Įsibėgėja žieminių rapsų sėja

Jolanta Armonavičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kaišiadorių r. biuro augalininkystės konsultantė

2014-08-27

Laikas bėga labai greitai. Atrodo tik prasidėjo pavasaris, atgijo gamta, o čia jau baigiasi vasara ir žemdirbiai sukasi darbų sūkuryje. Augalininkystės ūkių savininkų galvose šiuo metu ne tik javapjūtės darbai, bet ir žieminių pasėlių sėja.

Pirmiausia reikėtų suskubti pasėti žieminius rapsus. Europoje rapsai yra svarbiausi žemės ūkio augalai gaminant maistinį aliejų, biokurą bei pašarus. Rugpjūtį prasideda žieminių rapsų sėja, todėl būtina stengtis nesuvėlinti sėjos darbų.

Veislės parinkimas

Šiuo metu Nacionaliniame augalų veislių sąraše, kurį sudarė Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, yra įrašyta daugiau kaip 40 žieminių rapsų veislių. Visos jos derlingos ir tinkamos auginti, tik svarbu mokėti pasirinkti tas veisles, kurios tiktų pagal kiekvieno lauko dirvožemio savybes, priešsėlio rūšį ir kitas specifines sąlygas.

Untitled-teksto

Galima rinktis iš linijinių ar hibridinių veislių. Linijines veislės tinka, kai sėjos laikas optimalus (rugpjūčio II dešimtadienis) ir tinkamai paruošta dirva. Šios veislės niekuo nenusileidžia hibridinėms. Optimaliu laiku pasėti linijinių veislių rapsai spėja pasiekti reikalingą augalo išsivystymo lygį, sukaupia reikiamą kiekį sausų medžiagų ir pasiruošia žiemojimui. Sėją suvėlinus, geriau rinktis hibridines veisles, nes jos yra atsparesnės atšiauresnėms gamtinėms ir agrotechninėms sąlygoms.

Žieminiai rapsai optimalią būklę pasiekia tik tada, kai nuo sudygimo pradžios iki vegetacijos pabaigos rudenį praeina 60–80 dienų. Nesvarbu, kurią veislę pasirinktume, svarbiausia, kad rapsai prieš prasidedant šaltajam periodui turėtų 6–8 lapus, šaknies kaklelio storis siektų 6–10 mm, viršutinio pumpuro aukštis būtų 3–4 cm, pagrindinė šaknis būtų 20–50 cm, o augalų skaičius viename kvadratiniame metre siektų: hibridinių veislių 30–60 vnt., o linijinių – 60–80 vnt. Renkantis veislę, dėmesį reikia atkreipti į žiemiškumo balą, jis neturi būti mažesnis nei 8, kadangi neįmanoma iš anksto žinoti, kokia bus ateinanti žiema. Pasirinkus žemesnio balo veislę, daugiau rizikuojate.

Dirvožemio savybės

Tik 60–70 proc. Lietuvos dirvožemių tinka rapsams auginti, daugiausia jų yra – Vidurio Lietuvoje. Žieminiams rapsams geriausiai tinka vidutinio sunkumo, neutralūs, maisto medžiagomis turtingi dirvožemiai.

Rapsų derlius labai priklauso nuo tinkamai paruoštos dirvos. Dirvožemis turėtų būti sukultūrintas, armuo apie 25 cm storio, humusingas. Jame neturėtų būti likę daugiamečių piktžolių vegetatyvinių dauginimosi organų, taip pat jis turi būti neužkrėstas nematodais.

Svarbu, kad laukai būtų melioruoti, armuo ir podirvis laidūs vandeniui, geros aeracijos. Dirvožemio reljefas –lygus, su nežymiu nuolydžiu, kuriame neturėtų būti luomų, drenažui užsikimšus susidariusių užmirkusių įdubimų, nes rapsai nepakelia užmirkimo. Netinka smėlynai ir durpžemiai.

Rapsų vieta sėjomainoje

Didelį dėmesį reikėtų skirti rapsų sėjomainai. Siekiant išvengti ligų ir kenkėjų antplūdžio, rapsai į
tą patį lauką turėtų grįžti po 3–4 metų. Kaip priešsėlio reikėtų vengti kryžmažiedžių ir bastutinių šeimų augalų. Geras žieminių rapsų priešsėlis: pūdymas, daugiametės ar vienmetės žolės, vikių –avižų mišinys.

