Geriausiai žemę atgaivina ir pailsina pūdymas

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-03-16

Juodasis pūdymas beveik visus metus turi būti juodas – nežaliuoti! ^© LŽŪKT nuotr.

Pūdymas – viena iš pagrindinių natūralių priemonių, padedančių išnaikinti piktžoles, atkurti ir padidinti dirvožemio derlingumą. Atrodytų, be pūdymo kaip be rankų turėtų jaustis ekologinių ūkių savininkai, ypač auginantys javus. Tačiau vis mažiau Lietuvos dirvų, nuėmus žiemkenčius arba vasarojų, visus metus pūdymuoja.

„Pūdymas reikalauja didelių įvairių sąnaudų, o išmokų už jį nėra“, – apgailestauja ūkininkai „ekologai“, anaiptol neneigdami pūdymo svarbos didinant dirvožemio galimybes. Vieni iš jų prisipažįsta, jog, atsisakydami pūdymo, susitaiko su faktu, kad pasėlių derlingumas sumenks, užtat taupo laiką, jėgas ir lėšas. Kiti sako neturintys kur dėtis – kuo kitu, jei ne finansiškai nuostolingu pūdymu, iš dirvos išprašysi piktžoles, kai jų labai daug.

Suvokia svarbą

Ekologinio ūkininkavimo puoselėtojai tvirtina, jog už pūdymą būtinos išmokos. Jie pabrėžia, kad be šių išmokų bei be didesnio visapusiško Lietuvos valdžios institucijų dėmesio ekologiniam ūkininkavimui šalyje nedaugės ekologinių plotų. Taigi nebus pasiektas žaliojo kurso aplinkosauginis uždavinys, kad iki 2030 m. ekologiniais plotais taptų 25 proc. visos dirbamos žemės.

„Blogai, kad nėra išmokų už pūdymą“, – sunkiai atsidūsta ekologinio augalininkystės ūkio šeimininkas Rolandas Samuokaitis iš Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos Migonių kaimo.

„Būtinos išmokos už pūdymą. Be jų labai sunku ūkininkauti ekologiškai. Juk ūkininkai, kurie su piktžolėmis kovoja ne herbicidais, o juoduoju pūdymu, gerokai ilgiau dirba ir sunaudoja daugiau degalų, dažniau keičia traktorių detales“, – tvirtina Lietuvos ekologinių ūkininkų sąjungos pirmininkas Saulius Daniulis, piktindamasis, kad Lietuvoje nemokamos išmokos už pūdymą. Esą ydinga, kad net ne visi Lietuvos ūkininkai gali gauti išmokas už ekologinį ūkininkavimą. Vokietijos ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių ūkininkai gauna nemažas išmokas ir už ekologinį ūkininkavimą, ir už pūdymą, ir už kitus svarbesnius tokio ūkininkavimo veiksmus.

Apgauna piktžoles

Ekologinio ūkininkavimo entuziastės, agronomės Elenos Grajauskienės iš Alantos (Molėtų r.) nuomone, išmokos už juodąjį pūdymą turėtų būti didesnės nei už žaliąjį (užimtąjį) pūdymą, mat didesnės darbo sąnaudos ir išlaidos. Pasak specialistės, ūkininkaujant ekologiškai, juodasis pūdymas neišvengiamas, kai dirvoje gausu daugiamečių šakniastiebinių, šakniaatžalinių, liemenšaknių ir kitų piktžolių, kurios dauginasi vegetatyviškai ir plinta sėklomis, o turinčios storas ir giliai į žemę įaugusias šaknų sistemas – neretai plinta jų atžalomis.

„Kaip iš dirvos išprašysi, pavyzdžiui, dideles Suvalkijos dirvų priešes – usnis, juk jų šaknys yra 30–40 cm ilgio. Varpučių šaknys į žemę nelenda giliau nei 15 cm, bet ir jas sunku išprašyti iš žemelės. Žinoma, jei ant šių ir kitų galingų piktžolių užpilsi stipraus šmaro (taip Suvalkijoje vadinamas herbicidas), laukas nuruduos ir jos išnyks. Bet tai nebus ekologinis ūkininkavimas“, – sako E. Grajauskienė ir primena juodojo pūdymo esmę – piktžolės iš dirvos išprašomos jas beveik metus apgaudinėjant ir nuo vasarojaus nuėmimo iki žiemkenčių sėjos nieko joje nesėjant. Dirva visą tą laiką turi būti juoda.

