Spalio 12 d., šeštadienis | 24

Lubinai – smėlynų auksas

Albertas Malašauskas
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Trakų r. biuro augalininkystės konsultantas
2012-05-11

Agronomijoje įprasta, kad norint išryškinti vieno augalo privalomus ar trūkumus, jis yra lyginamas su taip vadinamomis standartinėmis veislėmis. Lubinai – puikus augalas, tinkantis auginti tiek grūdams ar žaliajai masei pašarams, tiek kaip sideralinę kultūrą dirvoms, ypač lengvoms, gerinti. Ne veltui lubinai vadinami smėlynų auksu.

Verslo ekonomika. Straipsnių vidus

Lietuvoje auginamų lubinų veislės kokybiniais ir kitais rodikliais labai nesiskiria, todėl jų auginimas šiame straipsnyje lyginamas su sojos. Pagal maistinę vertę šie žemės ūkio augalai panašūs, tik jų auginimo ypatumai skirtingi.

Sojoms reikalinga šiluma ir derlinga dirva

Sojos

Periodinėje spaudoje padažnėjo samprotavimų apie sojos auginimą. Tai tikrai labai vertingas augalas. Sojos baltymai gerai tirpsta vandenyje, juos lengvai pasisavina organizmas. Baltymuose yra visos svarbiausios amino rūgštys, todėl jie prilyginami mėsos baltymams. Kaip dietinis produktas, soja rekomenduojama sergantiems diabetu. Iš sojos gaminami įvairūs produktai: miltai, aliejus, margarinas, sojos pienas, varškė, konservai, padažai, šokoladas ir kt. Sojų aliejus naudojamas techniniams reikalams (biodyzelinui, tepalų ir hidraulinių aliejų gamybai ir kt.). Jas nuo seno šeimininkės augindavo daržuose ir naudodavo maistui kaip ir pupeles.

Sojoms augti reikia geros ir derlingos dirvos, todėl visai netinka rūgščios, piktžolėtos ir užmirkusios. Sojos – šilumą mėgstantys augalai. Minimali dygimo temperatūra – 8–10 °C šilumos, optimali – 18–20 °C. Jeigu tinkamas dirvas ir priešsėlius galime parinkti, tręšimą subalansuoti, tai niekuo negalime prisidėti, kad per vegetacijos periodą sojos gautų apie 2 500–3 200 °C aktyvios temperatūros (daugiau kaip 10 °C). Todėl jos ir buvo auginamos daržuose, o subręsdavo surautos į pėdelius ir pakabintos pastogėje.

Matyt, sojų populiarumas išaugo tuomet, kai ekologinės gamybos ūkiuose jos buvo priskirtos prie daržo kultūrų (išmokos prilyginamos kaip auginantiems daržoves).

Lubinai auginami nuo seno

Pirmieji aprašymai pasirodė mokslininko ir gydytojo Hipokrato raštuose, kuriuose minimos lubinų maistinės ir gydomosios savybės. Vidurio Europoje, Rusijoje ir Lietuvoje lubinai žaliajai trąšai pradėti auginti XIX a. pradžioje. Jau nepriklausomoje Lietuvoje šie augalai plito nedideliais ploteliais, bet nuo 1930 m. jų plotai smarkiai padidėjo – per 5 m. buvo apsėta daugiau 24 tūkst./ha. Tuo metu lubinai buvo naudojami tik žaliajai trąšai. Maždaug iki 1996 m. buvo auginami beveik tik geltonžiedžiai lubinai. Jų plotus labai sumažino išplitusi grybinė liga antraknozė, kuri įvairiais augimo tarpsniais pažeidžia sėklas, stiebus, lapkočius, žiedynus ir ankštis. Manoma, kad liga paplito su atsivežta sėkla. Nuo ligos sukėlėjų efektyvių cheminių apsaugos priemonių praktiškai nėra, todėl Lietuvoje geltonžiedžių lubinų kaip ir neliko, išskyrus Vokės filiale, kur vykdoma jų selekcija.

