Ar reikia beicuoti žieminių javų sėklas?

LŽŪKT informacija

2012-08-13

Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiai žemdirbiams patys „karščiausi”: nespėji atsikvėpti nuo javapjūtės, o jau reikia ruoštis žiemkenčių sėjai. Oro sąlygų užsisakyti negalime, bet pasistengti, kad augalai būtų kuo stipresni ir sveikesni – privalome. Tai nėra paprasta: reikia ir žinių, ir pastangų, ir investicijų. Beicavimas – vienas pagrindinių etapų iš visų sėklos paruošimo darbų. Pasirinkę tinkamą beicą, galime ne tik apsaugoti sėklas ir daigus nuo pirminės infekcijos, bet ir sumažinti išlaidas fungicidams vegetacijos (augalų augimo) metu.

Sėklos beicuotos ir prieš kelis tūkstančius metų

Literatūros šaltiniuose aptinkama, kad sėklos buvo beicuojamos mažiausia du tūkstančių metų iki mūsų eros. Vietoje beico tuomet žmonės naudojo pelenus, alyvuogių išspaudas, baktericidinių savybių turinčias svogūno sultis, kipariso lapus. Viduramžiuose sėkloms nuo infekcijos apsaugoti naudojami chloro junginiai ir jūros vanduo. Žinoma, tai šiek tiek sumažindavo augalų ligotumą, bet ne tiek, kad galėtų apsaugoti derlių nuo didelių nuostolių. XVIII a. sėkla buvo mirkyta vario druskoje arba karštame vandenyje. XIX a. pradžioje atsirado beicai iš gyvsidabrio, tačiau netrukus jie buvo uždrausti. Pagaliau 1970 metais buvo atrastos sisteminės medžiagos, padedančios efektyviai apsaugoti augalus nuo infekcijos.

Geriausia apsauga – profilaktika

Su sėkla plinta dauguma ligų, kurios gali itin sumažinti kiekinius ir kokybinius javų rodiklius. Jei prieš kai kurias iš jų, pvz., septoriozę, galime augalus apsaugoti vegetacijos metu nupurškę juos fungicidu, tai, pvz., prieš dulkančias ir kietąsias kūles, skalses veiksmingi yra tik beicai. Taigi beicavimas – viena pagrindinių augalų ligų profilaktikos priemonių. Visiškai sveikų sėklų praktiškai nėra, todėl sėjant savo ūkyje užaugintą sėklą būtina naudoti beicą. Bet tam, kad jis efektyviai ir laiku suveiktų, reikia sėklas tinkamai paruošti:

išvalyti nuo priemaišų ir dulkių. Beicuodami neišvalytus grūdus, tuo metu beicuojame ir šiukšles, kurios sudaro masę, o nuo dulkėtų sėklų nukrenta ne tik dulkės, bet ir beicas;
beicuoti tinkamais įrengimais – tai užtikrina tolygų sėklos padengimą preparatu;
sėklai naudoti tik žinomo daigumo sėklinius grūdus. Sėklai negali būti naudojami mažesnio negu 85 proc. daigumo grūdai. Jei prieš derliaus nuėmimą buvo nupurkšta glifosatais, naudoti tokius grūdus sėklai netinka, nes iš jų suformuoja silpnesni daigai, kurie prasčiau vystosi;
pasirinkti Lietuvoje registruotą beicą (žr. lentelę žemiau);
naudoti leistiną pesticido normą, kurios mažinti nereikėtų, nes sumažėja produkto efektyvumas.

Šiais metais javams plaukėjant ir žydint iškrito nemažai kritulių, o tai yra palankios sąlygos tokioms ligoms plisti kaip fuzariozė (Fusarum spp.), septoriozė (Septoria nodorum), skalsės (Claviceps purpurea). Norint apsaugoti augalus nuo šių ligų, rekomenduojama beico normos nemažinti. Nereikėtų jos ir didinti, nes gali išryškėti fitotoksiškumas (augalai prasčiau dygsta, vystosi ir kt.);

beico pasirinkimą turėtų lemti ne kaina, o jo efektyvumas nuo konkrečių ligų sukėlėjų:
- Pavasarinis pelėsis(Microdochium nivale) pažeidžia žieminius kviečius, rugius, kvietrugius, miežius. Sukėlėjas plinta su sėkla ir per varpinių augalų liekanas dirvoje. Didesniu efektyvumu pasižymi beicai, savo sudėtyje turintys fludijoksonilo, fuberidazolo, prochlorazo veikliųjų medžiagų. Tebukonazolas yra mažai veiksmingas nuo šios ligos, todėl naudoti jį vieną beicuojant sėklas nereikėtų (R. Semaškienė, 2010).
- Kietosios kūlės(Tilletia trtici, Ustilago hordei, Ustilago hordei f. sp. hordei) pažeidžia žieminius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, tačiau didžiausią žalą padaro kviečiams. Nuo su sėkla plintančių kietųjų kūlių veiksmingi visi registruoti beicai (kaip sisteminio, taip ir kontaktinio veikimo). Nuo dirvoje esančios infekcijos veiksmingi tie, kurie savo sudėtyje turi fuberidazolo, fludioksonilo, protiokonazolo, prochlorazo (R. Semaškienė, 2010).
- Dulkančios kūlės(Ustilago spp.) pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, avižas. Norint augalus apsaugoti nuo šio sukėlėjo, sėklą reikia beicuoti sisteminiais beicais. Lietuvoje į daugumą registruotų beicų įeina bent viena sisteminio veikimo veiklioji medžiaga (karboksinas, ciprokonazolas, tebukonazolas, tritikonazolas, triadimenolas). Ypač efektyvūs tebukonazolo ir tritikonazolo veikliųjų medžiagų turintys beicai (R. Semaškienė, 2010/2011).
- Skalsės(Claviceps purpurea) pažeidžia visus javus, bet dažniausiai serga kvietrugiai ir rugiai. Grybo skleročiai žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje, jos paviršiuje arba įsimaišę į sėklas.

Beicuojant sėklą, apsaugoma tik nuo užkrato, esančio sėkloje.

Žieminiams javams Lietuvoje registruoti beicai