Birželio 21 d., penktadienis | 24

Apie įsėtines žoles arba kodėl pravartu turėti įvairios botaninės sudėties žolynus

Vidas Tolevičius
LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas
2024-04-16

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Ilgametis žolynų produktyvumas, žolių rūšinė įvairovė ir žaliojo pašaro kokybė priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo, meteorologinių sąlygų, tinkamo naudojimo ir atnaujinimo, tikslaus ir nepavėluoto tręšimo. Žolynų eksploatavimo laikas, deja, ribotas, todėl ūkiuose periodiškai tenka atnaujinti pievų ir ganyklų plotus. Žinoma, prieš tai labai svarbu įvertinti jų būklę, priimti teisingus sprendimus, kad vėliau gautumėte kokybišką ir ekonomišką pašarą.

Verslo ekonomika. Straipsnių vidus

Nepaisant to, kad gyvulių auginimo verslas šiandien tebėra sunkioje padėtyje – tam įtakos turi ne tik laikomų gyvulių rūšys, jų produktyvumas, taikomos gamybos technologijos, bet ir žemos gyvulininkystės produktų supirkimo kainos bei nepakankama kokybiškų pašarų bazė – šalyje kuriasi specializuoti pieno bei mėsos gamybos ūkiai.

Tenka pripažinti, kad daugelyje vietų pievos ir ganyklos yra senos, įrengtos daugiau kaip prieš 10–15 metų, mažai derlingos, o ankštinių (pupinių) šeimos augalų beveik nėra, nes jie jau išnykę. Dėl tos priežasties pašarų racionuose trūksta baltymų bei kitų svarbių maisto komponentų. Natūralių žalienų derlingumas tesiekia 2–3,0 t/ha, tuo tarpu daugiamečių pašarinių žolių lauko nauda būna 3–4 kartus didesnė.

Liucerna nemėgsta daug vartymo. Jei perdžiūvo, nubiro lapeliai, ji prarandą maistingumą. Geriau ją doroti iš karto nupjovus. Paskutinį kartą liucerną reikėtų pjauti spalio pirmąjį dešimtadienį, kad ji žiemotų nespėjusi atželti.

Vyraujant pieno ūkiams, kurie jau geba gaminti konkurencingus produktus pasaulio rinkoms, labai svarbu tolygiai ir stabiliai aprūpinti gyvulius žaliaisiais visaverčiais pašarais iki pat vėlyvo rudens. Be to, laikant labai produktyvias karves, iš kurių per metus primelžiama 8–10 tūkst. kg pieno, pašarų racionuose turi būti subalansuota ląsteliena, baltymai, angliavandeniai, vitaminai ir kitos medžiagos. Tam tikslui reikėtų auginti vertingesnius pašarinius augalus, kurie visiškai pateisintų gyvulių ir jų augintojų lūkesčius.

Kiekvieną pavasarį mišrios specializacijos ūkiuose atnaujinama dalis pievų ir ganyklų, parenkant pagal esamas dirvas įsėliui tinkamiausius augalus. Vis daugiau bandoma auginti daugiamečių ankštinių pašarinių žolių, nors ne kiekvieni metai daugiametėms pašarinėms žolėms būna palankūs, nes būna ir šaltų žiemų bei periodiškai ilgai besitęsiančių sausringų dienų vasarą. Daugelis ūkininkų suprato, kad pravartu turėti įvairios botaninės sudėties žolynus, nes tai leistų sumažinti įvairius rizikos faktorius.

Įsėtinės žolės sėjamos anksti pavasarį

Daugiametes žoles sėjant mechanizuotai, reikia palaukti, kol dirva pradžius, kad traktoriaus ratai padarytų kuo mažesnes provėžas.

Ne mažiau svarbu ir sėjamų daugiamečių sėklų kokybė. Patartina sertifikuotą sėklą įsigyti sėklų ruošimo fabrikuose arba sėklininkystės ūkio statusą turinčiuose ūkiuose. Tuomet būsima pieva ir ganykla pasižymės reikiama augalų gausa, duos gerus derlius.

Pastaruoju metu daugelyje ūkių išsiplėtė liucerninių žolynų plotai. Liucernos yra vertingiausios ankštinės pašarinės žolės, nes jos turi daug virškinamųjų proteinų, įvairių mineralinių medžiagų, didelį kiekį vitaminų.

Dažnai galima nuimti 3–4 žolės derlius, gaunant iš 1 ha apie 40–50 tonų žaliosios masės. Šie augalai yra ne tik puikus pašaras, bet ir svarbūs agrotechniniu požiūriu, nes dirvoje palieka iki 100 cnt/ha šaknų, kurios ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir žymiai praturtina dirvą azotu, nes ant jų šaknų įsikūrusios gumbelinės bakterijos gali sukaupti azoto 2 kartus daugiau nei plačiai auginami dobilai. Dirvoje, kurioje liucernos augo keletą metų, ženkliai sumažėja pašaknio ligų sukėlėjų ir kenkėjų. Liucernos, turėdamos stiprią ir gilią šaknų sistemą, geriau apsirūpina vandeniu sausringuoju vasaros laikotarpiu, taip pat mažiau jautrūs šalčiams bei pavasario šalnoms. Dažnai pasėlio išretėjimą spartina ganomi gyvuliai, kurie drėgnose dirvose išklampoja augalų šaknų sistemą.

