Dar kartą apie žalinimą

Renata Giedrikienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Biržų r. biuro augalininkystės konsultantė

2015-03-25

Ūkininkus džiugina ankstyvas ir gražus pavasaris. Tačiau neramu dėl naujojo 2015–2020 metų finansinio laikotarpio. Vis dar daug klausimų kyla dėl tiesioginių išmokų struktūros, žalinimo reikalavimų.

Svarbu paminėti, kad tiesiogines išmokas galės gauti tik aktyvūs ūkininkai, t. y. žemės ūkio veiklos subjektai, kurie nevykdo tiesioginėmis išmokomis neremiamos veiklos ir aktyviai ūkininkauja, vadovaudamiesi žemės ūkio ministro įsakymu nustatytais žemės ūkio veiklos vykdymo kriterijais.

Siekiant užtikrinti, kad žemės ūkio veikla būtų naudinga aplinkai ir klimatui, skiriama papildoma žalinimo išmoka. Pareiškėjai, siekiantys gauti šią išmoką, turės atitikti tris reikalavimus: įvairinti pasėlius, išlaikyti daugiametes pievas ir ganyklas, išskirti ekologiniu požiūriu svarbias vietoves (EASV).

Kas iš karto atitiks žalinimo išmokos reikalavimus

Žalinimo išmokos reikalavimus iš karto atitiks ūkiai, kurie deklaruos mažiau nei 10 ha žemės ūkio naudmenų, ūkiai, kurių paraiškoje bus deklaruoti tik daugiamečių sodinių plotai arba ekologiniai ūkiai.

Jeigu pareiškėjas deklaruoja ne tik ekologinei gamybai sertifikuotus laukus, tokie laukai turi atitikti žalinimo išmokos reikalavimus. Ūkininkas gali nurodyti, kad visa paraiška siekia žalinimo išmokos. Tik tokiu atveju jo sertifikuoti laukai nebus vertinami atskirai kaip atitinkantys žalinimo išmokos reikalavimus.

Jeigu ūkininko deklaruojami žoliniai augalai ir pūdymas sudaro daugiau nei 75 proc. ariamos žemės, o likęs plotas neviršija 30 ha, toks ūkis taip pat atitinka žalinimo išmokos reikalavimus.

Daugiamečių pievų ir ganyklų išlaikymas

Tyrimais įrodyta, kad daugiametės žalienos prisideda prie klimato kaitos mažinimo. Dėl to daugiamečių ganyklų ir pievų išsaugojimas privalomas visiems ūkininkams. Jų negalima suarti ar vykdyti ne žemės ūkio veiklos. Neišlaikius daugiamečių pievų ir ganyklų plotų, juos teks atkurti tuo atveju, jeigu tų plotų Lietuvoje sumažės daugiau nei leistina.

Daugiamečių pievų ir ganyklų, patenkančių į „Natura 2000“ teritorijas, negalima arti, atnaujinti, vykdyti ne žemės ūkio veiklos. Pažeidus šį reikalavimą, aplinkosauginiu požiūriu pažeidžiamus plotus bus privaloma atkurti iki kitų metų paraiškos pateikimo dienos.

Daugiamečių pievų ir ganyklų atkurti nereikia, jeigu plotai apsodinami mišku.

Pasėlių įvairinimas

Šio reikalavimo tikslas – gerinti dirvos struktūrą. Tačiau tai ne sėjomaina, o metinis pareiškėjo įsipareigojimas. Taikoma ūkiams, kurie deklaruoja daugiau kaip 10 hektarų.

Jeigu ūkyje dirbama tarp 10 ir 30 ha ariamos žemės, reikia auginti bent du skirtingus pasėlius. Vienas iš jų negali užimti daugiau kaip 75 proc. visos ariamos žemės ploto.

Jeigu ūkyje dirbama daugiau kaip 30 ha ariamos žemės, reikia auginti bent tris skirtingus pasėlius. Pasėlis, kuris užima didžiausią plotą, negali viršyti 75 proc., o du didžiausi plotai – 95 proc. nuo visos ariamos žemės.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingais pasėliais laikomi tokie augalai, kurie klasifikatoriuje žymimi skirtingais kodais. Yra išimtis, kai augalai žymimi skirtingais kodais, bet laikomi vienu pasėliu: kmynai (KMY) ir pirmamečiai kmynai (KMP), bulvės (BUL) ir bulvės pašarui (BUP), sėmeniniai linai (LIA) ir pluoštiniai linai (LIP), žaliasis pūdymas (PDŽ) ir juodasis pūdymas (PDJ), kukurūzai grūdams (KUK) ir kukurūzai pašarui (KUP), lubinai (LUB) ir lubinai pašarui (LUP).

Žemės ūkio augalų mišinys laikomas atskiru pasėliu. Jeigu vienas augalas mišinyje sudaro daugiau kaip 80 proc., toks pasėlis laikomas to žemės ūkio augalo pasėliu.

