Balandžio 18 d., ketvirtadienis | 24

Ar gali ekologiniai javų pasėliai būti be piktžolių?

Albertas Malašauskas
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Trakų r. biuro augalininkystės konsultantas
2011-02-23

Įprasta, kad vasarojui dažniausiai skiriami plotai, kuriuose prieš tai augo žieminiai javai, aliejinės kultūros, kaupiamieji ar daugiametės žolės. Vasariniai augalai taip pat gali būti sėjami po vasarojaus ar vienamečių žolių, skirtų gyvuliams šerti ar silosuoti. Taigi, kiti žemės dirbimo darbai priklauso nuo priešsėlio, nes dirva, juos nuėmus, būna labai skirtinga. Ar gali ekologiniai javų pasėliai būti be piktžolių?

Septynerius metus ekologiškai beveik 100 ha ūkininkaujančio Gintaro Marcinkevičiaus laukuose (Elektrėnų sav., Senųjų Migūčionių k., Gilučių sen.) Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai įrengė parodomąjį bandymą „Mechaninis piktžolėtumo reguliavimas vasariniuose javuose“. Bandymas buvo vykdomas pagal projektą ,,Piktžolių kontrolė (PIKO)“, įgyvendinamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Profesinio mokymo ir informavimo veikla“ veiklos sritį „Žemės ir miškų ūkio veiklos ir žemės ūkio produktų perdirbimo ūkyje mokslo žinių ir inovacinės praktikos sklaida“.

Be-piktzoliu

Bandymo tikslas – pademonstruoti akėjimo veiksmingumą naikinant piktžoles vasariniuose miežiuose. Siekta, kad kuo daugiau piktžolių būtų išnaikinama akėjant pasėlius prieš augalų sudygimą ir jiems sudygus. Bandymas įrengtas ir vykdomas pagal LAMMC filialo Žemdirbystės instituto mokslininkų parengtą metodiką.

Svarbu laiku ir gerai išakėti dirvą

Dirvos paruošimas priklauso nuo to, koks buvo priešsėlis, kokia dirvos būklė jį nuėmus. Piktžoles naikinti akėjant po sėjos ir augalų vegetacijos metu – vienas pagrindinių piktžolėtumo reguliavimo būdų. Akėjant dalis piktžolių išraunamos ir saulėje išdžiūsta, kitos – užverčiamos žemėmis ir sunyksta, kartu suardoma dirvos pluta, kuri susidaro po smarkių liūčių. Tuomet pagerėja dirvos aeracija, išsaugoma drėgmė, skatinamas maisto medžiagų pasisavinimas, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, o tai palankios sąlygos augalams augti. Ūkininko G. Marcinkevičiaus laukuose žolės naikinamos vieninteliu būdu – akėtėlėmis.

Nuėmus kvietrugius, šiaudai buvo susmulkinti ir paskleisti. Ražienos nuskustos lėkštiniu skutiku ir rudenį suartos 23–25 cm gyliu. Anot G. Marcinkevičiaus, ražienas skusti efektyvu beveik visose dirvose. Jas nuskutus, lengvo priemolio dirvose miežių grūdų derlius padidėja vidutiniškai 7–12 proc., o sunkaus priemolio – dar daugiau. Bandymas kaip tik ir buvo įrengtas lengvame priemolyje, kurio pH 6,9 (artimas neutraliam), P2O5 – 260 mg/kg (labai fosforingas), K2O – 160 mg/kg (kalingas). Prieš tai dirvoje buvo auginti kvietrugiai. Vasariniai miežiai Annabell pasėti 2010 m. balandžio 21 d. kombinuota sėjamąja ,,Kverneland MFC-3000“ tiesiai į arimą, į 1 ha išsėjant 5,5 mln. daigių nebeicuotų sėklų (239 kg/ha).