Piktžolių apgavystė paprastai prasideda vasaros pabaigoje arba rudenį, po nuimto derliaus nuskutus 7–10 cm gyliu ražienas tame žemės plote, kuriame kitąmet ketinama sėti žiemkenčius. Paskui tą dirvą reikia iki spalio vidurio giliai (18–20 cm) suarti ir palikti ją ramybėje iki pavasario.

Kai pavasarį dirva pradeda želti, ji akėjama arba kultivuojama. Birželio antroje pusėje iškratomas mėšlas arba kompostas ir tuoj pat negiliai (15 cm) užariamas. Pasak E. Grajauskienės, dirva nuo pavasario visą vasarą „kutenama“, kai tik reikia, t. y. pradėjusi želti kultivuojama gilėliau – iki 15 cm.

Rugpjūčio pradžioje, likus trims savaitėms iki žiemkenčių sėjos, dirva suariama 20–25 cm gyliu. Taip į viršų išverčiamos nusilpusios, saulės šviesos nemačiusios piktžolių šaknys ir galutinai pribaigiamos.

Žemė atsilygina

„Dabar ekologinėje gamyboje pūdymas nėra privalomas. Svarbu, koks tai pūdymas: juodasis ar žaliasis. Jei pūdymas juodasis, kovojama su piktžolėmis, tačiau galima žemės erozija. Jei pūdymas žaliasis, tuomet auginami augalai žaliajai trąšai į dirvą įterpti. Visais atvejais žaliasis pūdymas yra geriau už juodąjį. Pagal sėjomainos planą abu šiuos pasėlius, ypač žaliąjį pūdymą, ūkininkas gali ir turi naudoti savo ūkyje“, – aiškina ekologinius ūkius sertifikuojančios įmonės „Ekoagros“ specialistas Timas Trubila.

„Pūdymas neduoda derliaus, nes pavasarį toje dirvoje nesėji. Užtai žiemkenčiai, rudenį pasėti tokioje dirvoje, duos trigubą derlių nei pavasarį nepūdymavusioje dirvoje pasėtas vasarojus. Žemė atsidėkos už poilsį, švarą ir atgaivą. Po juodojo pūdymo viename kvadratiniame metre žemės lieka vos 3–4 vienmetės piktžolės“, – teigia E. Grajauskienė, dabar su vyru ekologiškai ūkininkaujanti tik 25 aruose, kad šeimą aprūpintų sveiku maistu.

Kaip padidins plotus?

Gvidas Simonavičius iš Lapiškių kaimo Biržų rajone su dviem broliais – gerokai didesnio ekologinio augalininkystės ūkio savininkai. „Mūsų penkių laukų sėjomainoje reikėtų daugiau laikyti pūdymo, nei jo laikome augindami žiemkenčius kviečius, speltas, kvietrugius, miežius, grikius, pupas, vasarojų, o sėklai – kviečius ir dobilus“, – sako ūkininkas ir nurodo pagrindines priežastis, kodėl su broliais rečiau telkiasi pūdymą, nei norėtų. Esą deklaravus juodąjį pūdymą, ar nėra žydinčių piktžolių, labai dažnai kontroliuoja Nacionalinė mokėjimo agentūra. Bet ką daryti ūkininkui, kai suarus ar nukultivavus nemažo ploto dirvą, garstukai suželia ir žiedais apsipila per 2 savaites? Iš kur paimti laiko ir lėšų su jais taip dažnai kovoti? Todėl, mažinant rūpesčius, pūdymuoti tenka palikti mažesnį plotą.

