STRAIPSNIAI > GYVULININKYSTĖ > Veiksniai, lemiantys pieno kokybę (III)

Veiksniai, lemiantys pieno kokybę (III)

Vidas Tolevičius
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas






2017-09-11

 

Tęsinys. Pradžia 2017-09-01, antra dalis  2017-09-05

Mikroklimatas, melžimo įrengimų ir aparatų priežiūra

Ventiliacijos sistemos tikslas – užtikrinti pakankamą šviežio oro padavimą į tvartą. Geriausiai pastatai vėdinasi tuomet, kai vyraujantys vėjai pučia statmenai kraigo angoms (žr. pav.).

Web-schema

Dažnai, ypač senuose tvartuose, yra per šilta ir per drėgna. Tokia aplinka labai palanki terpė mikroorganizmams daugintis, o karvės geriau jaučiasi, kai tvarte sausa ir vėsu. Gyvuliai išskiria nemažą šilumos kiekį, tad jei nepavyksta jo pašalinti pro aukščiausią pastato vietą (kraigą), susidaro kondensatas. Tai padidina oro drėgnį tvarte. Jeigu oras atšąla, tuomet susikondensavę vandens lašai pradeda kristi ant gyvulių ir guoliaviečių, o atsiradusi drėgmė sukuria palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Jei šiltas oras yra pašalinamas pro stogo angas, tai pro šoninių sienų tarpus patenka šviežias oras. Toks oro pasikeitimas tvarte turi būti visą laiką. Svarbu prisiminti, kad karvės labai nemėgsta skersvėjų.

Stogo nuolydis turi įtakos ventiliacijos efektyvumui. Paprastai stogo šlaitų nuolydis būna apie 12,5 proc., stogo kraigo plotis siekia 0,3–0,4 m. Skaičiuojama, kad kiekvieniems 3 metrams pastato pločio turi tekti 5 cm kraigo plyšio.

Web-teksto1

Sudėtinė mikroklimato dalis yra oro judėjimas, turintis įtakos organizmo termoreguliacijai. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai temperatūra žema – padidėja gyvulių peršalimo galimybė.

Jeigu oro judėjimo greitis gyvulio zonoje labai mažas (0,01–0,05 m/s), tai rodo, kad oro apykaita ir vėdinimas patalpoje nepakankami. Oro judėjimo greičio padidėjimas nuo 0,1 iki 0,4 m/s yra tolygus temperatūros sumažėjimui 5 °C. Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s, o šildomose – 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai (5–10 °C) ir drėgmei (iki 70 %). Šilumos išskyrimo intensyvumui didelę įtaką daro oro judėjimo greitis tvartuose. Jei oras juda labai lėtai, iš gyvulio organizmo išsiskirianti šiluma sušildo aplink jį esantį oro sluoksnį, tuomet jis padeda gyvuliui apsisaugoti nuo peršalimo. Tačiau kai tvarte šalta, oro judėjimo greitis turėtų neviršyti 0,15 m/s. Šaltuoju metų laikotarpiu tvartuose ypač kenksmingi skersvėjai. Jie susidaro priešingose pusėse atidarius langus, duris arba tuomet, jei priešpriešiniuose tvartų languose, duryse arba sienose yra daug plyšių.

Vasarą, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 25–30 °C šilumos ar daugiau, intensyvesnis oro judėjimas gyvuliui padeda apsisaugoti nuo perkaitimo, todėl šiuo metų laiku leistinas didesnis oro judėjimo greitis, kuris gali būti padidinamas iki 0,5–1,6 m/s.

Gerą ventiliaciją tiek žiemą, tiek vasarą įmanoma turėti pastate su plačiomis užuolaidomis. Svarbūs yra du dalykai. Pirmiausia, tokio tvarto stogas turi būti izoliuotas bent 5 cm. Stogo izoliacija žiemos metu panaikina vandens kondensavimąsi, o vasaros metu apsaugo tvartą nuo perkaitimo. Antra, svarbu turėti galimybę valdyti oro srauto patekimą į pastatą ir iš jo. Oro patekimas į fermą gali būti reguliuojamas plačiomis užuolaidomis. Vasaros metu užuolaidos turėtų būti visiškai atidarytos, kad oras patektų į fermą karvės aukštyje. Vasarą oras fermoje turi judėti tik horizontaliai, taigi, projektuojant fermą, į tai turi būti atsižvelgiama.

Norėdami valdyti oro išėjimą, turėtumėte įsirengti kaminus. Dažniausiai kaminuose yra įmontuojama sklendė, kuria galima valdyti angos dydį. Kaminai aktualūs žiemą, kuomet vyksta horizontali ventiliacija.

