Jei rūpiniesi Lietuva, imkis spręsti jos dirvožemio problemų!

Virginija Vingrienė

Agronomė, Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyr. specialistė

2016-08-10

Iš paukščio skrydžio į Lietuvą žvelgti gražu – geltonuojantys javų laukai šiemet vėl žada derliaus rekordą ir ES eksporto lyderių pozicijas. Tai paglosto agronomo širdį, tačiau nusileidus ant žemės atsiveria ryškėjantys dirvožemio degradacijos požymiai. Tai – intensyvios žemdirbystės, aktyvios agrotechnikos, monokultūroje auginamų javų pasekmė, raginanti ieškoti naujų sprendimų.

Derlingame sluoksnyje mažėja augalams reikalingų maisto medžiagų, spartėja dirvožemio erozija. Nesant tinkamos sėjomainos, degradaciją spartina dominuojantys monokultūroje auginami javai ir rapsai. Dėl to prastėja agrocheminės, fizikinės ir biologinės dirvožemio savybės.

Nepamirškime, kad dirvožemis – vienas seniausių aplinkos darinių ir gamtos išteklių, žmonių ir gyvūnų gyvenimo sistema. Jis yra ir kraštovaizdžio pagrindas, lemiantis aplinkos, bioįvairovės, mūsų gyvenimo kokybę. Tai ir vienas pagrindinių gamtos išteklių, nuo kurio derlingumo priklauso apsirūpinimas maistu, atlygiu ir reikšminga šalies pajamų dalimi. Galiausiai tai pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje.

Bet štai, susiaurėjus gyvulininkystės šakai, sumažėjo daugiamečių žolių plotai ir organinių trąšų naudojimas. Tas dar labiau apsunkino dirvožemio derlingumo išsaugojimą, jo atkūrimą. Mažėja derlingoji dirvožemio dalis, todėl negrįžtamai artėjame dykumėjimo link. Tai kelia grėsmę aplinkai, mūsų sveikatai ir, be abejo, žemdirbių pajamoms.

Per daug panaudojus mineralinių trąšų, nežinant dirvožemio cheminės sudėties, jų augalai nebepasisavina. Tad teršiama aplinka, vandenys, didėja ūkininkų išlaidos ir produkcijos savikaina.

Rūgščių dirvožemių plotai artėja prie 50 proc., palyginti su buvusiu iki pirmųjų kalkinimo darbų sovietmečiu. Jie tampa netinkami auginti kviečius, rapsus, cukrinius runkelius, dobilus ir daugelį daržovių. Sparčiausias rūgštėjimo procesas lengvose Šilutės ir Pietryčių Lietuvos žemėse.

Išsaugoti dirvožemį yra vienas aktualiausių nūdienos agronominiu iššūkių siekiant, kad būtų užtikrintas apsirūpinimas maistu ir pajamomis dabar ir ateityje.

Tiesa, šiandien didžiuojamės kasmet didėjančiais grūdų derliais ir lyderystės karūna, nes esame ketvirti Europos Sąjungoje pagal kviečių eksportą, tačiau tai turės ir išskirtinę kainą, todėl, tenkinant vis didėjančią pasaulinę maisto paklausą, privalome ieškoti išeičių. Kaip?

Kaip saugoti dirvožemį

Štai esminės priemonės: tausi žemdirbystė, derlingumą sauganti ir atkurianti sėjomaina, subalansuotas tręšimas ir pesticidų naudojimas, išplautų maisto medžiagų, anglies grąžinimas dirvai.

Siekdamos stabdyti aplinkai ir žmogui pražūtingą procesą, daugelis pažangių Vakarų valstybių kuris laikas ne tik skambina pavojaus varpais, bet yra griežtai apibrėžusios dirvožemio naudojimą. Vokietija, Austrija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Šveicarija, net mūsų kaimyninė Latvija turi dirvožemio įstatymus. Intensyvėjanti žemdirbystė pasaulio mastu verčia sunerimti ir pasaulines organizacijas. JT (FAO) organizacija ėmėsi iniciatyvos dirvožemio gairėms parengti.

