Spalio 08 d., šeštadienis | 22

Didžiausiame Dzūkijos sode darbymetis. Apie genėjimą ir ne tik

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė
2021-03-18

Agroakademija.lt · Išskirtinio turinio agronaujienos. Klausykitės Jums patogiu metu.

Sveiki atvykę į UAB Luksnėnų sodus, taip pasitinka direktorius Vaidas Stanaitis ir darbų vadovė Gitana Jonuškaitė. Svetingi šeimininkai sutinka papasakoti apie įmonės planus, pavedžioti po sodą, kuriame jau intensyviai vyksta genėjimo darbai, ir parodyti, kaip tinkamai atlikti šį darbą, kad vaismedžiai ne medieną augintų, o megztų gausų ir kokybišką derlių.

BIOMAS GROW straipsnio viduje

„Medžių genėjimas – aktualus klausimas visais metų laikais. Tiesa, vasarą tam reikia skirti ypač daug dėmesio. Bet mes pakalbėsime apie žiemos genėjimą, kai augalų vegetacija dar neprasidėjusi“, –sako Gitana Jonuškaitė.

Pasak specialistės, mažuose soduose galima pradėti genėti vasarį–kovą, o baigti balandį. Stambiuose soduose, kur genėjimas užtrunka ilgiau, pradėti reikėtų sausį ir tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai pradeda žydėti. Jei genėjimą tenka pradėti anksti, iš pradžių genimos žiemą ištvermingiausių veislių obelys, tokios kaip Melba, Lobo, Kortlendas, Spartanas, Pinova, Empire ir kt.

Daugelis tyrimų ir stebėjimų parodė, kad žiemos pradžioje nugenėtų jautresnių vaismedžių pašąla arti pjūvio esantys audiniai, o kartais ir visas vaismedis, jeigu temperatūra nukrinta iki – 25 °C. Visus vaismedžius galima genėti iki pat žydėjimo ir net žydinčius. Vis tik genėjimą geriausia būtų baigti iki balandžio vidurio, nes vėliau prasideda svarbesni darbai – purškimas ir dirvos priežiūra.

V_abuUAB „Luksnėnų sodai“ vadovas Vaidas Stanaitis ir darbų vadovė Gitana Jonuškaitė dirba ranka rankon.

Šeimos verslas

Direktoriaus pareigas iš bendrovės bendraturtės savo močiutės Elenos Žilinskienės Vaidas Stanaitis perėmė maždaug prieš šešerius metus, bet pramoninės sodininkystės patirtį kaupė nuo vaikystės. Nors, kaip prisipažino Vaidas, matęs, kiek daug darbo reikia įdėti, tai sau buvo pasakęs, kad į žemės ūkį negrįš, net ir elektronikos inžinerijos studijas rinkosi Kauno technologijos universitete. Vis tik likimas sudėliojo kitaip. Jo apsisprendimas lėmė, ar sodai ir toliau žaliuos, ar bus parduoti.

„Kai apsisprendžiau grįžti ir nerti į sodus, daug konsultavausi su Konsultavimo tarnybos specialistais, Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais, lankiausi parodose Italijoje, Vokietijoje. Vis tik geriausi Europos sodininkai-inovatoriai yra lenkai, kasmet užauginantys apie 4 mln. tonų obuolių. Lietuva su visais obuoliais perdirbimui turbūt nepasiekia 100 tūkstančių tonų. Todėl konsultuojamės ir su jais. Viskas iš patirties“, – apie savo atsitraukimą ir grįžimą namo pasakojo V. Stanaitis.

Sodų įkūrimo pradžioje, 1992 m., ūkis buvo daugiakultūris. Jame sirpo vyšnios, slyvos, braškės, avietės, obelys, serbentai ir kriaušės, spaudžiamos vaisių sultys. Per keletą dešimtmečių veikla išsigrynino. Anot pašnekovo, kiekvienai veiklai reikia atitinkamų technologijų. Bendrovė nebūtų finansiškai pajėgi supirkti visoms sritims reikalingos įrangos, todėl veikla buvo išgryninta – apsistota ties sodininkyste.

