausais metais. Trūkstant boro, augalai blogiau pasisavina kalcį, nors jo dirvožemyje pakankamai. Cinkas mažina boro toksiškumą.

Mokslininko  B. Baginsko duomenimis, Lietuvos dirvožemiuose randama 1,0–23,0 mg kg-1 bendrojo boro. Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai.

Kopūstai reiklūs ir molibdenui

Kopūstai, ypač žiediniai, yra reiklūs molibdenui, kuris yra kai kurių fermentų sudėtyje ir dalyvauja fosforo bei baltymų apykaitoje. Jis būtinas gumbelinių bakterijų azoto fiksavimo procese, susidarant pektinui. Jo judrumą ir prieinamumą augalams mažina rūgštinė dirvožemio reakcija, didina kalkinimas.

Trūkstant molibdeno, lapai susisuka, raukšlėjasi, įgauna lancetišką formą ir nusispalvina purvinai žalia spalva. Audiniai tampa skaidūs ir ploni, augaluose susikaupia daugiau nitratinio azoto, o tai aktualu tręšiant azoto nitratinėmis trąšomis, nes gausiau tręšiant padidėja molibdeno poreikis. Molibdenas iš senų lapų sunkiai patenka į jaunus.

Bendrojo molibdeno kiekis Lietuvos dirvožemiuose svyruoja nuo 0,5 iki 3,0 mg kg-1, o judriojo – nuo 0,01 iki 0,30 mg kg-1. Labai mažo ir mažo molibdeningumo dirvožemiai sudaro per 95 proc. ploto. Rūgščiuose, lengvuose ir mažai humusinguose dirvožemiuose molibdenas sunkiai prieinamas.

Jei trūksta kitų mikroelementų

Veikiant manganui, padidėja cukraus ir vitamino C kaupimasis augale. Kai trūksta, sumažėja chlorofilo kiekis, lapai bąla, kaupiasi geležis, ir augalai suserga chloroze. Manganas, dalyvaudamas augaluose vykstančius fiziologiniuose procesuose, didina augalų derlių ir gerina jo kokybę. Mangano prieinamumas sumažėja, kai dirvožemis humusingas arba yra kalkinamas.

Jo trūkumas gali būti pastebėtas lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, nes elementas gali būti išplaunamas. Aukšta Mg2+, Ca2+, NH4+, Na+ ir Fe2+(3+) jonų koncentracija dirvožemio tirpale trukdo manganui patekti į augalą. Esant sausiems orams, manganas tampa netirpus ir sunkiau augalams prieinamas, o šalti ir drėgni orai arba didelis drėgmės kiekis mažina mangano pasisavinimą.

Mangano kiekis augaluose priklauso nuo dirvožemio rūgštumo. Augalai, išaugę rūgščiame dirvožemyje, turi daugiau mangano. Iš dirvožemio su derliumi pašalinama 112–284 g ha-1 mangano. Lietuvos dirvožemiuose randama nuo 54 iki 870 mg kg-1 bendrojo mangano, o judriojo – 4–30 mg kg-1. Apie 85 proc. Lietuvos dirvožemių yra manganingi ir labai manganingi.

Varis dalyvauja augalo gyvybiniuose procesuose, susidarant daugeliui fermentų, skatina baltymų sintezę, turi įtakos azoto apytakai augale, gerina azoto ir magnio pasisavinimą. Jis didina augalo atsparumą grybelinėms ir bakterinėms ligoms.

Vario judėjimas augale yra silpnas. Vario trūkumas pasireiškia lengvesniuose dirvožemiuose tuomet, kai dirvožemio tirpale yra daugiau mangano, geležies, cinko. Vario kiekis augale priklauso nuo augalo biologinių savybių, mikroelemento kiekio dirvožemyje ir svyruoja nuo 2,5 iki 16 mg kg-1 sausųjų medžiagų. Jo trūkumą daugiausia jaučia varpiniai augalai, vaismedžiai. Daržovėms jo gali trūkti nusausintuose durpiniuose ir pelkiniuose dirvožemiuose.

Bendrojo vario kiekis Lietuvos dirvožemiuose svyruoja nuo 0,1 iki 150 mg kg-1. Daugiau jo yra sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Labai mažai vario yra priesmėliuose ir smėliuose. Vidutinio varingumo dirvožemiai sudaro 47,6 proc., varingi – 23 proc. ploto.

Kobaltas turi įtakos cukraus, vitamino C ir riebalų kaupimuisi augale, teigiamai veikia chlorofilo sintezę ir mažina jo skaidimąsi tamsoje. Jis reikalingas gumbelinėms bakterijoms ir mikroorganizmams, įsisavinantiems molekulinį azotą iš oro, stimuliuoja oksidacijos ir redukcijos procesus ir Krebso ciklą. Mikroelemento kiekis augale svyruoja nuo 0,01 iki 0,50 mg kg-1 ir priklauso nuo jo kiekio dirvožemyje.

Bendrojo kobalto 1 kg dirvožemio yra 1–20 mg, iš kurio 10 proc. sudaro judrusis kobaltas. Daugiai kaip 65 proc. šalies dirvožemių yra vidutinio kobaltingumo, o apie 26 proc. – kobaltingi.

Kopūstai mažai reiklūs cinkui. Cinkas įeina į daugiau kaip 30 fermentų sudėtį. Kai jo trūksta, mažėja cukringumas, padidėja organinių rūgščių, sutrinka baltymų sintezė. Augalo viršutiniai lapai pasidaro dėmėti, gelsvi su bronziniu atspalviu. Cinko trūkumas mažina amoniakinio azoto įsisavinimą.

Paprastai cinko trūksta menkai sukultūrintuose dirvožemiuose. Jo pasisavinimas priklauso nuo dirvožemio rūgštumo. Neutraliuose ir karbonatinguose dirvožemiuose jis menkas, nes karbonatai sumažina cinko junginių tirpumą ir judrumą. Tokiuose dirvožemiuose, o taip pat gausiai tręšiant fosforu, viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose augalams sudėtingiau pasisavinti cinką, nes jis yra surišamas menkai tirpiais fosfatais ir augalai, ypač su giliomis šaknimis, pradeda jausti cinko trūkumą. Cinko prieinamumą mažina ir varis bei kiti sunkieji metalai. Rūgštesniuose ir turtinguose humuso dirvožemiuose cinkas yra lengviau pasisavinamas.

Bendrojo cinko Lietuvos dirvožemiuose yra 6–89 mg kg-1, o judriojo – 0,1–3,0 mg kg-1. Apie 86,0 proc. šalies dirvožemių yra mažai cinkingi ar cinkingi.

Kadangi kopūstai reiklūs borui, todėl jį reikėtų naudoti prevenciškai. Kopūstams reikalingas manganas (Mn), varis (Cu), molibdenas (Mo) ir cinkas (Zn) atiduodamas su pagrindiniu tręšimu ir (arba) tręšiant papildomai kompleksinėmis tirpiomis trąšomis per lapus, kadangi jų reikia labai nedaug.




NAUJIENŲ PRENUMERATA
* Privatumo sąlygos


 

pasaru-tyrimo-baneris

manto-baneris

nuotoliniai mokymai

Ukininko-patarejas

http://www.jonavosgrudai.lt/lt/


© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2010–2019 m.
Šioje interneto svetainėje pateiktą tekstinę ir grafinę informaciją, videomedžiagą naudoti kituose kūriniuose, kopijuoti, platinti ir atgaminti be išankstinio
VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos leidimo griežtai draudžiama.
Naudojimo taisyklės
* Privatumo sąlygos