Ilgametis žolynų produktyvumas, žolių rūšinė įvairovė bei žaliojo pašaro kokybė priklauso ne tik nuo dirvožemio genetinio tipo, meteorologinių sąlygų, tinkamo naudojimo, bet ir nuo tręšimo. Patręšti žolynai geriau naudoja žiemos drėgmę, intensyviau auga nuo balandžio iki birželio vidurio ir rudenį.
Dauguma žolių pavasarį ima vegetuoti, kai penkias paras vidutinė temperatūra pasiekia 3–5 oC šilumos. Matoma vegetacijos pradžia laikoma tada, kai žolių ūglių viršūnės pradeda augti ir ilgėti, o žolyno spalva pasidaro ryškiai žalia.
Viena iš svarbiausių žolininkystės problemų – išlaikyti ankštines žoles žolynuose bei padidinti baltymų kiekį pašaruose.
Ankštiniai ir varpiniai žolynai, kuriuose ankštinės žolės sudaro 50 proc. ir daugiau, tręšiami tiktai fosforo ir kalio trąšomis, o varpiniai ir ankštiniai žolynai, kuriuose ankštinės žolės sudaro mažiau nei 50 proc. – visu mineralinių trąšų kompleksu. Azoto trąšas rekomenduojama išberti kartu su fosforo ir kalio trąšomis, jei riekia, ir mikroelementais. Planuojant tręšti žolynus, reikėtų atsižvelgti į pagrindinius trąšų veikimo veiksnius:
Fosforo ir kalio trąšų veikliosios medžiagos dirvoje yra gerai absorbuojamos, todėl jas reikėtų išberti anksti pavasarį, be to, visą trąšų normą galima išberti vienu metu.
Kada bus išberiamos azoto trąšos, priklauso nuo temperatūros ir drėgmės. Pažymėtina, kad tręšimas azoto trąšomis (tiek mineralinėmis, tiek organinėmis), mažina ankštinių žolių kiekį žolynuose. Tręšiant didelėmis azoto trąšų normomis, t. y. naudojant daugiau kaip N120 normą (varpiniuose žolynuose), rekomenduotina jas paskirstyti per žolynų vegetacijos laikotarpį. Kai šaltas ir vėlyvas pavasaris, anksti tręšti nelabai gerai. Jos ne tokios veiksmingos ir sausringu laikotarpiu.
Reikėtų nepamiršti, kad mineralinių N P K trąšų naudojimas ir efektyvumas labai priklauso nuo dirvožemio pH. Kalio ir fosforo trąšos efektyviausios, kai pH yra ne mažiau kaip 5,5, o azoto – apie 6,2. Taigi rūgštesnes dirvas prieš įrengiant žolynus reikėtų pakalkinti.
Sėjomainų žolynuose, kuriuose dažniausiai vyrauja ankštinės žolės, neturint duomenų apie dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekį, hektarui paprastai skiriama apie 40–60 kg/ha P2O5 ir 60–90 kg/ha K2O. Jei ankštinių žolių pirmųjų naudojimo metų žolyne yra daugiau nei 50 proc., azoto trąšomis netręšiama. Jei jų yra mažiau, siūloma naudoti azoto trąšas – 60–80 kg/ha N. Atsižvelgiant į ekonominę situaciją, sėtinius žolynus pirmaisiais naudojimo metais mineralinėmis trąšomis galima ir netręšti. Tinkamai kompleksinėmis trąšomis patręšus antsėlį arba kartu su sėkla išbėrus į eilutes granuliuotą superfosfatą, pakanka išberti 50 kg/ha (P10).
Sėtines grynąsias daugiametes varpines žoles įvairiuose dirvožemiuose paprastai rekomenduojama tręšti didelėmis azoto trąšų normomis N120-240, kurias reikėtų išberti kartu su fosforo ir kalio trąšomis atitinkamai P30-60K60-90. Dideles azoto trąšų normas reikėtų išbarstyti dalimis: vienu kartu išberiamų trąšų norma neturi viršyti 90 kg/ha veikliosios medžiagos, likusią dalį išberiant dalimis po pirmosios ir antrosios pjūčių.
Remiantis atliktais tyrimais, ganomus žolynus, kai juose ankštinės žolės užima daugiau kaip 25 proc. žolyno ploto, rekomenduotina tręšti P30-60K30-60. Jei ankštinių žolių mažiau, reikėtų ir azoto trąšų (N30-90).
