Jaunojo ūkininko vizija – modernus šeimos ūkis

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2017-06-27

Kaunas, kuriame studijavo, iš Šakių rajono kilusio Povilo Valaičio neužbūrė. Todėl baigęs mokslus jis parvyko į Žygėnų kaimą. Dabar 29-erių pedagogas ir ūkininkas, bendradarbiaudamas su LŽŪKT konsultantais, sėkmingai dalyvauja ES paramos programose, plėtoja 150 ha augalininkystės ūkį ir tikisi, kad 2017-ieji bus paženklinti sėkmės.

Dar studijuodamas krepšinio ir plaukimo trenerio specialybę Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar Lietuvos Sporto universitetas) Povilas Valaitis turėjo apsispręsti: ar perimti senelių turimus 8 ha ir pradėti savo verslą, ar atsisakyti perspektyvos ūkininkauti. Povilas sako, kad ilgai svarstyti neteko, greitai apsisprendė imtis žemės ūkio verslo, nes blaškytis nemėgstantis – jei pasiryžo ir eina pasirinktu keliu. „Nuo 8 ha ir prasidėjo mano ūkininkavimas. Žemės ūkis nebuvo svetimas. Matydavau, kaip dirbo seneliai, šalia ūkininkaujantiems padėdavau, bet kad kryptingai eičiau į ūkininkavimą, tikrai taip nebuvo. Iš tikrųjų dabar ir ūkininkauju, ir mokinuosi“, – apie apsisprendimą ūkininkauti kalba Povilas. –„Seneliai turėjo arklį ir padargų. Jokios technikos. Pirmąjį traktorių nusipirkau iš draugo ūkininko tėvų. Daug kas sakė ir sako, kad bus sunku, bet buvau apsisprendęs. Negatyvas kartais padeda – atsiranda motyvacija, norisi parodyti pesimistams, kad viskas įmanoma.“

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

„Jei nori ūkininkauti, turi žemė kvepėti“, – įsitikinęs jaunasis ūkininkas Povilas Valaitis

Pirmąją pasėlių deklaraciją Povilas pateikė 2014 metais. Jis neslepia, kad ir prieš trejus metus, ir dabar nelengva. Paradoksas, bet ūkininkavimo pradžioje netgi buvo lengviau. Galbūt veikė debiutanto sėkmė, kai mažiau žinai, mažiau ir „skauda“? Dabar, pasak Povilo, matant, kai augalas stresuoja, kai jam kažko trūksta, ir pats jaučia nerimą ir įtampą.

Ir moko, ir mokosi

Gebėjimas gerai planuoti ir paskirstyti laiką leidžia Povilui ne tik suspėti atlikti visus ūkio darbus, bet ir dirbti Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje kūno kultūros mokytoju, treniruoti jaunimą sporto centre ir mokytis magistrantūroje. Šį pavasarį Kauno technologijos universitete Povilas apgynė magistro diplomą – tapo kvalifikuotu kūno kultūros mokytoju (siekiant dirbti mokykloje, būtina mokytojo kvalifikacija, o turima sporto bakalauro kvalifikacinio laipsnio trenerio profesinė kvalifikacija netiko).

Jaunasis ūkininkas kartais pasvarsto galimybę studijuoti ir su žemės ūkiu susijusią specialybę, bet įsitikinęs, kad geriausia mokytoja yra praktika. „Studijuojant tik bendrą planą galima išmokti, o kiekvieni metai ūkyje yra vis kitokie, nauji iššūkiai ir jų sprendimo būdai. Dirbi ir mokiniesi. Kai besimokydamas patiri nuostolių, klaidą taip greitai išmoksti, kad jos niekada nepakartosi. Tik reikia savimi tikėti, pasitikėti ir nebijoti rizikuoti“, – įsitikinęs Povilas.