Gamtoje aptikta apie 1000 lubinų rūšių, tačiau žemės ūkyje paplitusios tik keturios. Trys iš jų – siauralapiai, geltonžiedžiai, baltieji, kilę iš Viduržemio jūros pakrantės, ir daugiamečiai, kilę iš Šiaurės Amerikos.
Dabartiniu metu Lietuvoje auginami vien siauralapiai lubinai (Lupinus augustifolius L.). Statistikos departamento duomenimis, lubinai Lietuvoje daugiausia buvo auginami nuo 2006 m. iki 2010 m. Atitinkamai nuo 1,9 tūkst. (2006 m.) iki 12,1 tūkst. (2010 m.) ha. Lubinai – nepakeičiama ankštinė kultūra lengvose dirvose, todėl beveik pusė jų – 5423 ha (2006 m.) ir 6209 ha (2010 m.) – buvo auginami Vilniaus apskrityje.

Gali pakeisti soją

Pagal biologinę ir maistinę vertę lubinai priklauso labai baltymingiems augalams. Siauralapių lubinų žaliųjų proteinų kiekis sausuose grūduose svyruoja nuo 286 iki 366 g/kg. Lubinų baltymai gerai virškinami ir pagal tarptautinius standartus laikomi labai panašiais į sojų baltymus. Lubinų baltymuose randama 18 nepakeičiamų amino rūgščių. Dėl šių savybių lubinų grūdai gali pakeisti sojas ir yra puikus pašaras galvijams, paukščiams ir kiaulėms. Ekologinės žuvininkystės ūkiai naudoja juos žuvims maitinti. Lubinų grūduose randama apie 4,6–6,0 proc. riebalų, taip pat vitaminų, karotino bei mineralinių medžiagų.

Vertinga ir žalioji masė, kurią galima ne tik aparti, bet ir šerti žalią. Iš mišinių su varpiniais javais gaunamas labai puikios kokybės silosas. Pagal bendrą baltymų kiekį ir amino rūgščių sudėtį tai visavertis pašaras – maždaug pusė jame esančių baltymų yra sudaryti iš gyvulio organizmui nepakeičiamų amino rūgščių.

Auginti lubinus nesudėtinga

Dirvai lubinai nereiklūs – puikiai auga ir rūgščiose dirvose, tačiau optimaliausia, kai dirvos pH 5–6. Lubinai nemėgsta kalkingų dirvų ar būti auginami tuoj po kalkinimo.

Lubinų auginti nesudėtinga. Pastaraisiais metais nenašiose žemėse, ypač ekologinės gamybos ūkiuose, lubinai itin paplito. Mat mažiau derlingose dirvose jie vienodžiau ir greičiau pribręsta grūdams. Priešsėliai gali būti patys prasčiausi, tik nereikėtų auginti po ankštinių. Lubinai taip pat yra puikus priešsėlis kitiems augalams, nes sukaupia nemažai azoto.

Dirvas, ypač lengvas, suartas rudenį ar pavasarį, galima paruošti vien akėčiomis sėklos įterpimo gyliu – 3–4 cm, sunkesnėse – 2–3 cm. Siekiant didesnio sėklų derliaus, mažai turtingas maisto medžiagomis dirvas derėtų patręšti 40–60 kg/ha fosforu ir kaliu.

Stengiantis lubinus apsaugoti nuo ligų, sėklą reikėtų beicuoti registruotais beicais –Kemikaru T (1,75-2,0 kg/t) ar Vitavax 200FF (1,5–2,0 kg/t). Ekonomiškiausia sėklos norma – apie 150 kg/ha (1,0–1,5 mln./ha daigių sėklų), tačiau ji priklauso nuo veislės savybių, ūkinės vertės, pasėlio paskirties.

Lubinų, auginamų sėklai, subrendimui pagreitinti veiksminga priemonė yra pasėlių defoliavimas. Registruota nemažai glifosatų, kurie purškiami, kai paruduoja 75 proc. ankščių, ir ne vėliau kaip 14 dienų iki derliaus nuėmimo. Kartu sunaikinamos visos dar žaliuojančios piktžolės. Taip derliaus nuėmimas paankstinamas 15–20 dienų, o tai labai svarbu norint, kad lubinai išdžiūtų natūraliai. Sėklas laikymui taip pat reikėtų tinkamai paruošti, nes jos yra stambios (1000 grūdų sveria 140–180 g), baltymingos, todėl nuėmus derlių vertėtų jas skubiai valyti, o jei reikia, išdžiovinti.

