Kaip pasigaminti kokybiško kukurūzų siloso?

Vidas Tolevičius

LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas

2021-08-27

a© LŽŪKT nuotr.

Puiki alternatyva žoliniams pašarams – kukurūzų silosas. Sakoma, kad laiminga karvė – tai pirmas žingsnis į produkcijos didinimą. Šeriant galvijus kukurūzų silosu, reikėtų nepamiršti kai kurių detalių.

Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugsėjo antrą dekadą būna vaškinės brandos. Kaip tik tokius juos ir reikia silosuoti. Tada kukurūzų burbuolės silosuojamoje masėje sudaro 35–40 proc. svorio, o masės drėgnis gaunamas ne mažesnis kaip 30–35 proc.

Silosui auginami kukurūzai labai gerai pasisavina į dirvą įterptas trąšas, ypač azotą ir kalį. Ypač daug mineralinių elementų reikia pieninėms karvėms, nes kiekviename kilograme pieno vidutiniškai yra 1,2 g kalcio, 0,95 g fosforo, 0,135 g magnio, 0,63 g natrio ir 1,15 g chloro. Produktyvios karvės per laktaciją iš organizmo išskiria apie 8–9 kg kalcio, 6–7 kg fosforo, 0,9–1,4 kg magnio ir kitų elementų (Bartkevičiūtė, Černiauskienė, 2004). Visų mikroelementų, išskyrus geležį, su pašarais karvės gauna tik 50–75 proc. normos (Andrieu, 2008).

Kokybiško siloso energinė vertė

Kukurūzai naudingi tuo, kad Lietuvoje iš vieno hektaro, nelygu oro sąlygos, gaunama apie 50–60 t žaliosios masės, o iš vienmečių augalų mišinių – tik apie 20–30 tonų. Nors įprastais metais mūsų krašte nebūna daug šiltų ir saulėtų dienų, todėl kukurūzų derlius yra mažesnis nei Vakarų Europoje, tačiau mūsų žemdirbiai iš vieno hektaro sugeba gauti apie 15–20 tonų sausųjų medžiagų (SM).

Kukurūzams, kaip ir žolei, bręstant daugėja SM. Tačiau žolėse esančių maisto medžiagų virškinamumas mažėja, mažėja ir pašaro energinė vertė, o kukurūzų maisto medžiagų virškinamumas mažėja nežymiai, o energetinė vertė tik didėja. Kokybiško siloso energinė vertė yra didelė – apie 11–11,5 MJ. Ją lemia SM kiekis augaluose ir krakmolo kiekis grūduose silosavimo metu. Pieninės brandos kukurūzų sausosiose medžiagose krakmolas sudaro apie 15 proc., o vėlyvosios-vaškinės brandos – apie 30 procentų. Visas ankstyvosios brandos kukurūzų krakmolas yra pasisavinamas didžiajame prieskrandyje. O subrendusių kukurūzų dalis krakmolo suvirškinama didžiajame prieskrandyje, o kita – apie 25–40 proc. – žarnyne. Taigi, kukurūzų silosas yra puikus pašaras ankstyvosios laktacijos ir labai produktyvioms karvėms, nes žarnyne pasisavintas krakmolas yra skirtas gliukozei sintetinti, o nuo to ir priklauso primelžto pieno kiekis.

Kukurūzų silosas gali sudaryti 65–75 proc. šių karvių raciono SM. Geriausiai gyvuliai šį pašarą ėda, kai jame yra 27–35 proc. SM. Tai būna kukurūzų vaškinės brandos tarpsniu, tada augalo burbuolės sukaupia didžiausią kiekį maisto medžiagų.

Kukurūzai (ypač ankstyvųjų veislių) turi būti silosuojami vaškinės brandos tarpsniu (V. Juraitis)

Melžiamų karvių šėrimas

Melžiamų karvių produktyvumui šėrimas turi daugiau įtakos nei kokie nors kiti veiksniai. Norint teisingai šerti galvijus, reikia subalansuoti šėrimo racioną, kad karvė gautų pagrindines maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiu, kuris atitiktų laktacijos laikotarpį. Racionai turi būti sudaromi tik tada, kai yra aiškiai žinomas naudojamų pašarų maistingumas bei kiti kokybės rodikliai, kurie nusako pašaro vertę.

Kukurūzų ir žolės silosas – dažniausiai melžiamų karvių racione naudojama žaliava, ne tik visoje Europoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Konservuotas kukurūzų silosas yra alternatyvus pašaras, kuris gali būti šeriamas siekiant papildyti ar iš dalies pakeisti žolės silosą. Tai ypač aktualu šiais metais, nes dėl sausros kai kur gali trūkti žolės šienainio.

Aukšto produktyvumo karves gausiai šeriant kukurūzų silosu, jų racionus reikia papildyti baltymingais koncentratais (sojų, rapsų rupiniai, išspaudos) ir vitaminų mineralų papildais bei priedais arba duoti joms visaverčių kombinuotųjų pašarų.