Laikydamiesi šių dviejų principų, turėsite puikią ventiliaciją vasarą ir žiemą, net jei žiemą termometro stulpelis nukris iki 30 °C šalčio. Dėl šios sistemos karvės gauna šviežio oro, o ūkininkas žiemą nepatiria problemų.

Oro temperatūra yra vienas svarbiausių mikroklimato veiksnių, kuri dažniausiai turi įtakos kitiems mikroklimato veiksniams. Kai patalpos temperatūra + 25 °C ir aukštesnė, ore labai padidėja drėgmės kiekis, todėl gyvuliai gali perkaisti. Jei tokia drėgmė laikosi ilgą laiką, sutrinka visos gyvulio organizmo funkcijos, ir gyvulys gali gauti šilumos smūgį. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykiniam oro drėgniui, smarkiai sumažėja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, tada sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnį ir padidinti oro judėjimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi turėti galimybę pasislėpti pavėsinėse arba medžių paunksnėje. Skirtingų veislių ir skirtingo produktyvumo galvijai į aplinkos temperatūros pokyčius reaguoja nevienodai, pvz., juodmargės mažiau jautrios šalčiui už džersių veislės karves.

Daug pieno duodančioms ir gausiai šeriamoms karvėms labiau tinka vėsesni tvartai, mažai pieno duodančioms ir skurdžiau šeriamomis – šiltesni. Daug pieno duodančių karvių organizme pasigamina daugiau šilumos. Nustatyta, kad 500 kg sverianti karvė ir duodanti 25 kg pieno per parą kas valandą į aplinką išskiria po 1050–1060 kcal šilumos, o tokio pat svorio, bet 5 kg mažiau duodanti karvė į aplinką per valandą išskiria tik 800–850 kcal. Šaltoje aplinkoje pašarų sąnaudos gerokai padidėja, bet kai temperatūra nukrinta iki -14 ir -15 °C arba pakyla daugiau nei 28–30 °C, labai mažėja pašarų sąnaudos bei primilžis.

Palaidai laikomiems galvijams temperatūra tvartuose gali svyruoti nuo -7 iki +17 °C, tačiau visais atvejais galvijai turi turėti sausas ir šiltas guoliavietes.

Šiluminis stresas (šilumos sukeltas stresas) galvijus veikia labiau nei šalčio stresas. Šiluminis stresas dažniausiai pasitaiko rytinės ir centrinės Europos šalyse, kur aukšta temperatūra ir didelė oro drėgmė. Atlikus tyrimus, net 6 atvejais iš 14 dėl šiluminio streso, kuris veikė karves ilgą laiką, ženkliai krito pieno riebumas. Taip pat dėl pastovaus šiluminio streso mažėja ir baltymų kiekis piene. Penkiuose iš šešių tyrimų somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis piene, kuris gautas iš šiluminį stresą patiriančių karvių, nei laikomų optimaliomis sąlygomis. Dviejuose iš penkių tyrimų pastebėta, kad somatinių ląstelių skaičius buvo ženkliai didesnis, palyginti su kitais pieno mėginiais.

Apibendrinus įvairių mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad optimali produktyvių karvių laikymo temperatūrą yra nuo –7 iki +22 ºC. Šie rezultatai gauti ištyrus įvairių veislių galvijų laikymą esant skirtingoms temperatūroms.

Oro drėgnis. Melžiamos karvės yra labai jautrios oro drėgmei. Drėgno oro laidumas šilumai yra daug didesnis negu sauso, todėl šaltame ir drėgname tvarte gyvulys netenka kur kas daugiau šilumos negu sausame. Jei aplinkos temperatūra aukšta, drėgnas oras stabdo prakaito garavimą ir šilumos išskyrimą, todėl galvijai gali perkaisti. Be to, drėgnose patalpose susidaro daug palankesnės sąlygos įvairiems mikroorganizmams (tarp jų ir patogeniniams) daugintis. Drėgname ore kybančios dalelės (bakterijos ir kt.) gali virsti kondensacijos taškais, aplink kuriuos kaupiasi tvartų ore esantys vandens garai. Taip ore atsiranda smulkučių lašelių su bakterijomis. Būdami rutuliuko formos, jie lengvai nurieda per kvėpavimo takus dengiantį epitelį net į plaučių alveoles, o su sausu oru įkvepiamas dulkes bei mikroorganizmus kvėpavimo takų epitelio plaukeliai nesunkiai sulaiko.

