Donatas Tumas tęsia prosenelių ūkininkavimo istoriją

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2022-05-30

LŽŪKT Panevėžio r. biuro klientas Donatas Tumas su šeima gyvena prosenelių sodyboje, kuri nuo seno vadinama „Vanagyne“. Giminės istoriją menančioje vietoje dabar 330 ha ūkio centras. Su Donatu kalbėjomės apie žaliąjį kursą, ūkyje atliekamus bandymus, draugišką požiūrį į gamtą ir aktyvią visuomeninę veiklą.

Priešais jūsų sodybą medinė skulptūra su užrašu „Vanagynė“. Kodėl taip pavadinta?

Mūsų kaimas yra Kiaužeriai, o sodybą, kiek aš atsimenu, visada vadindavo „Vanagyne“. Nors tikslios pavadinimo istorijos nežinau, norėjosi įamžinti. Čia mano prosenelių žemė. Jie turėjo 10 hektarų. Tėtis pasakojo, kad gal kokie 3 ha buvo dirbamos. Daugiau krūmai, pievos, linmarkės, o gyveno iš braškių. Jų augino apie 10 arų, skindavo ir veždavo į Panevėžio turgų. Gi seniau – mėsą, grūdus užsiaugini, pavalgyt turi ir užtenka.

Tautodailininko iš Radviliškio Eduardo Tito skulptūra

Daug šalia buvusių sodybų dėl melioracijos iškeltos, o mūsiškė liko, kadangi buvo geresni sandėliai, kolūkio laikais čia grūdus laikydavo. Proseneliai buvo ištremti į Sibirą. Kai grįžo, jiems jau to namo neatidavė, o 1992 m. atsiėmus sodybą čia buvo baisu, apleista.

Mes nieko naujo nesame pastatę apart namo ir šiek tiek rekonstravome sandėlį. Čia buvęs tvartas, ten – daržinė. Ji buvo sukūrenta. Atstatėm vienas prie vieno į tą pačią vietą. Taip pat namo pamato fragmentą specialiai palikome. Neturi svajonių – neturi tikslo. Norėčiau šitą pastatą pakeisti (rodo). Kinietiškas dizainas (juokauja) – stogas įlinkęs. Pastatyti šildomą garažą, kad žiemą galėtumėm techniką remontuoti.

Medžiai aplink sodybą mena prosenelius. Kiekvienas turi savo istoriją. Dėdė, bėgdamas nuo tremties, pasodino topolį. Už Donato jo pasodinta dvikamienė Europos Sąjungos pušis. Jai jau 18 metų.

Taigi nuo prosenelių 10 ha dabar ūkis jau 330 hektarų. Daugiausia sėjame salyklinių miežių, po to kviečiai, žieminiai rapsai, žirniai. Jau kokius 7 m. auginu migles sėklai, kurias parduodu vokiečiams. Mes gerai gyvename – supirktuvės prie pat. Iki Panevėžio 25, Šeduva už 16 kilometrų. Problemų parduoti nėra.

Žaliasis kursas – baubas ar tobulėjimas?

Žaliasis kursas tikrai nėra baubas. Nereikia persistengti su trąšomis. Nereikia siekti maksimalių derlių. Net ir ekonomiškai neapsimoka. Atrodo, kad kuo daugiau pripilsi trąšų, tuo daugiau prikulsi. Pinigine įžvalga, kai žiūri po kablelio, gal priedas ir gaunamas, o darbo daugiau, išlaidos, plius tarša. Aš jau seniai treniruojuosi su žaliuoju kursu. Beariminės technologijos bandymus pradėjau nuo 1999 m., o masiškai neart pradėjau nuo 2008 m., kai Panevėžio cukraus fabrikas užsidarė. Nutariau, kad vežti cukrinius į Kėdainius neapsimoka, darbo daug, o piniginė vertė nei kiek nepadidėja. Pasirinkau restruktūrizaciją, pradėjau auginti žirnius ir nuo tada neariu.

Su naujovėmis senokai draugauju: tikslusis važiavimas, išmanus purkštuvas. Juk 10–15 proc. chemijos sutaupoma ir taršos mažiau.