Pasak G. Simonavičiaus, dėl pūdymo tenka prarasti daug pajamų, nes tais metais negaunamas derlius. Išmokų paskirtis – kompensuoti ūkininkui prarastas pajamas. Tačiau šiuo atveju Lietuvoje jos nekompensuojamos – skirtingai nei kitose šalyse, išmokos už pūdymą nemokamos.

„Lietuva užsibrėžė iki 2030 m. padidinti ekologinius plotus, tačiau kaip padidins, jei išmokų nėra?“ – abejoja G. Simonavičius, primindamas, kad iš pradžių išmokos už ekologinį ūkininkavimą buvo neblogos – 1 400 Lt/ha, paskui sumažintos perpus – 700 Lt/ha, dabar – tik 211 Eur/ha.

„Per tą laiką juk brango ir technika, ir darbo jėga. Žemės nuoma pabrango trigubai“, – vardija ūkininkas. Pasak jo, pūdymavus dirvą, kitąmet gaunamas geresnis derlius. Tačiau pajamos už jį neatperka išlaidų, patirtų puoselėjant pūdymą bei tais metais negavus derliaus.

Gerina kitaip

Pašnekovas, norėdamas įsėliu pagerinti dirvą, pavasarį sėja dobilus į dirvą, kurioje rudenį ketina sėti žiemkenčius. Prieš sėją dobilus įterpia į dirvą. Dirvą gerina ir leisdamas nuskustose ražienose sudygti piktžolėms ir išbirusiems grūdams, o spalį lauką suardamas.

Pasak G. Simonavičiaus, tokie dirvos gerinimo būdai neatstoja pūdymo naudos. Esą be pūdymo dirva vis tiek mažiau ar daugiau nualinama, nepaisant to, kad gerinama posėliu ar įsėliu, mėšlu, kompostu. Jei įstengtų, dažniau rinktųsi žaliąjį pūdymą. „Jis ir piktžoles iš dirvos išnaikina, ir ją papildo organika – grąžina žemei tai, ką iš jos išneša žiemkenčiai. Žemė dar ir pailsi“, – svarsto ūkininkas.

Kyšo ausys

Ūkininkas G. Simonavičius nesupranta, kodėl Lietuvoje nepadedama puoselėti žemės taip, kaip mūsų protėviai nuo seno ją puoselėjo – pūdymu. Kodėl prisigalvojama nebūtų savanaudiškų gudrybių, iš kurių, pasak pašnekovo, kyšo suinteresuotų žmonių ausys? Antai Žemės ūkio ministerija apie 2015 m. ėmė gąsdinti ekologinių ūkių savininkus, jei 2019 m. deklaruodami pasėlius neturės dirvų tyrimų ir, atsižvelgę į juos, nebus sudarę planų, kiek maisto medžiagų į jas įterps, už tuos metus negaus išmokų.

Pasak G. Simonavičiaus, tąkart ūkininkams buvo rekomenduojama, atsižvelgus į jų sudarytus planus, į dirvą įterpti brangių užsieninių organinių preparatų, pavyzdžiui, granuliuoto vištų mėšlo. Dirvų tyrimai brangiai atsiėjo, jų kainos didėjo, ilgėjant norinčiųjų juos turėti eilei. Paskui, ūkininkams sukilus, tokie reikalavimai buvo atšaukti. „Dirvos tyrimai yra gerai, tačiau jie negali būti privalomi“, – sako G. Simonavičius, neabejodamas, kad tąkart buvo užsimota užsieninius preparatus padaryti privalomus.

Tad kodėl Lietuvos ekologinių ūkių savininkai negauna išmokų už pūdymą? Galbūt ketinama jas mokėti? Žemės ūkio ministerija į šiuos klausimus atsakė taip: „Kiekviena ES šalis, vadovaudamasi ES teisynu, rengia paramos schemas ekologiškai ūkininkaujantiems žemės ūkio veiklos subjektams. Lietuvoje parama mokama už ekologišką produkciją, užaugintą pagal ekologinei žemės ūkio gamybai keliamus reikalavimus.“

ŪP korespondentė Jolanta Kažemėkaitytė