Sakoma, kad eksperimentavimas – geriausias būdas atrasti savąsias tiesas. Tad Povilas visuomet stengiasi lankytis LŽŪKT Šakių r. biure vykstančiuose seminaruose, organizuojamose lauko dienose, važiuoja pasisemti patirties ir į kituose rajonuose vykstančius mokymus. Dažnai apsilanko ir draugų ūkiuose ar patarimo klausia ne vieną dešimtmetį ūkius valdančių rajono ūkininkų. „Visuomet verta paklausyti patarimų. Esu jaunas ūkininkas, tad man tik mokytis ir mokytis. Prisirenku informacijos, paklausau patarimo, po to bandau pritaikyti savo ūkyje. Tai nelengva, nes kiek žmonių, tiek yra nuomonių ir patirčių. Juk niekas nepasako, ką būtent konkrečioje situacijoje reikia padaryti. Jie pataria, bet sprendimą visuomet priimu pats. Taip nuolat ir suku galvą. Tikrai nelengva, bet labai stengiuosi. Esu šimtu procentų optimistas“, – prisipažįsta Povilas.

Ūkininkavimo žinios buvo kaupiamos lankantis kursuose pagal Ūkininkavimo pradmenų mokymo programą bei Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo programą, įgyta profesinio pasirengimo kvalifikacija, išklausyti augalų apsaugos kursai. Nacionalinei mokėjimo agentūrai patvirtinus paraišką dėl „Naudojimosi konsultavimo paslaugomis, pasinaudota konsultacijomis pagal pirmąją veiklos sritį dėl ūkio atitikimo įvertinant teisės aktų nustatytus valdymo ir geros agrarinės bei aplinkosaugos būklės reikalavimus, darbo saugos standartus.

ES parama – didelė paspirtis

Siekiant išlaikyti ūkio pozicijas svarbus verslumas, idėjos ir vadyba, o svarbiausia – matyti perspektyvą. Povilas džiaugiasi, kad turėjo galimybę pasinaudoti ES parama. Ūkį įkūrė pagal priemonę „Jaunojo ūkininko įsikūrimas“. Už paramos lėšas nupirktas traktorius CASE IH PUMA 130. „Ūkiui buvo būtinas galingas traktorius. Man buvo skirta 40 tūkst. Eur parama. Jos neužteko, teko prisidėti praktiškai tiek pat, bet vis vien tai buvo didelė paspirtis. Tik savo lėšomis turbūt dar lig šiol tokio traktoriaus neturėčiau“, – paramos nauda neabejoja Povilas.

Dabar ūkininkas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, naudodamasis paramos, nuosavomis lėšomis bei paskola, įgyvendina ūkio modernizavimo projektą. Jau du etapai beveik baigti. Iš pirmojo įsigyta diskinė sėjamoji su pirminiu žemės dirbimu, dabar – prikabinamas purkštuvas su elektriniu valdymu ir kompiuterine kontrole, kurio sijos siekia 21 m darbinio pločio (turėtas buvo tik 12 m darbinio pločio), 20 tonų keliamosios galios puspriekabė.

Povilas tikisi, kad įsigyta technika padės efektyviau plėtoti veiklą: didinti darbo našumą, gerinti produkcijos kokybę, mažinti energijos, darbo laiko sąnaudas, žalingą poveikį aplinkai, gerinti darbo sąlygas – taip gerinant ūkio gyvybingumo rodiklius ir siekiant jo konkurencingumo. Tik Povilas įsitikinęs, kad galinga technika be žmogaus darbo yra niekas. „Kad ir kokia moderni technika būtų, vis tiek reikalingas žmogus. Aš ir pats taip darau ir broliams kartoju, kad niekas geriau nepadarys nei žmogus, sėdėdamas traktoriuje. Galbūt dideliuose ūkiuose, kur trūksta darbo jėgos, reikalinga išmanioji technika. Bet mums šiuo metu jos dar nereikia. Turime kur investuoti pinigus“, – mintimis dalijasi jaunasis ūkininkas.

Anot jo, siekiant įkurti ūkį, ES parama labai reikalinga, tik nevertėtų per ilgai svarstyti ir „užsižaisti“ dėliojant įvairias ūkio strategijas. „Jei tikrai nori ūkininkauti, reikia bandyti. Nepasisekė kartą, bandyti vėl. Turiu pavyzdžių, kai draugai per ilgai svarstė dėl paramos, kol galiausiai ja nepasinaudojo. Dabar gailisi. Žinoma, yra lengviau, kai ūkis yra likęs iš seniau, bet jei tai ūkio įsikūrimas 100 procentu, kai reikia įsigyti žemės, technikos, tuomet reikia bandyti. Jei praleisi šansą, tai ES paramos traukinys gali nuvažiuoti ir nebegrįžti,“ – pataria jaunasis ūkininkas dar vis svarstantiems pasinaudoti ES parama ūkiui įkurti.