Jau aštuntą sezoną dirbu pagal dirvožemio tyrimus. Maždaug 2 furomis mažiau trąšų reikia. Turiu tokių vietų laukuose, kur 8 m. nei gramo trąšų neberiu, o derlius stabilus, nei kiek nemažėja.

Praeitais metais vieną rapsų lauką azotinėmis trąšomis patręšiau pagal rekomendacijas – hektarui 220 veikliosios medžiagos, o kitą – 160 veikliosios medžiagos. Ir viename, ir kitame prikūliau 4 tonas. Taigi 200 kg salietros nedavė jokio geresnio rezultato. Šiemet dar mažiau pabandžiau – 120. Žiūrėsim, kaip bus, o kol kas labai gerai atrodo.

Prieš 5 m. pradėjau auginti tarpinius augalus. Iš pradžių sėjau garstyčias ir ridikus, bet lankydamasis įvairiuose mokymuose, seminaruose sužinojau, kad jie netinka, jei augini rapsus. Dabar sėju grikių, avižų, saulėgrąžų mišinį.

Kalbant apie žalinimą, reikalaujama 3 m palei griovius auginti žolę. Manau, kad geriau sėti tarpinius žydinčius medingus augalus, kurie naudingi bitėms. Ir grožis, kvapas. Pernai pasėjau, nuėjau pažiūrėt, kiek ten bičių. Šiemet aplink ąžuolą (niekas po tais medžiais neauga) viename lauke pasėjome saulėgrąžų, facelijų, agurklių.

Tikra bičių karalija

Vėsus pavasaris neleido augalams lengvai augti. Vakar visus laukus apvažiavau, pasižiūrėjau. Jau šiek tiek maloniau darosi. Bet iki tol buvo tokių vietų, kur ir žemės tyrimai padaryti, žinau, kad ten trąšų trūksta, pagal žemėlapį jau antrus metus patręšti, turėtų pradėti atsistatinėt, vis tiek ten kažkas negerai. Galvoju, gal reikėtų humusą ištirti. Jo nepadidinsi greitai. Esu daręs bandymus su granuliuotu paukščių mėšlu. Didelio priedo nebuvo.

Rugpjūčio 14 d. pasėti rapsai `Dariot`ir `Duplo` atrodo puikiai. Pats žydėjimas.

Pats svarbiausias dalykas yra sėjomaina. Jos griežtai laikausi. Jei tik pradedi komercijos vaikytis, niekas nesigauna. Man labai patiko vieno Švedijos ūkininko pavyzdys. Jis žemei gerinti sėjo liucernas. Paklausus kodėl, juk gyvulių neturi, be to, nieko tame lauke negali sėti dvejus metus, atsakė: „Mano žemė nuosava ir yra turtas, ją sugadinti gali greitai, o atstatyti – ne“.

Akivaizdu, kad žaliasis kursas jums nėra našta, nebijote naujovių. Kokių dar bandymų ūkyje atlikote?

Jei nebūna kataklizmų, kviečių esu kūlęs beveik 9 t/ha, salyklinių miežių – apie 7 t/ha, rapsų – 4,5 t/ha, žirnių – apie 5 t/ha. Žinoma, čia ne stebuklai, nes yra kas daugiau užaugina, bet mano technologijoj pakanka. Ūkio žemės derlingumo balas – nuo 40 iki 50. Visur galima kažką užaugint. Jei nori masyve, kur yra nuo durpės, smėlio iki molio, pasiekti bendrą rezultatą – niekaip nepavyks. Turiu 50 ha lauką. Padalinau per pusę, nes ten yra prastesnės žemės, kurioje auginu žoles sėklai, nes uždirbu iš jo. Jei ten auginčiau miežius – pradirbčiau.

Mano ūkyje bandymus atliko įvairios firmos ir pats bandau kai ką išsiaiškinti. Šį kartą įvairių veislių kviečius pasėjau skirtingomis sėklos normomis.Aš sakau – nustokite tręšti žemę grūdais. Galima su mažesnėmis normomis,tikrai nereikia maksimalių.

„Iš vieno grūdo mes turim 5 stiprius stiebus. Jei pasėsi tankiau, turėsi geriausiu atveju tris stiprius, o sėklos norma čia –120 kg/ha“, – komentuoja Donatas.

