Balandžio 19 d., penktadienis | 24
Derliaus liekanų geresnių įterpimo būdų taikymas
LR žemės ūkio ministerija
2019-09-24
Ražienų arimas
Naujieji agrarinės aplinkosaugos ir tausojamosios žemdirbystės reikalavimai kokybišką ražienų ir kitų derliaus liekanų tvarkymą iškėlė kaip vieną svarbiausių technologijos siekių. Nesvarbu, ar jas įdirbus bus ariama arba sėjama į neartą ražieninę dirvą, ar naikinamos piktžolės, gerinama paviršiaus struktūra ir fitosanitarinė būklė, gerinamas dirvožemio derlingumas, – tikslas nesikeičia. Ražienines dirvas reikia įdirbti ne vėliau kaip po keleto valandų po derliaus nuėmimo, todėl šiaudus per trumpą laiką būtina išvežti iš lauko arba susmulkinus paskleisti.
Labai svarbu tinkamas šiaudų ir augalinių liekanų paruošimas bei jų įterpimas į dirvą. Aukštos žolėtos ražienos, pagulę javai, prastai paskleisti, netinkamai susmulkinti ar neišvežti šiaudai, banguotas dirvos paviršius yra didžiausios kliūtys tvarkant derliaus liekanas.
Ražiena turėtų būti trumpa, o šiaudai susmulkinti 4–5 cm ilgio pjausniais ir tolygiai paskleisti. Šiaudai greičiau suardomi ir sumažėja ligų užkrato, kai jie trumpai susmulkinami ir sekliai įterpiami.
Ražiena iš arti
Jei pasėliuose pastebimos šviesios juostos, vadinasi, šiaudai ar pelai liko nepaskleisti ir jiems ardyti mikroorganizmai sunaudojo augalams skirtą azotą.
Pabrėžtina seklaus daiginamojo purenimo svarba: išbirusias piktžolių ir dengiamųjų augalų sėklas įterpti ne giliau kaip 5 cm. Giliau įterptos sėklos neturi galimybės sudygti.
Gerai išpurentas, lygus smulkiagrumstis dirvos paviršius saugo pasėlių pavėsyje išlikusią drėgmę ir sudaro palankias sąlygas sėkloms sudygti net ir vasarą, žinoma, jei nebuvo uždelsta nupjovus javus. Kuo tais pačiais metais daugiau sudygsta ir vėliau sunaikinama piktžolių bei pabirų, tuo mažiau pasėliams prireikia herbicidų, tuo jie švaresni. Kai ražieninės dirvos, kaip dažniausiai buvo iki šiol, tuoj po derliaus nuėmimo kultivuojamos ar lėkščiuojamos 10–15 cm gyliu, augalų liekanos žemėje išmaišomos geriau (ypač lėkštinėmis akėčiomis), tačiau dauguma piktžolių sėklų įterpiamos per giliai ir neišdygsta. Sulėtėja ir giliau įterptų augalų liekanų, ligų pradų irimas, nelieka pirminio seklaus purenimo privalumų. Dėl šių priežasčių skutimas 10–15 cm gyliu netaikytinas ir turi būti pakeistas sekliu ražienų skutimu.
Ražieninės dirvos skutimas lėkštiniu skutikliu
Pagrindinė popjūtinio žemės dirbimo technologinė problema
Tai daugialypiai tikslai ir ribotos turimos technikos galimybės. Universalių, visais atvejais tinkamų agregatų nėra. Sunkiosios lėkštinės akėčios susidoroja su šiaudingomis, sunkiai trupančiomis dirvomis, tačiau netinka sekliam daiginamajam purenimui, skutikliai lygiai atpjauna paviršiaus sluoksnį, pakerta augalų šaknis, bet sunkiai įveikia kietą žemę ir nekaip įterpia augalų liekanas. Seklaus purenimo lėkštiniai skutikliai intensyviai trupina ir maišo purenamąjį sluoksnį, tačiau netinka varputėtai, nelygiai, ilgašiaudei ražieninei dirvai.