Saugant dirvožemį, parengtas ir Lietuvos dirvožemio įstatymo projektas. Juo numatyta stabdyti degradacijos procesus ir apjungti esamus reglamentavimo aspektus į vieningą sistemą.

Reikia patvirtinti dirvožemio kokybės palaikymo, subalansuoto tręšimo, kalkinimo, maisto medžiagų, anglies grąžinimo dirvožemiui, erozijos ir taršos prevencijos nuostatas.

Dėmesys ir miško dirvožemiui

Vis daugėjant plynų kirtimų, atkreipiamas dėmesys ir į miškų dirvožemio būklę. Lietuvos miškų ūkio statistikos duomenimis, per 8 m., nuo 2007 iki 2015 m., plynai kertamų miškų plotai padidėjo net 21 proc. (t. y. 3555 ha). Tokie kirtimų tempai ne tik kelia grėsmę aplinkai, bioįvairovei, kraštovaizdžiui, rekreacijai, bet ir žmonių gyvenimo kokybei, o dėl suintensyvėjusios sunkiosios miško technikos neatsakingo judėjimo ardoma miško paklotė, slūgsta dirvožemis. Tad reikia griežtinti technikos važiavimo sąlygas, taip pat ir pramogas keturračiais miškuose. Ypač rimta grėsmė miško struktūrai yra kelmų rovimas, kuris, norint dirvožemį saugoti, turi būti uždraustas.

Būtina išsaugoti durpynus

Dėl intensyvaus durpynų kasimo beveik 70 proc. durpžemių jau sunaikinta. Šios išskirtinės ekosistemos ekologinė svarba bioįvairovei, vandens režimui, kraštovaizdžiui, kertinių buveinių prieglobsčiui verčia rimtai sunerimti ir imtis neatidėliotinų veiksmų bent likusiems natūraliems jų plotams išsaugoti. Būtina riboti natūralių, dar nepaliestų durpynų ardymą ir jų kasimo mastus. Juk tai – itin lėtai atsinaujinantis gamtos išteklius.

Urbanizacija tik nederlingame dirvožemyje

Urbanizuotų teritorijų plėtra turi vykti nederlingo dirvožemio erdvėje, derlinguosius paliekant žemės ūkiui, didėjantiems maisto poreikiams tenkinti. Už išimtiniais atvejais užstatytą derlingąją žemę turi būti kompensuota į valstybės biudžetą atkuriamajai vertei prilyginta suma.

Anglies atsargos – šiaudai

Dirvožemio kokybė lemia ir vandensaugos, biologinės įvairovės, kertinių buveinių, kraštovaizdžio išsaugojimo bei poilsio erdvių plėtros aspektus. O akumuliuojantis dideles organinės anglies atsargas dirvožemis tvarios žemdirbystės sąlygomis užtikrins ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažėjimą. Tad puoselėdami dirvožemio derlingumą, kaupdami anglies atsargas jame šiaudų pavidalu, ryškiai prisidėsime prie ambicingų Paryžiaus konferencijos tikslų ir įsipareigojimų.

Vienintelė išeitis – tausi žemdirbystė

Akivaizdu, kad tausi žemdirbystė – tai vienintelė išeitis, garantuojanti ekonominę naudą ilgalaikėje perspektyvoje. Juk subalansuotas tręšimas sumažins ir ūkininkų, ir produkcijos pagaminimo išlaidas. Taršos prevencija lems sveiką, kokybišką produkciją ir užtikrins jos konkurencinį pranašumą pasaulio rinkose, o išsaugotas ir puoselėjamas kraštovaizdis išplės turistinį šalies patrauklumą, atverdamas naujas verslo perspektyvas. Tad saugodami dirvožemį, aiškiai rūpinamės ūkininkų, ir ne tik jų, pajamomis, taip pat aplinka ir šalies gyvenimo gerove. Tuomet pakilę ir pažvelgę į Lietuvą iš paukščio skrydžio galėsime pasakyti – mes ja tikrai rūpinamės.