Šiemet pasiteisino pasėlių akėjimas pavasarį. Dėl temperatūros svyravimo ir mėnesį užsitęsusios sausros buvo tokie plyšiai, kad ranką galima įkišti. Pravažiavom su akėčioms, užsidarė, drėgmė neišgaruoja ir turi šiek tiek priedo. Žemės ūkyje nėra vienodų metų ir vienodos technologijos. Turi visą laiką improvizuoti.

Jūs – rajono Tarybos narys. Kas šiandien svarbiausia krašto ūkininkams?

Rajono lygmeny didelių problemų ūkininkai nekelia. Melioracija, stumbrai – gal didžiausios.

Mano ūkyje su drenažu viskas gerai. Manau, kad dirva susitvarkė naudojant beariminę technologiją, giluminį purentuvą. Nėra pado, todėl vanduo nubėga.

Stumbrai pas mus neužklysta. Turime čia kitokių gyvių. Prieš dvi savaites sodyboje gyveno bebras. Atsikeli ir žiūri, ar obelys neišguldytos. Po beržu jau pasidarė urvą su langeliu. Už kelio, prie upelio, auga rapsai. Kiekvieną dieną važiuoju ir matau primėtytų, atrodo, kad jis prisikrauna jų į glėbį ir neša. Pribarstyta ant kelio, o prie vandens jų visa krūva, į vandenį primerkta. Rapsai net su šaknimis išrauti. Aš juokauju, kad reikės važiuot į rajoną forminti žvėrelių žalą. Bet ką jau ten. Svarbu, kad sodyboje medžių neguldo. Kai dabar vandens trūkumas, tai kartais ir gerai, kad užtvenkia. Pusiau išmanus drenažas gaunasi (juokiasi).

Esate aktyvus žmogus: tautiniai šokiai, krepšinis miestelių lygoje. Kaip viską suspėjate?

Reikia turėti noro, gerai susiplanuoti ir nieko neatidėti. Pavyzdžiui, noriu Lietkabelio varžybas pažiūrėti, suplanuoju darbus iki ir po jų. Todėl kartais ir pavakaroti laukuose tenka.

Su „Smilgės“ šokėjais

Neseniai atšventėme tautinių šokių kolektyvo „Smilgė“ veiklos 20-metį. Jame šoka net trys ūkininkai. Vasarą – sudėtingiau, negalime. Nežiūrint į tai – dalyvauti Dainų šventėje jau yra šventas reikalas. Žiemą daugiau pakoncertuojame. Koncertavome ir užsienyje: Latvijoje, Baltarusijoje, Londone.

Žaidžiu krepšinį mažų miestelių lygoje. Anksčiau su jaunimu, dabar jau su veteranais Smilgiams atstovaujame.

Kiti sako, kad nėra miesteliuose ką veikti. Tu tik nueik ir pradėk. Dukros Smilgių gimnazijoje mokosi, groja kapeloje, lanko dziudo treniruotes, žaidžia tinklinį, stalo tenisą. Tik spėk suktis.

Kodėl pasirinkote ūkio buhalterinę apskaitą tvarkyti Konsultavimo tarnybos biure?

Su Konsultavimo tarnybos biuru bendradarbiauju jau daugiau kaip 25 metus, nuo 1997 m., kai gavau ūkininko pažymėjimą. Visi pirmieji ūkininkai pradžioje sėmėsi patirties iš tuometinio biuro vadovo, agronomo Gintauto Vyšniausko. Kursai, seminarai, lauko dienos – gavome daug žinių.

„Donatas – visapusiškas žmogus. Puikiai spėja derinti ūkininkavimą su visuomeniniais įsipareigojimais ir pomėgiais“, – apie savo klientą sako Panevėžio r. biuro vadovė, buhalterinės apskaitos konsultantė Asta Varanauskienė.

Mano specialybė – žemės ūkio verslo organizavimas ir valdymas. Šiek tiek susijusi su buhalterija. Pradėjau pats ją tvarkyti, bet taip greitai keičiami įstatymai. Žiūrėk, jau vieną ar kitą prašovei. Nespėsi sekti. Jei ūkininkas įsėdo į traktorių, įsakymų visą vasarą neseka, o žiemą jau baudos laukia. Išlenda, kad pavėlavai, kažko nepadarei. Dabar ramu.

Nuotraukos Audriaus Nutauto (LŽŪKT) ir Donato Tumo.