Grikiai – nepelnytai užmiršti

Dr. Audrius Stoškus

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Varėnos r. biuro augalininkystės konsultantas

2011-08-18

Dar visai neseniai lietuviai buvo beužmirštą grikius. Grikių košės galėjai paragauti tik sovietinėje kariuomenėje arba nuvogęs kelias kruopas nuo kūdikių, nes jos buvo parduodamos tik vaistinėse kūdikių maisteliui. Ir neveltui.

Turi unikalių gydomųjų savybių

Jų baltymai vertingesni už javų. Savo verte jie beveik prilygsta ankštinių augalų bei gyvulinės kilmės baltymams (kiaušinių, pieno). Grikių košė su pienu pagal amino rūgščių sudėtį artima mėsai. Grikių riebalai labai atsparūs oksidacijai, todėl kruopos gali būti laikomos ilgą laiką, nes jų maistinės savybės neblogėja. Grikiai – vieninteliai grūdiniai augalai, kurie turi rutino (vitamino P). Jo daugiausiai būna žieduose ir žaliuose lapuose. Rutinas naudojamas širdies, kraujagyslių, hipertonijos, cukrinio diabeto ir kitų ligų profilaktikai bei gydymui, sumažina neigiamą radioaktyvių medžiagų poveikį.

Tai daug nektaro turintys augalai. Jie labai ilgai žydi, todėl bitės palankiais metais iš hektaro gali prinešti iki 100 kg medaus. Grikių medus būna tamsiai raudonas arba rudas, malonaus kvapo ir skonio, išsiskiria dideliu baltyminių medžiagų ir geležies kiekiu.

Atvežti „Moskvičiaus“ bagažinėje

Dzūkijoje, toliau nuo svetimų akių, nedidelį grikių sklypelį augino šviesios atminties LŽĮ Perlojos bandymų stoties direktorius Jonas Aleksonis. Atgavus nepriklausomybę kaip tik čia ir atgimė lietuviški grikiai. Pradėti jų agrotechnikos tyrimai. Perlojos bandymų stoties darbuotojai iš Ukrainos „Moskvičiaus“ bagažinėje įsivežė pirminio dauginimo „Smuglianka“ veislės grikius. Šiuo metu grikių auginimo agrotechnikos tyrimus atlieka ir lietuviškas veisles kuria LAMMC Vokės filialo mokslo darbuotojai.

Nuo minimų įvykių praėjo du dešimtmečiai. Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, grikiai plačiai paplito. Dabar jų auginama apie 25 tūkst. ha.

Gali būti tarpiniu pasėliu

Grikius galima auginti kaip tarpinius ar posėlinius augalus, žalia mase šerti galvijus, gaminti silosą ar šienainį. Grikių vegetacijos periodas trumpas (70–90 dienų), o sėjami jie vėliau už kitus augalus, todėl labai tinka atsėti išnykusius žieminius ar net vasarinius javus. Taip pat galima, ypač auginant kartu su lubinais, juos aparti kaip žaliąją trąšą.

Šiuo metu, kai sėjomainose vyrauja varpiniai augalai, gerai patręšti ir nepiktžolėti grikiai yra tinkami priešsėliai daugeliui žemės ūkio augalų, nes jie mažina varpinių augalų užsikrėtimą šaknų puviniais, o kai yra palankios sąlygos, neblogai stelbia piktžoles. Po grikių dirva lieka švari ir puri.

Grikių šaknų sistema silpna, tačiau fiziologiškai labai aktyvi. Pagrindinė, liemeninė šaknis yra du karus trumpesnė už avižų, pasiekia apie 1 m gylį. Pagal šaknų masę grikiai kviečiams nusileidžia 2,4 karto, miežiams – 1,6 karto, tačiau pagal siurbiamąsias savybes kviečius pralenkia 2,7, o miežius – net 5,5 karto. Grikiams būdinga tai, kad ant jų šaknų yra ilgi šakniaplaukiai, kurie išskirdami skruzdžių, acto ir citrinos rūgštis, sugeba ištirpinti dirvoje sunkiai tirpstančius junginius, todėl jie laikomi dirvai nereikliais augalais.