Parodomojo bandymo schema

Bandyme buvo demonstruojami 4 piktžolių kontrolės variantai. Laukelių plotis atitiko akėčių dirbimo plotį (6 m), o ilgis siekė 50 metrų. Tarp laukelių buvo paliktos 0,5 metro juostos. Akėta ,,OEKO-900“ akėčiomis ilgais spyruokliniais virbais, išilgai sėjos eilučių 6 km per val. greičiu 1–2 cm gyliu.
Atlikto bandymo schema:

  1. Kontrolė (neakėta).
  2. Akėta praėjus 5 dienoms po sėjos, kai pasirodė balti piktžolių siūleliai.
  3. Akėta po sudygimo, kai miežiai pradėjo krūmytis.
  4. Pirmą kartą akėta praėjus 5 dienoms po sėjos, antrą kartą – kai miežiai pradėjo krūmytis.

Ar akėjimas veiksmingas, buvo vertinama lyginant neakėtą laukelį.

Pirmą kartą 2 ir 4 laukeliai akėti saulėtą ir giedrą balandžio 26 d. (12 val.), kai buvo 12 °C šilumos, pūtė silpnas pietvakarių vėjas. Dirvoje buvo matomi pirmieji piktžolių siūleliai, sėklos išbrinkusios. Akėjant stengtasi, miežių sėklų nejudinti. Pirmą kartą piktžolėtumas vertintas, kai miežiai buvo vieno lapelio tarpsnio (BBCH 11). Piktžolėtumą vertinant vizualiai, esminio skirtumo tarp akėtų ir neakėtų variantų nesimatė.

Antrą kartą akėti 3 ir 4 laukeliai. Diena buvo saulėta, temperatūra – 20 °C šilumos, pūtė silpnas pietų krypties vėjas, tačiau tos pačios dienos vakare gausiai palijo. Piktžolėtumas vertintas praėjus dviem savaitėms po akėjimo.

Akėjimo veiksmingumo vertinimo lentelė

Senųjų Migūčionių k., Gilučių sen., Elektrėnų sav., 2010 m.



Bandymo rezultatai

Gegužės mėnesį vyravo drėgni orai (17 dienų buvo lietingos), iškrito 110 mm kritulių (1,9 normos). Aukščiausia temperatūra buvo 23–25 °C, vidutinė paros – 14 °C šilumos. Tai turėjo didelės įtakos sparčiam piktžolių vystymuisi.

Vertinant bandymo rezultatus praėjus dviem savaitėms po akėjimo, daugiausia piktžolių sunaikinta, kai buvo akėjama 2 kartus: prieš sudygimą ir miežiams pradėjus krūmytis (4 variantas). Palyginti su kontroliniu variantu, vyravusios skirtingos trumpaamžės (vienametės) dviskiltės piktžolės buvo sunaikintos 40–75 proc., iš jų geriausiai balandos – 75 procentai.

Birželio mėnesį taip pat vyravo lietingi orai (15 lietingų dienų), kritulių iškrito 172 mm (2,2 normos). Aukščiausia temperatūra buvo 28–30 °C, vidutinė paros – 16,7 °C šilumos. Liepos mėnesį 15 dienų temperatūra buvo 25 °C ir aukštesnė (pakilo net iki 27–32 °C). Per šį mėnesį kritulių iškrito 164 mm (2,1 normos) ir buvo 17 lietingų dienų.

Birželio ir liepos mėnesiais vyravę drėgni ir šilti orai skatino naujų piktžolių vystymąsi. Jų gegužės pradžioje, kai pasėlis buvo akėjamas, nebuvo. Yra žinoma, kad akėjimo veiksmingumą lemia tinkamas agregato paruošimas darbui, dirvos būklė akėjimo metu, jos tipas, akėjimo greitis, piktžolių rūšis ir jų išsivystymas, oro sąlygos akėjimo metu ir po jo. Atliekant šį bandymą, ypač didelės reikšmės turėjo oro sąlygos, nes beveik visą vegetacijos periodą gausiai lijo, todėl buvo labai sunku pasirinkti akėjimui tinkamą dieną.