Tausojamojo žemės dirbimo esmė – neverstuvis purenimas ir ražieninė sėja, išlaikant ant dirvos dangą, turinčią ne mažiau kaip 30 % augalų liekanų, saugančią nuo erozijos. Jei ne mažiau kaip 30 % dirvos paviršiaus nuo rudens iki pavasario lieka padengtas augalinėmis liekanomis, – gausūs krituliai mažiau ardo dirvožemio struktūrą, mažėja dirvožemio erozija, kartu ir maisto medžiagų nuostoliai išsiplovimo metu bei vandens telkinių tarša.
Kultivuojant daug augalinio mulčio dirvos paviršiuje išsaugo strėliški skutantieji noragėliai bei kaltiniai tiesiakočiai purentuvai. Tačiau jie kemšasi stambiomis, gausiomis augalų liekanomis. Daugiausia (iki 40–70 laipsnių) mulčio dangos lieka pravažiavus seklaus purenimo lėkštinėmis akėčiomis arba diskinėmis ražieninėmis sėjamosiomis, ypač kai diskų atakos kampas ne didesnis kaip 7–10 laipsnių.
Sekliai purenti ražienines dirvas naudinga ir dirvai, nes paviršiniame sluoksnyje įterptos augalų liekanos, o kartu ir jų pernešami ligų pradai, kenkėjai greičiau suyra, nekenkia naujiems augalams, pagerina paviršinio sluoksnio struktūrą ir atsparumą, patręšia pasėlį. Įterptų organinių medžiagų irimą skatina geresnė plono puraus sluoksnio aeracija, gausesni dirvožemio mikroorganizmai ir sliekai. Tik svarbu, kad pakaktų šilumos ir drėgmės, kad kiekvienas šiaudagalys, kaip ir kiekviena sėkla, turėtų gerą sąlytį su drėgna žeme. Tai pasiekiama, kai skutiklių gale esančiais volais suspaudžiama dirva.
Seklus piktžolių sėklų, pabirų įterpimas ir geras augalų liekanų išmaišymas purenamajame sluoksnyje – priešingi ir sunkiai suderinami uždaviniai, ypač jei šiaudų ir piktžolių gausu. Kai ražiena aukšta, šiaudai stambiai smulkinti, kūlenos supiltos juostomis, o varputis sužėlęs, net ir intensyviai maišant plonas dirvos paviršiaus sluoksnis lieka papuręs, greitai išdžiūsta. Sausmečiu organinės medžiagos nustoja irti, o sėklos, įsiterpusios tarp augalų liekanų, nedygsta. Nesunaikintų piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų estafetė tęsiasi, ypač jei javai atsėliuojami ir sėjami į neartą dirvą.
Seklaus ražieninių dirvų purenimo nauda – geresnis piktžolių dygimas ir spartesnis augalų liekanų irimas – pirmiausia priklauso nuo to, kaip pavyksta tolygiai paskleisti kūlenas su piktžolių sėklomis, smulkintus šiaudus (jei jie nesurenkami). Be gerų kombainų smulkintuvų ir skleistuvų to padaryti nepavyks, tačiau yra ir kitų technologinių keblumų, bloginančių seklaus purenimo kokybę.
Kuo sekliau purenama, tuo tiksliau tai reikia daryti, siekiant išlaikyti vienodą purenimo gylį, tolygiai trupinti purenamą sluoksnelį. Dirvos turi būti gerai išlygintos, be vagų, kombaino vėžių. Ribotos ir purentuvų galimybės. Įprastų skutiklių strėliniai noragėliai, ypač plokštieji, į kietesnį dirvos paviršių sminga sunkiai, apsivelia augalų liekanomis, neatpjauna vienodai plonos žemės drožlės. Sunkiųjų lėkštinių akėčių purenimo kokybė, kai įdirbama sekliau nei 10 cm, kietoje dirvoje dar prastesnė. Armens purentuvai sekliai purenti apskritai netinka.