Šiandien „Luksnėnų soduose“ auginamos per 50 veislių obelys: 118 ha tradicinių sodų ir apie 65 ha puoselėjama ekologiško sodo. Pernai metai buvo obuolingi, atseikėjo per 2000 t derliaus. Desertinių obuolių dažniausiai priskinama apie 1200 t.

Visai sode užaugintai produkcijai suteiktas nacionalinės kokybės sertifikatas. Pagal šią programą auginimo procesas išsiskiria natūralumu, maistingumu, tausojama aplinka, minimaliai tręšiama. Vaisiai tiekiame ne tik prekybos tinklams, bet ir mokykloms, vaikų darželiams.

„Joks tręšimas nevyksta be dirvožemio agrocheminių tyrimų. Ėminiai siunčiami į Konsultavimo tarnybos laboratoriją. Pagal rezultatus rengiamas tręšimo planas. Tręšiame individualiai pagal kiekvieną lauką. Toks tręšimas pernai pasiteisino, sodas ne tik žaliavo, bet ir derliaus priedą davė nemažą“, – džiaugiasi darbų vadovė G. Jonuškaitė.

„Luksnėnų soduose“daug dėmesio skiriama tvariam sodininkavimui – ekologiškai auginami senosios lietuviškos veislės Bogatyr obuoliai, kurie papuola ir į prekybos tinklus. Tai ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Vadovas patikino, kad ir toliau kai kurios veislės bus auginamos tvariai, nors Lietuvoje yra nedaug augalų apsaugos produktų arba jie labai brangūs.

Laikas atneša pokyčių

Soduose medžiai auga dešimtmečiais, bet ir čia laikas atneša pokyčių. „Dalis mūsų sodų paveldėta iš sovietinių laikų. Dabar, jei pavyksta nusipirkti žemės, sodiname medelius pagal naujas technologijas, ieškome naujų veislių. Praeitą pavasarį iš Olandijos atvežėme 5 tūkst. naujų perspektyvių veislių obelų sodinukų. Tarpai tarp sodinukų yra tik metras. Tai labai intensyvus sodas, apie 2, 5 tūkstančio medelių 1 ha. Be to, atvežėme naujas veisles ir žiūrėsime, ar jos prigis. Žemaūgės desertinės obelaitės derlių duos dar negreitai – reikės 3–4 metus palaukti, kantriai jas prižiūrėti, formuoti“, – dėlioja darbus V. Stanaitis ir prisipažįsta, kad kiekvienais metais pasodinami keli tūkstančiai medelių, kad tik būtų išlaikytas tas pats sodo plotas.

olandizkas sodasPavasaris parodys, kaip sekėsi peržiemoti olandiškų veislių medeliams, o tuomet priimtas sprendimas, kokios veislės bus pasirinktos dar laisvame 4 ha plote.

Be to, ir taip natūraliai kasmet žūsta kokia nors sodo dalis: tai ligos ar kenkėjai užpuola, šalnos užklumpa, tai zuikis nugraužia ar stirna apkramto. Šiuo metu sodai yra aptverti. Verslininkas džiaugiasi, kad po 2 metų valstybė skyrė paramą nuo šalnų, kompensavo dalį 2019 m. pavasarį nuo šalnų patirtų nuostolių. Tuomet nušalo beveik visas sodas, liko 20–30 proc. įprasto derliaus.

zuikisToks vaizdelis dažnas soduose. Kadangi repelentai brangūs, Gitana Jonuškaitė pataria fungicidą Topsin M sumaišyti su dažais ir patepti žvėrelių nugraužtas vietas. Pasak jos, jei lieka daugiau nei 50 proc. žieve padengto ploto, tai nieko baisaus, patepus vaistais žaizda užgis.

Kaip ir dauguma vaismedžių, obelys, norint gauti gausų derlių, priklauso nuo kryžminio apdulkinimo. Nors populiariausios veislės, auginamos namų soduose ar nedideliuose soduose, apdulkina viena kitą, kai kurie deriniai yra geresni už kitus. Taip pat yra kai kurių veislių, kurios negali apdulkinti viena kitos, todėl medžiai neduoda vaisių. V. Stanaitis pasakoja, kad siekiant, jog medžiai užmegztų daugiau vaisių, naujajame sode išbandyta ir nauja sodinimo sistema. Priklausomai nuo veislių, kas 10 ar 20 medelių buvo sodinamos specialios apdulkinimo veislės, tokios kaip Professor Sprenger arba Golden gem.