Mišrių ūkių savininkai žolynus tręšti gali ir organinėmis trąšomis. Iš jų paprastai naudojamas kraikinis (tirštas) bei skystas mėšlas. Su viena tona kraikinio mėšlo į dirvožemį patenka maždaug 5,0 kg azoto, 2,5 kg fosforo ir 6,0 kg kalio.
Kraikinis mėšlas mažiau teršia aplinką negu bekraikis arba skystas mėšlas. Jis dažniausiai iškratomas prieš įrengiant žolynus, o skystas – ir ant žolyno paviršiaus. Mėšlu tręšiami visuose dirvožemiuose įrengti žolynai, tačiau rūgščiuose dirvožemiuose jo veikimas dvejopas. Čia jis ne tik papildo maisto medžiagų atsargas dirvožemyje, bet ir sumažina arba panaikina kenksmingą augalams judriojo aliuminio poveikį.
Daugelyje rekomendacijų nurodoma, kad žolynams tręšti geriausiai tinka smulkintais šiaudais kreiktų gyvulių gerai perpuvęs mėšlas – vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį kas dvejus metus iškratant po 20 t/ha. Tokiu atveju, mėšlas turi būti kompostuojamas ne trumpiau nei 3 mėn., gerai perkaitęs, kad žolynų neužterštume piktžolėmis. Tai didina ūkiuose patiriamas sąnaudas, be to, turėtų būti įrengiamos kraikinio mėšlo kompostavimo aikštelės arba didinama turimos mėšlidės talpa.
Neturint perpuvusio mėšlo, žolyne kraikinį mėšlą reikėtų įterpti (10–15 cm gyliu) prieš sėją arba juo patręšti priešsėlį 20–40 t/ha, tačiau su mėšlu įterpiamo azoto kiekis negali viršyti 170 kg/ha. Prieš sėjant žolynus rūgščiuose dirvožemiuose, planuojamame plote vieną ar kelerius metus vertėtų paauginti mėšlu tręšiamus augalus.
Neperpuvusiu kraikiniu mėšlu ganomus žolynus rekomenduotina tręšti vėlyvą rudenį, mėšlo norma – 20 t/ha. Ganomus žolynus patręšus neperpuvusiu mėšlu ankstyvą pavasarį, sumažėja žolyno ėdamumas.
Ilgalaikius ganomus žolynus tręšti skystu mėšlu (gyvulių kietųjų ir skystųjų išmatų mišiniu) rekomenduojama vegetacijai pasibaigus. Juo galima tręšti ir ankstyvą pavasarį, tačiau sumažėja žolės ėdamumas. Kombinuotai naudojant žolynus (pirmąją žolę šienaujant, atolus nuganat), skystu mėšlu galima tręšti ir ankstyvą pavasarį. Daugelyje rekomendacijų nurodoma, kad gausiai žolynus tręšti skystu mėšlu tikslinga kas 2–3 metus, mažesnėmis normomis – vieną kartą per metus. Skystą mėšlą paskleisti žolynuose per keletą kartų mažomis normomis ekonomiškai neefektyvu, be to, mažinant normą, sunkiau išlaistyti jį tolygiai. Skysto mėšlo paskleidimo norma priklauso nuo ūkyje sukaupiamo mėšlo cheminės sudėties, todėl ūkininkai, tręšiantys žolynus skystu mėšlu, turėtų jį išsitirti, geriausia – pasibaigus mėšlo kaupimo sezonui.
Naudojant tiek kraikinį, tiek skystą mėšlą, žolynuose mažėja ankštinių žolių kiekis, ypač tręšiant nedidelėmis skysto mėšlo normomis keletą kartų per metus.
Tręšiant žolynus ir mineralinėmis, ir organinėmis trąšomis, būtina laikytis vandens telkinių, tarp jų ir melioracijos griovių, pakrantės apsaugos juostų apsaugos reikalavimų
Norint efektyviai naudoti mineralines arba ūkiuose sukauptas organines trąšas žolynams tręšti (planuojant įrengti ar sėti žolynus), būtina atlikti dirvožemio tyrimus. Trąšų normos gali mažėti atsižvelgiant į dirvožemio granuliometrinę, agrocheminę sudėtį bei rūgštingumą, o kai kuriais atvejais žolynų tręšimo galima ir atsisakyti.