Jeigu daugiau kaip 50 proc. einamais metais deklaruotos ariamos žemės praėjusiais metais pareiškėjo nebuvo deklaruota, o visoje deklaruotoje žemėje praėjusiais metais buvo auginami kiti pasėliai nei einamaisiais metais, tokiu atveju pareiškėjui nereikia įvairinti pasėlių, t. y. jis atitinka pasėlių įvairinimą.

Ekologiniu požiūriu svarbių vietovių išskyrimas

Šis reikalavimas taikomas ūkiams, turintiems daugiau kaip 15 ha ariamos žemės. Ne mažiau kaip 5 proc. ariamos žemės reikia skirti EASV išskyrimui. Šiais metais tai yra pūdymas ir azotą kaupiantys augalai. 1 ha pūdymo atitinka 1 ha ploto. Iš tų plotų einamais metais produkcija negaunama. 1 ha azotą kaupiančių augalų atitinka 0,7 ha EASV ploto. Šie plotai, nuėmus derlių, privalo būti apsėti iki einamųjų metų spalio 15 dienos.

Azotą kaupiančių augalų, tinkamų išmokai gauti, sąrašas:

II grupės augalai (pupos, vikiai, žirniai, lęšiai, lubinai, lubinai pašarui);
III grupės augalai (dobilai, esparcetai, barkūnai, liucernos, gargždeniai, ožiarūčiai, seradelės).

Azotą fiksuojančių augalų savybės

Pupos yra derlingiausi ir baltymingiausi ankštiniai augalai. Jų sėklose yra 30–35 proc. baltymų, 40–55 proc. krakmolo, 1,3–1,5 proc. riebalų, 4–8 proc. ląstelienos ir 3–4 proc. pelenų. Ant šaknų gausu oro azotą fiksuojančių bakterijų. Pupos dirvoje sukaupia tiek azoto, kiek jo yra 200 kg amonio salietros. Šis azotas neišsiplauna į upes ir neteršia vandenų.

Pupoms tinkamiausia lygi, neįmirkus, nepiktžolėta, nerūgšti molio ir priemolio dirva. Jos mėgsta drėgmę, todėl svarbu, kad jos pakaktų nuo sėklų dygimo iki augalų žydėjimo. Šilumai nereiklios, tačiau esant šaltai dirvai pupos dygsta kelis kartus ilgiau. Nėra jautrios prišsėliui.

Geriausia sėti po žieminių kviečių ir miežių, tinka bulvės ir runkeliai. Nepatartina sėti po ankštinių augalų, avižų ir rugių.

Pupos yra geras priešsėlis visiems žemės ūkio augalams. Į tą pačią vietą galima sėti po 4–6 metų.
Žirniai yra plačiai paplitę augalai. Viena pagrindinių savybių – oro azoto kaupimas dirvoje padedant gumbelinėms bakterijoms. Sėklose yra 22–26 proc. baltymų, apie 50 proc. angliavandenių, vitaminų ir kitų maisto medžiagų.

Žirniai yra reiklūs augimo ir vystymosi sąlygoms. Jiems reikia daug šviesos, ypač sėklų formavimo ir brendimo metu. Sėkloms sudygti reikia daug drėgmės. Jos geriausiai auga vidutinio sunkumo karbonatiniame priemolyje ir kalkingame priesmėlyje. Tinkamiausias dirvožemio pH yra 6,5–7,4. Sėjomainoje geriausia auginti tarp dviejų varpinių augalų laukų, ar po kaupiamųjų. Nenaudinga sėti po dobilų ir kitų ankštinių augalų. Jie neatsėliuojami. Geriausia, kad į tą patį lauką grįžtų po 5–6 metų.

Vikiai auginami vieni arba mišinyje su javais, kad mažiau išgultų ir būtų patogiau nuimti sėklų derlių. Grūduose yra 30–34 proc. žaliųjų baltymų ir 1,2–2,4 proc. riebalų. Tačiau baltymuose yra nuodingų glikozidų, kurie grūdams suteikia kartoką skonį.

Vikiams tinkamiausios neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos sunkesnės priemolio ir molio dirvos. Visiškai netinka smėlio, taip pat lengvos ir rūgščios priesmėlio dirvos. Vikiams drėgmė ypač reikalinga nuo sudygimo iki ankščių užmezgimo. Taip pat jiems reikia daug šviesos. Geriausia vikius sėti po žiemkenčių arba miežių. Nereikia atsėliuoti. Į tą patį lauką galima sėti po 5 metų. Vikiai – geras priešsėlis kitiems augalams.

Lęšiai yra ankštinių šeimos vienamečiai žemaūgiai žoliniai augalai. Oro azotą pasisavina ant šaknų esančios gumbelinės bakterijos. Grūduose yra 25–30 proc. baltymų ir apie 2 proc. riebalų.

