Kovo 29 d., penktadienis | 24

Baltažiedis barkūnas – dirvožemiui ir medunešiui gerinti

Albertas Marma
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Švenčionių r. biuro augalininkystės konsultantas
2016-05-31

Baltažiedis barkūnas (Melilotus albus) dažniausiai Lietuvoje aptinkama barkūno rūšis. Šis nereiklus dirvožemiui ankštinis sideralinis augalas praturtina dirvą azotu ir organinėmis medžiagomis, gausiai išskiria nektarą, todėl itin mėgiamas bitininkų ir ekologiškai ūkininkaujančių.

Baltažiedis barkūnas žolinis dvimetis (būna ir vienmetis) pupinių šeimos augalas, išaugantis iki 30–150 cm aukščio ir išauginantis keletą stačių arba kylančių, šakotų stiebų. Stiebai žemutinėje dalyje apvalūs, pliki, prie pamato dažnai sumedėję ir rausvi, viršūninėje dalyje briaunoti ir padengti trumpų plaukelių.

Lapai – trilapiai, vidurinysis lapelis ant ilgesnio kotelio. Augalas turi neryškią liemeninę šaknį ir gerai išaugusias, toli į šalis nueinančias šalutines šaknis. Priesmėlio dirvožemyje šaknys pasiekia 40 cm gylį. Augalas žydi baltais į tankią, pailgą kekę susitelkusiais žiedais. Vienoje kekėje būna iki 70–90 žiedų. Žydi ilgai – nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pradžios.

Vertinamas ir bitininkų, ir ekologiškai ūkininkaujančių

Augalas labai vertinamas bitininkų, kadangi žydėdamas gausiai išskiria nektarą. Bitininkams skirtoje literatūroje rašoma, kad iš viename hektare augančio baltažiedžio barkūno bitės surenka iki 500–680 kg nektaro. Medus būna skaidrus, kartais gelsvas, vanilę primenančio kvapo.

Kaip ankštinis augalas, barkūnas praturtina dirvą azotu ir organinėmis medžiagomis. Gerai augdamas ir išauginantis iki 30–40 tonų hektare žaliosios masės derlių. Be to, daug azoto susikaupdamas ir šaknyse, barkūnas yra puikus sideralinis augalas ypač ekologiniuose ūkiuose. Jis gali būti naudojamas ir pašarams gaminti (silosui). Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad užarus šio augalo žaląją masę, dirvoje lieka 150–200 kg azoto, o tai prilygsta 40 t/ha mėšlo.

Nereiklus dirvožemiui

Turėdami ilgas ir stiprias šaknis, barkūnai gerai pakenčia sausras. Auga priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiuose, svarbu kad jie nebūtų rūgštūs. Nemėgsta šlapių, su aukštu gruntinio vandens lygiu dirvų.

Sėklos ir sėja

Lietuvoje nėra rajonuotos barkūno veislės. Naudojama įvežtinė arba vietinės kilmės sėkla. Norma – 20–30 kg/ha. Kadangi barkūno sėkla kietalukštė, prieš sėją ją reikia skarifikuoti (pertrinti) perleidžiant per dobilų trintuvę. Geram žaliosios masės derliui gauti barkūno sėklą patariama apvelti nitraginu (šaknų gumbelinės, azotą fiksuojančios bakterijos), ypač tuose laukuose, kur barkūnas niekada neaugo.

Sėti barkūną reikia kuo anksčiau, kol dirva pakankamai drėgna. Sėti galima vieną arba kaip įsėlį vasarojaus pasėliuose. Sėti barkūną į vasarojaus pasėlius galima tuojau pat po vasarinių javų sėjos arba vasarojui turint 3–4 lapelius. Ekologiniuose ūkiuose geriausia sėti prieš vasarojaus akėjimą. Sėklą įterpti ne giliau kaip 2–3 cm gyliu.

Mokslininkų buvo atlikti bandymai sėjant baltažiedį barkūną į žieminius rugius rudenį ir pavasarį. Tiek vienu, tiek kitu atveju gauti barkūno žaliosios masės derliai buvo ženkliai mažesni, palyginti su pasėtais pavasarį į avižų pasėlį. Taip nutiko todėl, kad rudenį į rugius įsėtos barkūno sėklos, esant šiltesniam ir drėgnam rudeniui, sudygo, o vėliau, atšalus orams, daigeliai žuvo. Pavasarį į rugius įsėtus barkūnus nustelbė rugių želmenys, dėl išsausėjusios dirvos dalis sėklų nesudygo.

Kaip rašoma literatūroje, kuliant vasarojų, kuriame buvo įsėtas baltažiedis barkūnas, reikia palikti kuo aukštesnes ražienas, kad ant barkūno stiebo liktų kuo daugiau lapelių. Nupjovus vasarojų per žemai, nebelieka ant barkūno pakankamai žalių lapų, todėl augalas nespėja sukaupti maistinių medžiagų, reikalingų žiemojimui. Nupjautus vasarojaus šiaudus reikia surinkti ir išvežti arba susmulkinti ir paskleisti lauke. Vasarojaus derlius su barkūno įsėliu būna mažesnis, kadangi barkūnas kerodamasis stelbia antsėlį.

Informacijoje, skirtoje bitininkams, rašoma, kad barkūnus galima įsėti į grikius. Pasėjus grikius, tą pačią dieną sėjami ir barkūnai. Geriausiai sėti skersai pasėtų grikių eilučių. Po sėjos pasėlį reiktų nuakėti arba privoluoti volais lygiu paviršiumi. Grikiai augdami stelbia kitus augalus, tačiau barkūnai sugeba išlikti ir užaugti.

Peržiemojęs baltažiedis barkūnas sparčiai auga ir birželio mėnesį pražysta. Žydi tris, keturias savaites. Trąšai auginamą barkūną reikia užarti žydėjimo pradžioje. Prieš ariant, kad nesikimštų plūgai, barkūną reikia susmulkinti arba sulėkščiuoti. Puikus priešsėlis visiems augalams.

Barkūno sėklų prisiauginti daug paprasčiau, palyginti su kitais žaliai trąšai auginamais žoliniais augalais. Jo sėklos subręsta rugpjūčio viduryje, rugsėjo pradžioje, kuomet oro sąlygos leidžia tinkamai nukulti ir išdžiovinti derlių. Iš hektaro galima prikulti apie 1 toną sėklų. Sėklai skirtus barkūno plotus geriausiai auginti ne sėjomainos laukuose, kadangi jo pabiros gali tapti piktžolėmis, kurias ekologiniuose ūkiuose būtų sudėtinga išnaikinti. Barkūno sėklomis galima užsėti nenaudojamus plotus. Paprastai užauga labai vešli barkūno plantacija, kuri vėliau keltą metų užsisėja savaime.

Svarbu žinoti

Pareiškėjams, deklaruojantiems daugiau kaip 15 ha ariamosios žemės ir norintiems gauti žalinimo išmokas, vienas iš reikalavimų yra deklaruoti ne mažiau kaip 5 proc. ekologiniu atžvilgiu svarbią vietovę (EASV). Barkūnas yra vienas iš azotą kaupiančių augalų, nurodytų Žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų klasifikatoriaus III grupėje ,,Žoliniai azotą kaupiantys augalai ariamoje žemėje“, kurių 1 m2 atitinka 0,7 m2 EASV ploto.

Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių 2 priede ,,Pagal priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ remiamų augalų rūšių sąrašas“ barkūnas įrašytas kaip tinkamas augalas, siekiantiems gauti išmoką už daugiamečių žolių įsėlį.

Parengta pagal internete ir leidiniuose publikuotus straipsnius