Sėjos laikas ir būdas

LAMMC Perlojos bandymų stoties duomenimis, grikiai sėjami gegužės pabaigoje birželio pirmomis dienomis, nors, jei pavasaris ankstyvas ir dirvos anksčiau įšyla, grikius reikėtų pradėti sėti anksčiau – nuo gegužės vidurio.

O štai dzūkai nuo seno sėjo grikius, kai pradėdavo skraidyti grikinukai. Šie vabalai skraido gegužės–birželio mėnesiais, šiltomis saulėtomis dienomis. Patelės kiaušinius deda į dirvą. Lervos minta įvairių žolinių ir sumedėjusių augalų šaknimis.

Grikinukas (sodinis grambuoliukas) (Phyllopertha horticola)

Lietuvoje grikiai dažniausiai sėjami siauraeiliu (15 cm tarpueiliais) būdu. Daugelio tyrėjų nuomone, derlingesnėse dirvose efektyvesnis sėjos būdas – plačiaeilis (40–45 cm). Sėjant pastaruoju būdu, sunaudojama mažiau sėklos, geresnis augalų apšvietimas, didesnis maitinimosi plotas, susiformuoja daugiau produktyvių šakų. Plačiaeilio pasėlio piktžoles galima ir sėkmingai naikinti mechaninėmis priemonėmis, tačiau nustatyta, kad pasėjus grikius šiuo būdu ir nė karto nesupurenus tarpueilių, jų derlingumas sumažėja beveik du kartus.

Skirtingu laiku sėti grikiai

Kai kurie ūkininkai gerus rezultatus gauna sėdami grikius pakrikai, trąšų barstomosiomis 100–120 kg/ha norma, po sėklos išbarstymo įkultivuodami.

Sėjant siauraeiliu būdu, sėklos norma – 3–3,8 mln./ha (80–100 kg). Sunkesnėse dirvose sėklos įterpiamos 3–5 cm, lengvesnėse – 5–7 cm, o jei viršutinis dirvos sluoksnis perdžiūvęs – 8–10 cm gylio.

Grikiai dygsta, kai 13 dienų dirvos temperatūra yra 8 °C, o 4–5 dienas – 25 °C, dar po 15–25 dienų prasideda butonizacija, o praėjus 25–30 dienų nuo daigų pasirodymo, grikiai pradeda žydėti. Žydėjimo ir brendimo tarpsnis tęsiasi 30–50 dienų.

Grikiai mėgsta vandenį. Vienam gramui organinės medžiagos pagaminti grikiai sunaudoja du kartus daugiau vandens negu kviečiai arba miežiai. Augant vandens poreikis ir augalų reakcija į jo trūkumą keičiasi: iki žydėjimo grikiai palyginti lengvai pakelia drėgmės trūkumą, tačiau pirmos 20 žydėjimo dienų yra labai svarbios. Kai šiuo laikotarpiu trūksta drėgmės ir laikosi aukšta temperatūra, pražudoma didelė dalis derliaus.

Grikiai pasėti į sausą dirvą

Vaisių formavimosi metu grikiai labai reaguoja į šviesą. Į tai reikia atkreipti dėmesį nustatant azoto trąšų normas ir sėklos kiekį. Kai tręšiama gausiai, drėgnumas optimalus, pasėliai būna per tankūs, derlingumas mažėja. Perlojos bandymų stoties duomenimis, optimali azoto trąšų norma – 30–45 kg/ha kv. m. Įterpiat trąšas į eilutes kartu su sėkla, fosforo užtenka 10–20 kg/ha, o kalio – 35–40 kg/ha. Grikiai jautrūs chlorui, todėl trąšos turėtų būti bechlorės. Tręšiant pavasarį, netikslinga naudoti didesnes kaip 30–60 kg/ha NPK normas.

Grikiai sėjami vėlai, dažnai į apysausę dirvą, todėl sėjos metu arba tuoj po jos dirvą reikia voluoti. Jei sėjos metu dirva drėgna, voluoti nepatariama.