Liucernų šaknys labai gyvybingos, tvirtos, smarkiai išsišakojusios, į dirvą įsiskverbia 1–3 m, o kartais ir giliau. Didžiausia šaknų masė būna išsidėsčiusi ariamajame dirvos sluoksnyje.

Stiebai gana stori, dažniausiais statūs, apvalūs arba keturbriauniai. Nupjovus, greitai atželia. Lapai trilapiai, vidurinysis lapelis su ilgesniu koteliu. Butonizacijos metu lapai sudaro 70–75 proc., o pradėjus žydėti – 50–60 proc. viso derliaus. Esant palankioms sąlygoms, iš 1 ha galima gauti 300–600 kg sėklų derlių.

Pagal paplitimą ir duodamą naudą mūsų žemdirbiai daugiausia augina mėlynžiedę liucerną. Augalas auginimo faktoriams nėra reiklus, nemėgsta tiktai smėlėtų, šlapių ir rūgščių dirvų. Jeigu pasėlis neišretėja, liucerna vienoje vietoje gali būti auginama daug metų. Pradedamas auginti įsėlio pagrindu, įsėjant anksti pavasarį į žiemkenčius, vienmečių žolių mišinius, vasarojų. Sėklos norma – 13–15 kg. Darant įsėlį rankomis, kad pakaktų drėgmės, tai atlikti reikėtų kuo greičiau. Sėjant mechanizuotai, kad sėklas pavyktų tolygiai įterpti 1–2 cm gylyje, lauką tikslinga prieš sėją ir po sėjos privoluoti.

Pasėtos sėklos, priklausomai nuo oro temperatūros, sudygsta per 10–20 dienų. Geriausiai auga, kai būna 18–22 C˚ šilumos. Sėjos metais auga gana lėtai, peržiemojusios pradeda augti vėliau negu kitos žolės. Orams sušilus, pradeda augti labai sparčiai ir pražysta panašiai tokiu pat laiku, kaip ir dobilai.

Pastaruoju metu mokslininkai rekomenduoja šį augalą sėti be dengiamųjų augalų, tačiau patartina daryti tai tik tuomet, jei dirva nepiktžolėta. Pasėjus be dengiamųjų augalų, jei būna palankios sąlygos, jau sėjos metais galima gauti du žolės derlius.

Priklausomai nuo augimo sąlygų ir liucernos vešlumo, šienaujama tris–keturis kartus. Pirmą ir antrą kartą žolė pjaunama butonizacijos pabaigoje–žydėjimo pradžioje (birželio pradžioje ir liepos pabaigoje), paskutinį kartą – spalį. Siekiant išsaugoti normalų žolyno tankumą, būtina vieną kartą leisti augalui peržydėti, o taip pat nešienauti nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Šiuo laikotarpiu augalo šaknyse kaupiasi maisto medžiagos, vyksta savotiškas pasiruošimas žiemai.

Naudojant liucerninių žolynų plotus šienui gaminti ir esant prastiems orams, sunku pasiruošti kokybišką šieną. Šio augalo džiovinimo procesas yra ilgesnis, tenka keletą kartų vartyti. Dėl šios priežasties, nubyra dalis lapelių, pašaras praranda dalį savo vertės. Stambiuose ūkiuose šio pašaro ruošimui jau daug kur naudojama įvairių modelių presai–vyniotuvai.

Nupjautą žolę pakanka pusdienį padžiovinti ir presu–vyniotuvu vakuuminiu būdu pavyksta pagaminti puikios kokybės pašarą. Nors ši įranga ir brangi, tačiau pašarų ruošimui beveik neturi įtakos lietingi orai.

Kai kurie ūkininkai sėja raudonuosius dobilus, varpinių–ankštinių daugiamečių žolių mišinius. Procentinė sėjamų augalų išraiška priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių sąlygų. Šiuo klausimu vertėtų pasikonsultuoti su patyrusiu konsultantu, o gal būt ir su mokslininkais, kurie patars priimti teisingiausią sprendimą. Jei reikia patarimo, pagalbos ištiriant pašarus, kreipkitės, LŽŪKT gyvulininkystės konsultantai ir specialistai visuomet padės: nustatys pašarų maistinę ir energinę vertę, pagal tyrimų rezultatus skirtingoms gyvulių grupėms sudarys racioną. Nepriklausomi gyvulininkystės konsultantai padės parinkti pašarų priedus, atsižvelgdami į jų sudėtį ir kainą. Paskaičiuos, kaip keisis pieno gamybos savikaina, naudojant skirtingus pašarų priedus, nustatys šių produktų optimalius kiekius.

Agroakademija.lt rekomenduoja

Karvė – ne bebras, medžių negraužia. Žolynų įvertinimas (video)

Žolynų įrengimas ir priežiūra: kaip pasiruošti ir ką apmąstyti (video)

Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę (video)

Žolynas produktyvus ar ne? Patarimai ūkyje (video)

Produktyvus sėtinis žolynas – misija įmanoma! (straipsnis)