Dauguma ūkininkų žieminius rapsus sėja po žieminių ar vasarinių javų. Javai kaip priešsėlis biologine prasme geras, nes neturi bendrų ligų ir kenkėjų. Tačiau po javų pjūties dažnai lieka per mažai laiko tinkamai paruošti žemę rapsų sėjai. Dėl žemės dirbimo suvėlinus sėją, arba sėjant į blogai išdirbtas dirvas, rapsų derlius mažėja. Sėjomainos rotacijoje rapsai neturėtų viršyti 25 proc., nes kitu atveju, teks ruoštis intensyvesnei augalų apsaugai.

Žemės dirbimas

Žemės dirbimas svarbi agrotechninė priemonė. Kaip jau buvo minėta, žieminiams rapsams reikalingos purios, geros aeracijos ir optimalaus drėgmės pralaidumo dirvos. Geriausia dirvas skusti ar kitaip purenti iš karto po priešsėlinių augalų pjūties, nes per vėlai atlikus pirmą paviršinį jų purenimą – padaugėja grumstų. Dirvose, kuriose daug grumstų, pasėti rapsai ilgai ir netolygiai dygsta, prastai žiemoja. Menkai sukultūrintus dirvožemius, turinčius mažai humuso ir kartu daug piktžolių, būtina suarti. Gerai sukultūrintose, nepiktžolėtose dirvose, galima taikyti beariminę dirvos dirbimo technologiją. Tačiau naudojant beariminę technologijoje sunkiau kovoti su piktžolėmis.

Sėklos norma

Teorinė hibridinių veislių žieminių rapsų sėklos norma – sėjant 30 sėklų/m², priklausomai nuo 1 000 sėklų masės, yra 1,6–1,8 kg/ha, sėjant 45 sėklas/m² – 2,4–2,5 kg/ha. Šiek tiek vėluojant sėti, reikėtų įterpti 60 sėklų/m², sėklos norma turėtų būti 3,2–3,4 kg/ha. Linijinių rapsų veislių sėklos normą reikėtų 8–10 proc. padidinti. Kiekvienas ūkininkas individualiai gali pasiskaičiuoti rapsų sėklos kiekį pagal formulę:

N=a*M/2*D-100

N – sėklos kiekis kg/ha^-1;

A – augalų tankumas vnt./ m^-2 (30–50 vnt. m^-2 ribose);

M – 1000 sėklų masė g;

D – sėklos daigumas proc. ( būna 60–90proc. ribose).

Reikia atkreipti dėmesį ir į sėklų stambumą: sėjant stambesnes sėklas jų išsėjama mažiau, ir atvirkščiai – sėjant smulkesnes gali būti per tankus pasėlis.

Geriau, kai žieminių rapsų pasėlis yra retesnis, nei per tankus. Tankiai sudygę augalai konkuruoja dėl šviesos ir maisto medžiagų. Augdami didžiausią energijos dalį skiria antžeminei daliai auginti ir ištįsta, mažiau jos skiria šaknims. Jei rapsų šaknys nepakankamai tvirtos, dirvos kilnojimosi metu jos gali nutrūkti, kas lemia augalų žūtį. Todėl tankus pasėlis visuomet yra mažiau atsparus nepalankioms žiemojimo sąlygoms. Dar vienas aspektas norint, kad rapsai gerai peržiemotų – juos patartina nupurkšti fungicidu, turinčiu augimo reguliavimo savybių.

Kova su piktžolėmis

Pasėlių piktžolėtumas yra svarbiausias veiksnys augalų vegetacijos metu, darantis neigiamą įtaką rapsų augimui, vystymuisi bei brendimui. Dėl šios priežasties žieminius rapsus būtina nupurkšti herbicidais. Po sėjos didesnė šių žemės ūkio augalų pasėlių dalis turėtų būti purškiama sisteminio veikimo herbicidais.

Svarbiausia, kad sėdami žieminius rapsus žemdirbiai nepamirštų dviejų pagrindinių taisyklių: nesuvėlintų sėjos ir nedidintų sėklos normos.