Didelis oro drėgnumas ypač žalingas esant žemai oro temperatūrai, jei gyvulių kailis nuolat drėgnas. Tai viena peršalimo ligų ar net gyvulių kritimo priežasčių. Nustatyta, kad padidėjus drėgnumui tvarte iki 90 proc., karvių primilžis sumažėja 1,4 kg, o esant 100 proc. drėgnumui, primilžis sumažėja 4,3 kg. Esant dideliam drėgnumui ir sumažėjusiai oro temperatūrai, gyvulių odos temperatūra būna žemesnė 21–30 proc., pulsas dažnesnis 4–9 proc., hemoglobino kiekis 10–18 proc. mažesnis, 9–13 proc. mažesnis eritrocitų kiekis. Kai oro drėgnumas per mažas, gyvuliai serga pneumonija. Didelis oro drėgnumas esant karštam orui sukelia tvankumo jausmą, gyvuliai neišspinduliuoja pakankamo šilumos kiekio, nes per daug drėgname ore sunku išgarinti kūno drėgmę. Mažiausias leidžiamas gyvulių laikymo patalpos santykinis drėgnis yra 40 procentų.

Oro dulkėtumas. Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams. Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotųjų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5–43,6 kg/m³) šeriant gyvulius sausaisiais pašarais, o pavojingiausios dulkės yra 0,2–5,0 μm (mikrometrų) dydžio.

Didelės dulkių, mikroorganizmų ir dujų koncentracijos slopina apsaugines kvėpavimo sistemos funkcijas, todėl teigiama, kad minėti gyvulių patalpų teršalai yra laikomi respiratorinių ligų rizikos veiksniu.

Apšvietimas. Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be atitinkamos poilsio pertraukos. Saulės šviesa per akių rageną ir odos receptorius teigimai veikia gyvulių nervų sistemą, o per ją stimuliuoja daugelį svarbių organizmo funkcijų. Patamsyje laikomų karvių servis periodas pailgėja, padažnėja bergždumų atvejų. Nepakankamai apšviestuose tvartuose laikomi veršeliai dažnai suserga rachitu, mažakraujyste ir kitomis ligomis.

Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką gali sukelti depresiją, sumažinti atsparumą užkrečiamoms ligoms, dėl to galvijų laikymo patalpos turi būti natūraliai apšviestos.

Web-teksto2

Jei melžiant karvės tešmuo nepakankamai apšviestas, melžėjai beveik neįmanoma jo švariai nuplauti ir nešvarumai patenka į pieną. Jei tvarte nepakankamai šviesu, numelžus pirmąsias čiurkšles, sunku pastebėti dėl tešmens ligų atsirandančius pieno pokyčius (suskystėjęs, papilkėjęs pienas, krešulių, gleivių, kraujo pėdsakai ir kt.), o toks pienas gali užteršti visą likusį. Be to, sunkiau pastebėti, kada pienas baigia tekėti iš spenių, todėl nepakankamai apšviestame tvarte neretai melžikliai nuo spenių nuimami pavėluotai, ir taip gadinami speniai.

Natūraliai patalpos apšviečiamos per langus sienose. Šaltuose ir pusiau šaltuose tvartuose be pastogių patalpos apšviečiamos per šviesą praleidžiančias užuolaidas ant angų sienose ir per skaidrias dangas stoge. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Dirbtiniam patalpų apšvietimui naudojamos kaitrinės arba liuminescencinės lempos.

Kad karvių tešmenys būtų pakankamai apšviesti, šviestuvai išdėstomi virš melžėjų tako. Dirbtinio apšvietimo normos melžimo vietoje pririštų karvių tvarte yra 120 Lx (liuksų), o palaidų karvių melžykloje tešmens lygmenyje turėtų būti 200–400 Lx, šėryklose – 75 Lx, boksuose, garduose – 50 Lx.

Triukšmas. Didžiausias leidžiamas pastovaus triukšmo lygis, kuris veikia gyvulius – 70 dB. Trumpam laikui leidžiamas triukšmo lygis negali viršyti 85 dB. Esant dideliam triukšmui, padidėja širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnis, gyvulis patiria stresą, todėl pakinta jo elgesys. Triukšmas taip pat turi įtakos embrionams ir jaunikliams, sutrinka jų vystymasis, jie gimsta asimetiški, t. y. kai jų tos pačios galūnės (priekinės ar užpakalinės kojos) būna nevienodo ilgio ir dydžio. Patelėms triukšmas gali sutrikdyti hormonų ir reprodukcinių sistemų funkcijas.

Naudinga vaizdo informacija

Medinių konstrukcijų šalto tipo tvartų statyba

Bus daugiau

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.


 VIDEONAUJIENOS

Užtrūkusių karvių ir veršelių priežiūra
Mėsinių galvijų augintojų patirtis

ikmis

egeba

 

pasaru-tyrimo-baneris

mobili laboratorija

facebook ikona rds youtube2 gggvokas2instagram