Naujos ražienų įdirbimo galimybės
Naujas ražienų įdirbimo galimybes atveria nesenai pradėti platinti (o šiuo metu jau daugelio Europos gamintojų siūlomi) seklaus purenimo lėkštiniai skutikliai. Tai kompaktiški, gana trumpi (2,3–3,0 m ilgio) sudėtiniai padargai, kurie, judėdami dideliu greičiu (iki 4–5,6 m/s), pjauna dirvą 12–15 cm pločio rėželiais 3–10 cm gyliu ir intensyviai maišo, trupina keliamus žemės ir augalų liekanų srautus. Naujos konstrukcijos esmė – kiekviena lėkštė įtvirtinta ant atskiros konsolės (ne ant bendros ašies), todėl rieda ir kopijuoja dirvos paviršių nepriklausomai nuo gretimų. Lėkštės gale remiasi trupinamaisiais volais, padedančiais išlaikyti nustatytą purenimo gylį. Lėkštės gaminamos įvairaus skersmens ir apkrovos, dažniausiai išgaubtos ir dantytos, gali būti pasukamos 0–20o kampu ar net vertikaliai pasvirusios (pasirinktinai pagal dirvų sąlygas). Mažosios (0,40–0,53 m skersmens) purena intensyviau, bet greičiau kemšasi augalų liekanomis ir puria žeme. Lygiakraštės, ypač pasvirusios, palieka lygesnį purenamojo sluoksnio dugną ir paviršių. Dantytosios ir pasvirusios geriau sminga į sukietėjusią dirvą. Įtvirtintomis ant guminių ar spyruoklinių amortizatorių lėkštėmis galima dirbti akmenuotose dirvose.
Tikslus seklaus purenimo gylis, intensyvus trupinimas ir maišymas, didelis našumas (iki 1,2–1,5 ha/val. kiekvienam užgriebio metrui), ribotas traukos pasipriešinimas (iki 22–30 kW/m) – tai naujųjų lėkštinių padargų privalumai. Tačiau renkantis šiuos padargus tenka atsižvelgti ir į trūkumus. Jų, kaip ir įprastų lėkštinių akėčių, geriau nenaudoti varputėtose dirvose. Be to, lėkštės netinka šakniastiebiams pakirsti ir purenti giliau kaip 10 cm. Šis padargas kenkia dirvožemio struktūrai (ypač šlapiai dirvai), sunkiai susidoroja su stambiomis augalų liekanomis.
Daiginamojo kultivavimo ar lėkščiavimo kokybę sausmečiu pagerina trupinamieji volai: ardeliniai, žiediniai, dantiniai. Kuo sunkesnė dirva, tuo mažesnio skersmens jie turi būti (paprastai dvigubi). Volai stabilizuoja purentuvų darbo gylį ir uždaro drėgmės garavimo poras dirvos paviršiuje. Ant atraminių žiedinių volų gali būti įtaisyti ir popjūtinių augalų sėjos sėklavamzdžiai. Taip vienu važiavimu ražiena nuskutama, įsėjami tarpiniai pasėliai ar posėlis, paliekant priešerozinę mulčio dangą.
Ne visada toks ražieninės dirvos purenimo ir sėjos būdas gali būti tinkamas, ypač dėl grybinių ligų grėsmės augalams. Pastarasis veiksnys gerokai pavojingesnis drėgno klimato sąlygomis, nepalankiai susiklosčius augalų rotacijai. Todėl verta pakartotinai ražieną nuskusti giliau (iki 6–8 cm gyliu), ypač jei reikia pakirsti augalų šaknis, sunaikinti sudygusias piktžoles, įterpti gausius šiaudų kiekius ar tarpinių pasėlių augalus – žaliąją dirvos dangą. Netolygiai paskleistus šiaudus ir kitas liekanas reikėtų papildomai sklaidyti specialiomis šiaudų sklaidymo akėčiomis arba skutimą atlikti skutikliais, sukomplektuotais su tokių akėčių sekcijomis.
Rekomenduojam paskaityti
Visą Kodeksą rasite čia.