Akėjimo nauda

Ankstyvaisiais grikių augimo tarpsniais jiems labai kenkia piktžolės. Chemija čia nepadės, nes šiuo metu grikių cheminei apsaugai yra registruotas tik vienas herbicidas – Ouragan with system 4 (v.m.glifosatas). Nenupurškus prieš sėją, kontroliuoti piktžolių plitimą gali tik akėjimas. Vokėje nustatyta, kad pasėlį nuakėjus prieš grikių sudygimą, piktžolių sumažėja 20 proc., akėjant grikius sudygus 42 proc., o akėjant du kartus – 54 proc. Akėti galima pradėti praėjus 3 dienoms po sėjos, 2/3 sėjos gylio. Iki grikių sudygimo pasėlį galima nuakėti 2 kartus. Sudygusius grikius galima akėti iki pirmojo tikrojo lapelio pasirodymo. Akėjama vidurdienį, saulėtomis dienomis, kai jie būna, minkšti, suglebę, mažiau pažeidžiami. Važiavimo greitis 4–5 km/h.

Bitės padidina derlių

Svarbus vaidmuo, didinant grikių derlingumą, tenka bitininkystei. Literatūroje nurodoma, kad izoliavus grikius nuo vabzdžių, derlius tesiekia 0,47 t/ha, o leidus žiedus laisvai lankyti vabzdžiams – 1,68 t/ha. Nustatyta, kad gamybinėmis sąlygomis bitės grikių grūdų derlių padidina 0,5–0,6 t/ha, o grikiai, ilgai žydėdami, tampa gera bičių ganykla (35–50 dienų). Bites į lauką reikia atvežti 2–3 dienos iki žydėjimo pradžios (2–3 šeimos/ha), nes grikių žiedai daugiau nektaro išskiria pirmoje žydėjimo pusėje.

Be to, nektaringumas priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Kai orai sausi ir karšti arba užsitęsęs lietingas laikotarpis, nektaro išskiriama mažiau, todėl bitės nenoriai lanko tokį pasėlį. Norint padidinti lankomumą, tuo pačiu ir apdulkinimo efektyvumą, reikėtų bites pamaitinti aromatingu grikių sirupu. Paruošti nesudėtinga: reikia 1 l karšto vandens ištirpinti 1 kg cukraus. Į ataušintą sirupą įdėti vieną ketvirtadalį jo tūrio grikių žiedų vainiklapių. Po keleto valandų žiedai nukošiami, sirupą galima naudoti. Jo reikia įpilti į bičių avilių penėtuves anksti ryte.

Geriausia – laikytis agrotechnikos reikalavimų

Grikius gali pažeisti pilkasis puvinys, askochitozė, cerkosporiozė, fuzariozė, bakteriozė, fitoforeozė. Gali apnikti lapų blakutės, sodiniai grambuoliai, amarai, pelėdgalvių vikšrai, tripsai. Tačiau grikiai, palyginus su kitais žemės ūkio augalais, mažiau kenčia nuo žaladarių, todėl nuo ligų ir kenkėjų turi pakakti profilaktinių priemonių. Pati geriausia priemonė – griežtas agrotechnikos reikalavimų laikymasis. Pirmiausiai – tinkama sėjomainos rotacija. Gerai įdirbant žemę įterpiamos augalinės liekanos, išnaikinamos piktžolė, todėl žūsta ir dauguma ligų sukėlėjų bei kenkėjų. Labai svarbu pasėti geros kokybės sėklą optimaliais terminais. Ligos labiau plinta, kai pasėlis būna per tankus arba pertręštas azoto trąšomis.

Amarų pažeidimai

Krušos pažeisti grikiai

Derliaus nuėmimas

Tai pats sudėtingiausias darbų etapas, nuo kurio labai priklauso derliaus gausa ir kokybė. Dėl ilgo grikių žydėjimo sunku parinkti pjūties laiką, nes ant to paties augalo neretai būna ir visiškai subrendusių grūdų, ir vis dar žydinčių žiedų.

Sausesnio klimato šalyse grikius nuima atskirtiniu būdu, subrendus 80 proc. grūdų. Nupjauna, 3–5 dienas padžiovina ir tada kulia. Mūsų klimato sąlygomis šis būdas rizikingas. Lietuvoje grikiai pjaunami kombainais, kai subręsta 90–100 proc. grūdų. Norint tikslai nustatyti procentinį grūdų subrendimą, reikia iš viso lauko paimti ne mažiau kaip 10 augalų pavyzdžių. Suskaičiavus subrendusius ir nesubrendusius grūdus, nustatomas grūdų subrendimo procentas. Atskirais metais derlius lengviau nuimamas, kai rugsėjo pradžioje grikius pakanda šalnos, tačiau taip būna retai.