Kadangi ūkininkaujama ekologiškai, antroje vasaros pusėje, esant labai palankioms sąlygoms, atsirado usnių, pienių, kiečių ir kitų piktžolių. Tam nemažai įtakos turėjo ir tai, kad rudenį, nuėmus žieminius kvietrugius, buvo skusta lėkštiniu padargu. Diskinis skutikas pjaustė plintančių piktžolių šaknis ir juos padaugino.

Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininko J. Petrulio bandymų duomenimis, lėkštiniais skutikais nuskutus priešsėlio ražieną, dirvinių usnių skaičius miežių pasėlyje padidėjo daugiau kaip 2 kartus, o jų masė buvo 8 kartus didesnė negu neskustoje dirvoje.

Akėjant galima sunaikinti nuo 20 iki 82 proc. piktžolių. Tai daugiausia priklauso nuo piktžolių rūšies, oro sąlygų, akėjimo intensyvumo. Lengviausiai išnaikinamos balandos, garstukai, trikertės žvaginės, aklės ir karpažolės. Daugelį jų akėčios visiškai išrauna ir piktžolės žūsta. Labiau atsparios yra žliūgės, usnys, varpučiai, vijokliniai pelėvirkščiai, dirvinės mėtos ir kitos daugiametės piktžolės. Jas sunaikinti akėjant yra sudėtinga, ypač tada, kai pavėluojama, mat piktžolės būna jau gerokai paaugusios, jų šaknys sustiprėjusios. Tokių piktžolių akėčios neišrauna, o tik užverčia žemėmis, palijus jos toliau puikiausiai auga ir brandina sėklas.

Patirtimi dalijosi lauko dienoje

Ūkininkai, atvykę į G. Marcinkevičiaus valdose rengtą lauko dieną, įvairiai vertino akėjimo naudą, tačiau sutarė dėl vieno dalyko – norint kontroliuoti piktžolių plitimą akėjant, pasėlis turi būti be daugiamečių žolių. Geriausia jas naikinti atliekant pagrindinį žemės dirbimą. Be to, pripažino, kad lėkštiniai skutikai netinka daugiametėmis piktžolėmis užkrėstiems laukams skusti. Geriau naudoti verstuvinius skutikus arba plūgus, nes jie geriau įterpia augalų liekanas, pakerta daugiamečių piktžolių šaknis, išverčia į paviršių ankstesnių metų piktžoles, kurios greitai sudygsta. Būtų idealu vėl skusti po 2–3 savaičių, sunaikinant jau sudygusias vienametes piktžoles, dar kartą nukertant ir užverčiant daugiametes, o po 2–3 savaičių užarti.

Ūkio šeimininkas tvirtai įsitikinęs, kad akėti naudinga, nes kiti nuakėti plotai (ūkininkas akėjo visus žieminius ir vasarinius javus), kuriuose vyravo trumpaamžės piktžolės, atrodė neblogai.

Kadangi metai buvo išskirtinai palankūs piktžolėms augti, ypač antroje vasaros pusėje, daryti išvadas apibendrinus tik vienų metų duomenis, nereikėtų. Be to, ateityje atliekant tokius bandymus, lauko dieną reikėtų organizuoti po antro akėjimo praėjus dviem savaitėms, kad būtų akivaizdu, kiek sumažėjo trumpaamžių piktžolių, palyginti su neakėtu variantu.

Taigi, norint švarių ir sveikų pasėlių, neužtenka piktžoles naikinti viename kuriame nors augalų vegetacijos etape. Tam turi būti taikoma visa žemės dirbimo sistema, t. y. pagrindinis žemės dirbimas, žemės dirbimas prieš sėją ir po jos. Kiekvienas išvardintas darbas atlieka savo funkcijas, o atliekant jas tinkamai, galima tikėtis gerų rezultatų. Ūkininkaujant ekologiškai, tai ypač aktualu, nes tik žemės dirbimu galima išnaikinti daugiausia piktžolių.