Padeda konsultantai

Pasak Povilo Valaičio, pagrindinis postūmis sėkmingam ūkiui kurti buvo ne tik ES parama, bet ir bendradarbiavimas su konsultantais. Į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Šakių r. biurą Povilą ateiti paragino draugas, kuris jau naudojosi biure teikiamomis konsultavimo paslaugomis. „Konsultantai iš tikrųjų labai daug padėjo ir dabar konsultuoja: biure tvarkoma ūkio apskaita, parengti abiejų projektų (tiek įsikūrimas, tiek modernizavimas) verslo planai, tręšimo, purškimo žurnalai taip pat pildomi biure. Visi popieriai, kaip sakau, yra tvarkomi Šakių r. konsultavimo biure“, – LŽŪKT paslaugų naudingumu neabejoja Povilas.

Iš kairės: LŽŪKT Šakių r. biuro ekonomikos konsultantė Aušrelė Pukinskienė, sesuo Amanda, Povilas ir brolis Erikas

Jaunajam ūkininkui pagyrimų negaili ir abu verslo projektus rengusi ekonomikos konsultantė Aušrelė Pukinskienė. „Povilas viską gerai apgalvoja, turi zanavykiško tvarkingo taupumo, viską apmąstantis ir apskaičiuojantis, iš savęs spaudžiantis maksimumą, labai pozityvus jaunuolis. Tokius ir sėkmė myli“, – jaunojo ūkininko pasiekimais džiaugiasi konsultantė.

Siekiantiems pasinaudoti ES finansine parama, ekonomikos konsultantė primena, jog svarbu ne tik planuoti investicijas, kurioms įgyvendinti ūkis privalo būti gyvybingas ir mokus ne vienus metus. Labai svarbu nepamiršti, kad paramos gavimu projekto įgyvendinimas nesibaigia. Pasinaudojęs ja, paramos gavėjas įsipareigoja tam tikrą laikotarpį (5-erius, o kartais ir 7-erius metus) veiklą vykdyti efektyviai, gauti pelno, būti mokus. Jei įsipareigojimai neįvykdomi, ūkininkui taikomos sankcijos, piniginės nuoskaitos. Tuomet mažinama parama. „Kad nebūtų sunku pasiekti užsibrėžtų rodiklių, svarbu analizuoti ir numatyti savo veiklą – laiku pastebėti silpnąsias vietas ir užkirsti kelią nuostoliams, taip pat atrasti stipriąsias vietas ir jas maksimaliai išnaudoti didesnei ekonominei naudai gauti. O žemdirbiams visuomet pasirengę padėti verslo ekonomikos konsultantai, dirbantys visoje Lietuvoje“, – sako LŽŪKT ekonomikos konsultantė A. Pukinskinė.

Šios dienos prioritetas – įsigyti dar žemės

Per trejus metus Povilo valdomos žemės nuo 8 ha išsiplėtė iki 150 ha. Didžiausią plotą (90 ha) užima žieminiai ir vasariniai kviečiai. Pernai pradėjo auginti žieminius ir vasarinius rapsus, žirnius. Palyginti geros sudėties dirvožemis (vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas 55) leidžia gauti didelį augalų derlingumą – 2016 m. gauta vidutiniškai po 5–6 t/ha kviečių. Povilas sako, kad kol kas gaunamu derliaus kiekiu nenusivylė, tačiau dėl kokybės jau teko pasinervinti: pernai metai buvo labai lietingi, tad visus kviečius praktiškai reikėjo parduoti kaip pašarinės klasės. Povilas tikisi, kad šie metai bus geresni.

Kadangi Šakių rajonas yra tipiškas žemdirbystės kraštas, visi didieji laukų masyvai jau išpirkti, išnuomoti, likę tik „trihektarininkai“, o ir žemės kainos tiek nuomoti, tiek pirkti labai aukštos. Tad Povilo laukai išsibarstę po 3–5 ha, tik keli plotai yra 20–30 ha. Vis tik Povilas nenusimena ir sako, kad reikia mokėti strategiškai planuoti ir numatyti kelis ėjimus į priekį. Štai prieš kelerius metus išsinuomojo 50 arų pailgą lauką. Kai kurie pažįstami tuomet, pasak Povilo, pirštu ties smilkiniu pasukiojo, atseit, ką jis veiksiąs su tokiu lauku. Bet per trejus metus, po truputį vis prisijungiant žemės, buvo sulipdytas vientisas 4 ha plotas.

