Kaip sutaupyti: optimalus mėšlo panaudojimas

LŽŪKT informacija

2011-02-07

Pasirinkus tinkamą mėšlo skleidimo techniką ir būdą, galima gauti nemažai naudos ir sutaupyti lėšų mineralinėms trąšoms. Mėšlo, kaip trąšos, panaudojimą lemia tinkamas jo tvarkymas ūkyje. Taip ne tik saugoma aplinka nuo teršimo, bet ir sutaupomos trąšoms skirtos lėšos.

Kad mėšle esantis azotas būtų optimaliai panaudotas, mėšlą reikia paskleisti tuomet, kai augalai gali geriausiai įsisavinti jame esančias maisto medžiagas. Geriausias laikas mėšlui paskleisti yra ankstyvas pavasaris. Tuo metu augalai panaudoja 20 proc. daugiau su mėšlu paskleisto azoto negu paskleidus jį vasarą.

Azoto nuostoliai

Paskleidus mėšlą į dirvą, dalis jame esančio azoto prarandama, nes išgaruoja amoniakas ir azotas išsiplauna. Amoniako išgaruotų mažiau, jei paskleistas mėšlas iš karto būtų apariamas. Taip pat geriausia, kai skystasis mėšlas yra paskleidžiamas įterpimo būdu.

Azoto nuostoliai iš paskleisto skystojo mėšlo priklauso ir nuo sausųjų medžiagų kiekio mėšle. Kuo tirštesnis mėšlas, tuo daugiau paskleidus jį išgaruoja amoniako. Vadinasi, yra geriau, jei tvarte guoliavietės yra kuo mažiau kreikiamos, bet tokiu atveju pablogėja gyvulių laikymo sąlygos.

Azoto išsiplovimas iš dirvos yra neišvengiamas, bet reikia stengtis, kad jo išsiplautų kuo mažiau. Tam didelę reikšmę turi mėšlo paskleidimo normos, augalų pasisavinamo azoto kiekis mėšle ir mėšlo paskleidimo laikas. Melžiamų karvių skystajame mėšle ir paukščių mėšle yra didžiausias kiekis augalams pasisavinti tinkamo azoto.

Jei įmanoma, nereikėtų mėšlo paskleisti vėlų rudenį ir ankstyvą žiemą, nes tuo metu azotas prasčiausiai pasisavinamas. Kai augalai azoto pasisavina labai mažai, nepasisavinta jo dalis išplaunama, ir taip daugiau teršiama aplinka. Siekiant sumažinti azoto nuostolius ir tuo pačiu aplinkos taršą, reikėtų stengtis kuo skubiau paskleistą mėšlą aparti arba naudoti mėšlo paskleidimo su įterpimo įtaisais techniką.

Tręšimo mėšlu reikalavimai

Draudžiama mėšlą ir (ar) srutas skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., taip pat ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės bei nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus tręšiant pūdymus, pievas ir ganyklas.

Taip pat draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti šeštadieniais, sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis arčiau kaip per 100 m nuo gyvenamojo namo be gyventojo sutikimo ir 300 m nuo gyvenvietės be seniūno sutikimo.

Jei bus tręšiama mėšlu ir (ar) srutomis daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų per kalendorinius metus, privaloma turėti tręšimo planą. Nuo 2012 metų šis reikalavimas taikomas ir ūkiams, tręšiantiems mėšlu ir (ar) srutomis daugiau kaip 50 ha žemės ūkio naudmenų per kalendorinius metus. Tręšimo planas turi būti sudarytas kiekvienais metais prieš pradedant laukų tręšimą mėšlu ir (ar) srutomis ir pateikiamas kontroliuojančiai institucijai paprašius.

Ūkyje, kur vienoje vietoje laikoma daugiau kaip 1 200 SG, reikia parengti bendrą tvarkymo planą ne mažiau kaip 75 proc. susidarančio mėšlo ir (ar) srutų kiekiui.

Mėšlui ir srutoms paskleisti turi būti naudojama tvarkinga, specialiai tam skirta technika. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. tręšiant laukus skystuoju mėšlu ir srutomis, bus draudžiama naudoti purškiamąsias (sudarančias daugiau kaip 20 proc. smulkių aerozolinių dalelių) skleidimo technologijas.
Tirštasis ir skystasis mėšlas po paskleidimo ant dirvos paviršiaus turi būti įterptas ne vėliau kaip per 12 valandų (išskyrus pasėlius, pievas ir ganyklas).

Tinkamam mėšlo panaudojimui labai didelę reikšmę turi oro sąlygos tą dieną, kai mėšlas yra skleidžiamas ir dar 3–4 dienos jį paskleidus. Kai šilta ir saulėta, labai padidėja amoniako garavimas ir taip prarandamas mėšle esantis azotas. Geriausia mėšlą paskleisti vėsiu, apsiniaukusiu ar darganotu oru. Bet jei per artimiausias 48 val. prognozuojamas stiprus lietus, mėšlą skleisti nepatartina.

Kuo mėšle daugiau sausųjų medžiagų, tuo daugiau jį paskleidus išgaruoja amoniakinio azoto. Kad azoto išgaruotų kuo mažiau, mėšlą reikėtų skiesti vandeniu. Tačiau tokiu atveju reikia įvertinti turimas mėšlo laikymo ir paskleidimo talpas, kadangi atskiedus padidėja mėšlo tūris. Tai gali padidinti mėšlo laikymo ir paskleidimo išlaidas. Atskiedus mėšlą vandeniu, reikėtų padidinti ir mėšlo skleidimo normą (m3/ha).

Meslo-paskleidimas

Mėšlo paskleidimo būdai

Pats populiariausias mėšlo skleidimo būdas – mėšlą skleisti pakrikai, tačiau dėl didelių azoto nuostolių vis dažniau taikomi kiti mėšlo paskleidimo būdai – juostomis, sekliai įterpiant atvirais grioveliai, sekliai įterpiant uždarais grioveliais. Labiausiai populiarėja skystojo mėšlo paskleidimas juostomis. Mėšlo paskleidimas įterpiant, mažina amoniako emisiją, tačiau tam reikalinga gana brangi įranga.

Ankstyvą pavasarį į žolynus reikėtų įterpti kiek įmanoma daugiau mėšlo. Šiuo laiku galima sumažinti amoniako emisiją į orą, o augalai gerai įsisavina jiems reikalingą azotą. Jei mėšlas yra skleidžiamas pakrikai, yra užteršiami žolynai, nes nemažai mėšlo prilimpa prie augalų. Taigi tręšti reikėtų kuo anksčiau, kol žolynai neaukšti. Reikia įvertinti tai, kad patręštą skystuoju mėšlu žolyną galima šienauti ar jame ganyti gyvulius tik po 6 savaičių. Geriausia būtų, kad iš skystuoju mėšlu patręšto žolyno būtų gaminamas silosas, o gyvuliai ganomi tik žolynams atžėlus iš naujo. Paskleidžiant skystąjį mėšlą su įterpimo į dirvą įtaisais, mažiau užteršiami žolynai, galima naudoti didesnę mėšlo paskleidimo normą, galima jį paskleisti, kai žolė jau yra ūgtelėjusi.

Taigi stengiantis kuo efektyviau panaudoti mėšle esantį azotą, mėšlą reikia paskleisti kuo anksčiau pavasarį, kai tai leidžia oro sąlygos ir laukų, ant kurių jis bus skleidžiamas, būklė. Paskleidimo norma turėtų būti kuo didesnė. Šylant orams ir artėjant vasarai, mėšle esantį azotą augalai pasisavina prasčiau.