Vis tik nepamirštamas ir kelių dešimtmečių apie 65 ha sodas, kuriame taip pat nebijoma eksperimentuoti jį gerokai išgenint. „Tai labai drastiškas genėjimas, bet tikimės, kad duos teigiamų rezultatų. Išmetame 70–80 proc. šakų, paliekame tik jaunas šakeles. Po tokio genėjimo greičiausiai medžiai sustresuos, todėl gali metus kitus visai derliaus neduoti. Bet nebuvo kitos išeities, nes sodas buvo ekologiškas, prisiveisė daug kenkėjų, ligų. Jį reikia iš esmės atnaujinti“, – įsitikinęs sodų šeimininkas.

Kai negalima panaudoti augimo reguliatoriaus, viena iš alternatyvų – iš abiejų medžio pusių įpjauti šaknis. Pasak G. Jonuškaitės, tai suveikia kaip augimo reguliatorius. Prieš keletą metų įsigyta šaknų įpjovimo įranga pasiteisino.

Vaismedžiai neturi auginti medienos

Genėjimas – vienas svarbiausių darbų sode. Kokybiškiausias derlius būna ant antramečių, trečiamečių šakų, todėl iškerpant vyresnes šakas, vilkūglius, galima sumažinti pramečiavimą ir turėti gausų derlių.

Darbuotojai medžius geni sekatoriais ir elektriniais pjūkliukais. Pastarieji, pasak sodų šeimininko, pasiteisino ypač išpjaunant senas ir storas šakas: su dviem pakraunamais ličio akumuliatoriais galima visą dieną darbuotis.

Genint seną sodą, stengiamasi nepadaryti daugiau negu penkių pjūvių. Per daug išpjausčius, priaugs labai daug smulkių šakų, tuomet vėl teks genėti. Kad šio darbo būtų mažiau, keletą metų iš eilės soduose naudojamas augimo reguliatorius. Jis taip pat sumažina pramečiavimą, sutrumpina ūglius, ir vaisiai geriau nusispalvina, nes lapija neužgožia saulės.

„Bet koks genėjimas yra geriau nei jokio. Pažiūrėjus į medį, galima matyti, kaip jis turi atrodyti po metų ar kelių. Dažna klaida, kai iškerpamos visos pirmametės šakos, kurios kartais auga netaisyklingai, bet jų, juk nebus antramečių šakų. O ant antramečių šakų dažniausiai būna geriausiais derlius. Dauguma žmonių pas mus dirba ne pirmi metai, neblogai išmano savo darbą“, – teigia sodų vadovas.

ciobasKai kuriuose genėjimo triukus luksnėniškiai išmoko iš lenkų, pvz. palieka taip vadinamus „čiobus“, kai kerpama ne prie pat kamieno, o paliekama apie 5 cm. Tai duoda du dalykus: išauga nauja šakelė, nes pažadinamas miegantysis pumpuras, ir mažinamas žaizdos plotas, todėl mažesnė tikimybė, kad papuls infekcija.

Darbų vadovė Gitana Jonuškaitė prieš genint medžius pirmiausia pataria atkreipti dėmesį į šakas, kurias visais atvejais būtina pašalinti, pvz. nudžiūvusias ir ligotas, nulūžusias, net jei jos yra labai aukštai medžio viršūnėje, susisukusias, kurios auga nuo kamieno į išorę ir atgal centro link. Specialistė patarė apatinių šakų stengtis nekeisti, nebent jos yra nudžiūvusios ar nulūžusios. Jeigu medžio viršūnėje yra stambesnės, negu 3 metų šakos – iškirpti, nes jos prasčiau dera, sunaudoja daug maisto medžiagų ir trukdo obuoliams nusispalvinti, nes sudaro šešėlį.