Jaunasis ūkininkas nuosavos žemės turi apie 30 ha, tad viena didžiausių svajonių – įsigyti žemės, o planuose – ūkį daugiau plėsti Jurbarko rajone, juolab, kad nemažai žemės ten jau nuomojama. Nors iki 30 ha lauko tenka važiuoti apie 14 km, Povilas problemų nemato. Sako, kad kai toks nemažas plotas, apsimoka ir toliau važiuoti. Ne vienas Šakių rajone ūkininkaujantis iki savo laukų važiuoja dar daugiau – 20–30 kilometrų.

Ateities vizija – modernus šeimos ūkis

Povilas – iš gausios šeimos: turi keturis brolius ir dvi seseris. Kurdamas ūkį norėjo, kad nereikėtų valdiškame darbe vargti, o galėtų vystyti savo verslą. Po truputį svajonė pildosi. Dabar darbuotis ūkyje padeda dvidešimtmetis brolis Erikas. Kai būna didieji darbai – sėja ar rugiapjūtė – prisijungia broliai Mantas ir Marius. Septyniolikmetė sesuo Amanda atostogų metu pagelbėja šeimininkaudama namuose.

Brolis Erikas – pagrindinis Povilo pagalbininkas

Prakalbus apie ateities planus, Povilas santūriai šypsosi, bet savo svajonių neslepia: „Įsivaizduoju, kad ūkis gerokai išsiplėtęs, gerai būtų dar tiek pat. Po to greičiausiai reikės dar daugiau... Kai turėjau 50 ha, labai džiaugiausi, o dabar dirbu per 150 ha, bet labai nesijaučia. Dirbu ir tiek. Žinoma, ūkis modernesnis. Tikiuosi, kad pavyks pasistatyti angarus grūdams ir technikai laikyti. Norėčiau, kad iš tikrųjų pavyktų sukurti sėkmingai veikiantį šeimos verslą.“

Nuosavas žemės sklypas pasibaigia nuostabiu vaizdu į Nemuną. Čia Povilas planuoja statytis namą

Patarimas: turėti tikslą, apgalvoti riziką ir dirbti

„Pirmiausia reikia tikslingai susiplanuoti, ko ūkiui reikia ir ryžtingai eiti tikslo link. Kad ir bus su nesklandumų, nereikia blaškytis. Nebijoti rizikuoti. Juk be rizikos verslo nebūna. Taip, ji turi būti pamatuota, bet kaip apskaičiuoti kaskart skirtingus metus? Stačia galvą nerti nereikia, bet aš rizikuoju maksimaliai, kartais net ir daugiau“, – savo verslo paslaptimi dalijasi Povilas.

Kiekvienam ji skirtinga, tačiau visuomet reikia gerai išsianalizuoti esamą situaciją, pasverti pliusus ir minusus ir, pasak Povilo, jeigu nori sėkmingai ūkininkauti, turi nusiteikti dirbti 24 valandas per parą. Būna tokių, kurie sako: „ai, čia pasėjai, nupjovei, o žiemą nieko neveiki“. Povilas tikina, kad taip nebūna. Žinoma, žiemą fizinio darbo mažiau, bet yra ką veikti: tvarkyti dokumentus, ieškoti naujų žemės plotų, modeliuoti ūkio plėtrą. Augalininkystės ūkyje yra darbų per akis visus metus, o juos stengiesi atlikti kuo geriausiai, nes dirbi dėl savęs. Pasitvirtina posakis, kad reikia susirasti mylimą darbą ir dirbti nebereikės. Kol kas jaunajam ūkio šeimininkui tai puikiai sekasi. „Sėkmė yra lygi darbui. Kiek darbo įdėsi, tiek ir sėkmės turėsi“, – įsitikinęs Povilas Valaitis.

Videoreportažą-interviu su Povilu Valaičiu žiūrėkite čia.

Taigi, patirtis byloja – jei labai stengsiesi, nėra neįmanomų dalykų. Jaunuosius kolegas kartu su Povilu raginame žengti pirmąjį savarankiško verslo kūrimo žingsnį – pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimo parama – jis gali tapti naujo, įdomaus ir daug galimybių atveriančio kelio pradžia!