Geriausiai lęšiai auga vidutinio sunkumo nerūgščiose priemolio dirvose. Drėgmės reikia, kaip ir kitiems ankštiniams augalams. Geri priešsėliai – žiemkenčiai, bulvės. Svarbu, kad dirva būtų nepiktžolėta. Į tą patį lauką galima sėti po 4–6 metų.

Lubinai yra labai baltymingi augalai. Juos naudinga auginti, nes iš oro kaupia azotą, padidina organinių medžiagų kiekį dirvoje ir jos derlingumą, yra geras priešsėlis javams.

Lubinams reikia daug šviesos ir drėgmės, ypač dygstant ir nuo žydėjimo pradžios iki ankščių užmezgimo. Sėti galima po visų augalų, bet pasėlius į tą pačią vietą geriau sėti po 5–6 metų.

Dobilai – geros pašarinės vertės ankštinės žolės. Jie iš atmosferos pasisavina azotą ir kaupia ant šaknų. Baltieji dobilai nėra reiklūs dirvai ir mažiau jautrūs dirvožemio rūgštingumui. Raudonieji dobilai reiklesni. Jiems labiau tinka humusingi priemoliai ir priesmėliai. Baltieji dobilai mėgsta drėgmę ir geriau nei raudonieji pakenčia drėgmės perteklių. Baltieji dobilai atsparesni šalnoms. Raudonieji dobilai pakenčia pavėsį, o baltiesiems reikia daugiau šviesos.

Esparcetai, tinkamai auginami vienoje vietoje, išsilaiko ilgiau nei 10 m. ir duoda derlių. Jie gerai auga visose kalkingose dirvose, bet tinkamiausi yra lengvos mechaninės sudėties dirvožemiai. Gerai dera net žvyringose, nederlingose dirvose, bet neauga šlapiose ir rūgščiose. Esparcetai jautrūs šviesai, nemėgsta pavėsio. Jie pakenčia sausras, bet esant pakankamai drėgmės užaugina didesnį derlių. Gerai įveikia žiemos šalčius ir pavasarines šalnas.

Liucernoms tinkamiausi humusingi, kalkingi priemoliai ir priesmėliai. Joms reikia daug drėgmės ir šviesos. Tyrimais nustatyta, kad ant liucernų šaknų esančios bakterijos sukaupia iki 300–400 kg azoto.

Gargždeniai natūraliai auga pakelėse, pagrioviuose, šlaituose. Dirvai nereiklūs, bet geriausiai auga priesmėlyje ir lengvame priemolyje. Jie auga ir labai rūgščiose dirvose. Gargždeniai yra šviesą ir drėgmę mėgstantys augalai. Dėl ilgos šaknies paima maisto medžiagas iš kitiems augalams sunkiai prieinamų junginių. Dėl to pakantūs ir sausroms ir užliejimui.

Ožiarūčiai yra daugiamečiai ankštiniai žoliniai augalai, gumbelinėmis bakterijomis kaupiantys oro azotą. Auga visose dirvose, tik svarbu, kad jose būtų pakankamai maisto medžiagų ir drėgmės. Šilumai nereiklūs, šviesai jautresni pirmaisiais metais. Svarbu, kad gerai įsišaknytų, tada kitą pavasarį bus tankesni ir gerai vystysis.

Seradelės yra vienamečiai ankštiniai augalai. Jos gumbelinėmis bakterijomis iš oro paima azotą. Žalioji seradelių masė ir šienas yra labai maistingi, nes turi daug baltymų, riebalų ir kitų maisto medžiagų. Jos nereiklios šilumai, dirvai, bet gerai auga tik esant dirvoje pakankamai drėgmės. Geriausiai auga po bulvių, šakniavaisių ir kitų mėšlu tręštų priešsėlių. Seradelės yra geras priešsėlis visiems augalams, nes palieka purią ir nepiktžolėtą dirvą. Šaknys dirvą praturtina azoto turinčiomis organinėmis medžiagomis.

Nacionalinė mokėjimo agentūra yra pateikusi žalinimo reikalavimų skaičiuoklę 2015 m. tiesioginėms išmokoms deklaruoti. Ji skirta ūkininkams, norintiems pasitikrinti, ar jų paraiškos atitiks naujus žalinimo reikalavimus.

Literatūra
Bogušas R. Žirniai. Dotnuva-Akademija, 1997.
Būdvytytė A. Pašarinių pupų auginimas. Dotnuva-Akademija, 1995.
Lazauskas J. Augalininkystė Lietuvoje. Dotnuva-Akademija, 1998.
Lazauskas J. Lubinų auginimas sėklai, pašarui ir žaliajai trąšai. Dotnuva-Akademija, 1996.
Malinauskas A. Baltųjų dobilų auginimas. Akademija, 1999.
Žemės ūkio ministro įsakymas „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo.
ŽŪM informacija