Siauralapiai lubinai – geriausia pribręsta grūdams

Siauralapiai lubinai – trumpiausios vegetacijos iš visų jų rūšių, todėl geriausia pribręsta grūdams. Vegetacija trunka 90–140 dienų, žiedai daugiausia mėlynos spalvos, savidulkiai. Šilumai mažai reiklūs, sėklos dygsta dirvai įšilus iki 2–4 °C, pakenčia iki 5–6 °C šalnas.

Siauralapiai lubinai subrandina 1,5–2,5 t/ha sėklų derlių, tačiau jis gali būti ir gausesnis. Yra ūkininkų, kurie užaugina 4,0 t/ha sėklų. Kai yra pakankamai drėgmės, užaugina 45,0–65,0 t/ha žaliosios masės derlių. Žaliajai trąšai auginamus lubinus reikėtų aparti, kai ankštys pradeda blizgėti. Tuo augimo tarpsniu augaluose sukaupta daugiausia azoto. Ant lubinų šaknų gyvenančios gumbelinės bakterijos kaupia azotą iš oro, todėl lubinai gerai auga ir nederlingose žemėse.

Pirmą kartą sėjant, reikėtų sėklas apvelti lubinams skirtu nitraginu. Vienam hektarui sėklos normos reikia apie 200 g nitragino. Tą padaryti reikėtų sėjos dieną, nesaulėtoje vietoje. Vieno hektaro augaluose sukaupiama apie 180–200 kg azoto, o tai prilygsta 36–40 t mėšlo. Tvirtos, giliai į dirvą įsiskverbusios lubinų šaknys paima iš gilesnių sluoksnių sunkiai tirpstančius fosforo junginius ir juos palieka ariamajame sluoksnyje. Dirvos derlingumas didinamas ir auginant lubinus grūdams bei žaliajam pašarui, nes ražienose augalų šaknys palieka daug azoto turinčių organinių liekanų.

Ypač daug pastangų dėjo Vokietijos selekcininkai, kurdami mažai alkoloidų turinčias lubinų veisles, tinkamas galvijams, paukščiams, kiaulėms šerti. LAMMC Vokės filiale taip pat vykdoma lubinų selekcija, sukurta nemažai lietuviškų veislių. Į Nacionalinį augalų veislių sąrašą šiuo metu įrašytos Vokės filiale išvestos siauralapių lubinų veislės VB Derliai (žaliajai trąšai), VB Vilniai, VB Ugniai (žaliajai trąšai), VB Antaniai, dar anksčiau buvo auginami Trakiai ir Vilčiai (geltonžiedžiai lubinai).

Ir dar šis tas

Šiuo metu, brangstant mineralinėms trąšoms, kai Lietuvoje kelis kartus sumažėjo laikomų galvijų ir kiaulių (atitinkamai sumažėjo ir organinių trąšų kiekiai), lubinų žalioji masė, skirta aparimui, tampa viena iš pigiausių organinių trąšų. Lubinų grūdai maistingumu prilygsta sojoms, todėl gali būti puikiausias pakaitas įvežamiems sojų rupiniams, kuriais balansuojamas baltymų kiekis gyvuliams ir paukščiams šerti ruošiamiems kombinuotiesiems pašarams. Žinoma, gaila, kad mūsų verslininkai nenori pirkti Lietuvos ūkiuose išaugintų lubinų, todėl beveik visuose ekologinės gamybos ūkiuose užaugintų lubinų grūdai išvažiuoja į Lenkiją, Vokietiją ir kitas valstybes. Ten mūsų žemdirbių produkcija gerai vertinama ir noriai perkama.

Nepaskatins lubinų auginimo ir nuo šių metų nenumatytos mokėti išmokos už baltyminius augalus, kurios iš dalies padengdavo lubinų auginimo išlaidas, sumažindavo nuostolius, kai masiškai plisdavo ligos. Taigi, ar lubinai ir toliau liks nederlingų dirvų auksu, priklausys ne tik nuo žemdirbių sąmoningumo, bet ir nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, neblogas pasiūlymas buvo teikiamas Nenašių žemių asociacijos. Jie siūlė, kad už nenašiose žemėse ekologinės gamybos ūkiuose auginamus lubinus būtų mokomos tokios pat išmokos, kaip ir už sojas. Deja, į tai nebuvo įsiklausyta. Reikia tikėtis, kad žemdirbiai, norėdami vaikams ir anūkams palikti bent tokios kokybės žemę, kokią atgavo, nepamirš šios kultūros, o jos auginami plotai tiek grūdams, tiek žaliajai trąšai nuolat didės.