Formuojant verpstišką vainiką, vaismedisturi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau nei 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu aukštyn formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Šios formos vaismedžiai primena eglutę ir stengiamasi, kad jie būtų 2,5 m aukščio.

verpstePaprastieji verpstiniai vainikai dažniausiai formuojami rečiau augantiems pusiau žemaūgiams ir žemaūgiams vaismedžiams. Suformuotų vaismedžių apatinė vainiko dalis būna 2,0 m, vidurinė – 1,5 m, o viršutinė 0,5 m pločio.

Formuojant superverpstę, vainikai turi turėti vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakutės ir visai nėra ilgų horizontaliųjų šakų. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai.

Superverpstės formos vaismedžių vainikai būna iki 1 m pločio, todėl vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai būna labai kokybiški.

Laibųjų verpsčių vainikai turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio horizontalios šakos auga tik vainiko apačioje, 0,71 m nuo žemės. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai, kurių vainiko apačia 11,5 m pločio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, daugumą vaisių geriau apšviečia saulė, užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibųjų verpsčių vainikų vaismedžiai būna apie 2,5 m aukščio.

Ašiniai vainikai turi stiprų vertikalų liemenį ir 23 metų amžiaus šakutes, visai nėra stiprių šakų. Šakutės visai nelankstomos. Jeigu dera vienmetės ir dvimetės šakutės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės nei dvejų metų. Jeigu dera dvimetės šakutės, išgenimos senesnės nei trejų metų. Ašiniai vainikai formuojami žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams. Jie būna 2,53 m aukščio.

Po stambių šakų iškirpimo lieka tik kosmetinis genėjimas, formuojama laja. Tai, pasak Gitanos Jonuškaitės, kai po stambių šakų iškirpimo medžiui belieka tik suteikti formą ir iškirpti nereikalingus ūglius: stačius, augančius į medžio centrą arba į išorę, nukirpti nuderėjusias vaisines šakutes ar tas, kurios persidengia, kryžiuojasi viena su kita. Suformuojama medžio viršūnė su vienu „lyderiu“. Lyderis paliekamas tam, kad medis turėtų viršūnę, ir ūgliai, kurie auga ir augs, nesistengtų tarsi pralenkti visus ir augti stačiu kampu į viršų. Geriausiai dera 23 metų šakutės, tačiau negalima iškirpti visų vienų metų šakučių, nes kitais metais nebus derančių dvimečių, o to pasekmė kitais metais mažesnis derliaus.

Nugenėjus būtina užgydyti žaizdas. Sudėtinga, kai Lietuvoje sodams skirtų augalų apsaugos produktus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. „Luksnėnų soduose“ naudojamas fungicidas Topsin M, kurį norint įsivežti kasmet reikia gauti leidimą, nes jis Lietuvoje neregistruotas.

Mažais žingsneliais į priekį

Pripažįstama, kad plėtojant sodininkystės verslą reikia nusiteikti, kad prireiks daug rankų darbo: genėjimas, skynimas, rūšiavimas. Vis tik kai kuriuos darbus galima mechanizuoti. Prieš keletą metų luksnėniškiai įsigijo traktorių su belaipsne hidromechanine transmisija, kad prie jo būtų galima pritvirtinti genėjimo įrangą.

sandSaugyklose kontroliuojamos obuolių laikymo sąlygos, todėl paprastai obuoliais prekiaujama net iki birželio.

Po truputį plečiant sodus atsiranda ir kitas galvos skausmas kur tinkamai sandėliuoti derlių. Pasak V. Stanaičio, rengdami modernizavimo projektus ES paramai gauti, jie bendradarbiauja su Konsultavimo tarnybos konsultantais. Ir dabar nekantriai laukia paraiškų rinkimo etapo pradžios. Už paramos lėšas planuojama įsigyti kelis modernius šaldytuvus su kontroliuojama sistema, o gal net įsirengti specialią įrangą, deginančią etileną (įrangą, kuri šaldytuvuose sudegina dujas. Jos išsiskiria nokstant vaisiams ir dar labiau juos sunokina). Tuomet vaisius galima išlaikyti nuo derliaus iki derliaus.

„Luksnėnų sodų“ ateitis – jaunas sodas. Tai didelė investicija, todėl viskas daroma pamažu. Ateityje planuojama šalia sodo įrengti nedidelę parduotuvėlę, kurioje būtų prekiaujama bendrovėje užauginta produkcija.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.