Veršingumo periodas

Per kiekvieną veršingumo periodą pašarų ir maisto medžiagų poreikis skiriasi, todėl reikia optimaliai ir racionaliai sudaryti racionus, kad karvės tinkamai pasiruoštų būsimai laktacijai. Pirmą užtrūkinimo mėnesį jos linkusios nutukti, todėl šėrimo racione turi būti du ar tris kartus mažiau energijos negu melžiamų karvių laktacijos pabaigoje ir keturis kartus mažiau energijos negu laktacijos pradžioje. Tačiau pašarų kiekis turi išlikti pakankamai didelis.

Šiuo laikotarpiu karvėms turėtų būti duodama daug šiaudų: per dieną apie 3–6 kg. Bendras pašaro davinys turėtų būti 9,5–10,5 kg SM (sausųjų medžiagų) kiekio karvei per dieną. Pašaro baltymingumas turėtų neviršyti 13–14 proc. žaliųjų proteinų SM.

Užtrūkimo laikotarpiu karves rekomenduojama šerti žolių šienainiu, silosu ar šienu, riboti kukurūzų siloso kiekį, mažinti grūdų, baltymingų pašarų normas. Karvėms duodant daugiau kukurūzų siloso, kuriame fosforo – ypač svarbaus elemento – yra mažiau negu žolės silose, ūkininkas turėtų pasirūpinti, kaip kompensuoti jo trūkumą. Vystantis genetikos mokslui, per pastaruosius 10 metų karvių poreikis fosforui yra padidėjęs 3 kartus.

Esminė galvijų šėrimo taisyklė

Galvijų ir penimo mėsai prieauglio šėrimas per pastaruosius 50 metų iš esmės pasikeitė. Mitybos mokslo pažanga pateikė naujų žinių apie optimalų galvijų šėrimą. Nustatyta, kad silosuoti žoliniai pašarai jų organizmą itin efektyviai aprūpina energija ir maisto medžiagomis. Be to, šiuose pašaruose yra struktūrinės ląstelienos, kuri yra labai svarbi virškinimo procesams, vykstantiems didžiajame prieskrandyje. Šiame „biologiniame reaktoriuje“ gyvuoja daug mikroorganizmų, kurie suskaido augalinio pašaro maisto medžiagas taip, kad gyvulio organizmas gali jas suvirškinti ir įsisavinti.

Labai svarbu šeriant užtikrinti tolygią prieskrandžių mikroorganizmų mitybą, todėl tikslinga ištisus metus galvijus šerti vienodais raciono komponentais. Ši esminė galvijų šėrimo taisyklė yra labai svarbi, nes keičiantis pašarams ar įtraukiant į racioną naują komponentą, didžiojo prieskrandžio bakterijos turi prisitaikyti prie pakitusios pašarų sudėties. Tai užtrunka nuo 30 iki 60 dienų. Šiuo laikotarpiu pašaras optimaliai neįsisavinamas, dėl to sumažėja produktyvumas ir pablogėja galvijų sveikata. Penėjimas silosu ištisus metus – vienas svarbiausių šiuolaikinio intensyvaus šėrimo metodų.

Šėrimui tinkamiausias geros kokybės vaškinės brandos kukurūzų silosas. Jis yra didelės energinės vertės, o krakmolas efektyviai naudojamas kūno audiniams sudaryti. Vokietijos bei Prancūzijos specialistai nurodo, kad šeriant geros kokybės silosu mėsinių veislių (Limuzinų, Šarolė, Aubrakų) prieauglio paros priesvoriai pasiekia nuo 1400 g iki 1600 g. Kartu su kukurūzų silosu penimiems 300–600 kg svorio galvijams dar papildomai sušeriama po 2,0–3,2 kg baltymingo (26 proc. žaliųjų baltymų) koncentratų mišinio, po nedidelį kiekį šiaudų, kasdien į racioną pridedant po 100–150 g specialių priedų: vitaminų ir veikliųjų medžiagų komplekso.

Kodėl prastėja siloso vertė?

Į kukurūzų masę natūraliai iš aplinkos patenka nemažai bakterijų, pelėsių bei mielių. Grame susmulkintos masės gali būti iki 6 mln. bakterijų ir iki 80 tūkst. pelėsinių grybų. Šie mikroorganizmai, suradę idealią maisto medžiagų terpę, gana greitai dauginasi. Dėl to prastėja siloso vertė, atsiranda pelėsių, masė sušoka į gabalus, susidaro toksinų – alkaloidų junginiai, todėl atsiranda labai dideli mitybinių medžiagų nuostoliai. Laikant silosą ilgesnį laiką (ilgiau kaip 7 mėn.), energijos nuostoliai siekia iki 10 proc. per mėn., ypač atšilus orams. Todėl šeriant kukurūzų silosu rekomenduojama naudoti geros kokybės toksinų surišiklį, o gaminant silosą – specialius konservantus.

Naudinga vaizdo informacija

Patirtis ūkyje: kaip pagaminti kokybišką kukurūzų silosą