Kas lemia cukrinių runkelių derlių

Gitana Jonuškaitė-Gužienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Alytaus r. biuro augalininkystės konsultantė

2015-05-26

Cukrinis runkelis – burnotinių (Amaranthaceae) šeimos kultūrinis augalas, paprastojo runkelio varietetas Beta vulgaris var. saccharifera. Tai dvimetis augalas, dideliais vešliais lapais ir cukringu šakniavaisiu. Jame yra 20 proc. sacharozės, 5 proc. celiuliozės, 1,5 proc. azotinių medžiagų. Tai svarbi cukraus žaliava. Lapai, išspaudos, melasa naudojami kaip pašaras.

Dirvožemio parinkimas ir sėja

Cukriniai runkeliai geriausiai auga velėniniuose karbonatiniuose ir velėniniuose jauriniuose priemoliuose, taip pat pakankamai gerai auga puveninguose priesmėliuose. Mėgsta silpnai rūgščias arba neutralias dirvas. Sėjami į gerai įdirbtą dirvą balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Į tą pačią vietą sėjami kas 2–3 m., taikant sėjomainą su žiemkenčiais. Cukriniai runkeliai sėjami kas 4–8 cm, 2–3 cm gylyje.

Lietuvoje daugiausia auginami Vidurio žemumoje: Marijampolės, Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio, Pakruojo rajonuose, mažiau – Kauno, Kupiškio, Biržų, Raseinių, Prienų rajonuose.

Mažiau sėklų – didesnis derlius

Ūkininkams, norintiems gauti didelį derlių, yra būtina suformuoti optimalų pasėlių tankumą. Kiekvienais metais tobulėjant žemės dirbimo technikai, atsirandant vis modernesnėms technologijoms, o ypač gerėjant sėklų kokybei, rekomenduojama mažinti ūkyje naudojamų sėklų kiekį.

Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad Lietuvos ūkininkai, auginantys cukrinius runkelius, dažniausiai naudoja 120–130 tūkst. sėklų į ha, o kai kurie nevengia šios normos dar padidinti ir sėdami išberia iki 150 tūkst. sėklų į hektarą. Tokios buvo ankstesnių metų rekomendacijos ir jos buvo teisingos.

Šiuo metu augintojai jau pasiekė kitą lygmenį ir turėtų suprasti, kad savo užauginama produkcija gali lygiuotis į Skandinavijos šalis ir pretenduoti gauti tokį derlių, kokį gauna Vakarų Europos ūkininkai.

Tyrimais įrodyta, kad gausus cukrinių runkelių derlius priklauso ne nuo išsėtų sėklų kiekio, bet nuo suformuoto optimalaus augalų tankio, kuriam pasiekti šiuo metu jau pakanka ir 100–111 tūkst. sėklų į hektarą.

Piktžolių kontrolė

Ūkininkams, siekiantiems efektyviai išnaikinti piktžoles, labai svarbu nepavėluoti ir laiku nupurkšti, nes cukriniai runkeliai yra vieni iš jautriausių visų žemės ūkio augalų, kurie nepakenčia piktžolių stelbimo. Jie auga retai ir, kol lapai neuždengia tarpueilių, negeba konkuruoti su piktžolėmis, kurios pavasarį dygsta labai intensyviai ir dažniausiai dar prieš išdygstant cukrinių runkelių daigams. Nespėjus sukontroliuoti dygstančių piktžolių, cukrinių runkelių derlius gali sumažėti nuo 25–90 procentų. Derliaus sumažėjimas priklauso nuo piktžolių kiekio ir rūšies.

Prekybininkai siūlo daugybę herbicidų ir jų mišinių, kurie naikina piktžoles, tačiau patį efektyviausią jas naikinantį herbicidą arba jų mišinį pasirenka pats ūkininkas. Atsižvelgiant į piktžolių sėklų kiekį dirvožemyje, cukrinių runkelių pasėlyje naudojama per 120 herbicidų, kurių sudėtyje yra 20 skirtingų veikliųjų medžiagų: fenmedifamo, metamitrono, etofumezato, desmedifamo, trisulfuron-metylo, lenacilo, klopiralido ir chloridazono. Visus registruotus herbicidus, skirtus cukrinių runkelių pasėliams prižiūrėti, galima rasti www.vatzum.lt.

Cukrinių runkelių tręšimas pagal maisto medžiagų poreikį

Cukrinių runkelių mineralinės mitybos sistema svarbi ne tik produktyvumui, bet ir kokybei. Kad fotosintetinių procesų eiga, augimas ir vystymasis būtų normalūs, reikia ne tik pagrindinių – N, P, K, Ca, Mg, Na – elementų, bet ir mikroelementų B, Cu, Zn, Mn, Fe tinkamo kiekio ir santykio trąšose. Svarbiausia mikroelementinė trąša cukrinių runkelių pasėliuose yra boras (B).

Kalbant apie tam tikrų elementų prioritetus, tenka pastebėti, kad runkelių poreikiai kiek kitokie – P, N, K, Ca, B. Runkelių tręšimo lygį lemia dirvožemio genetinės savybės, sukultūrinimo laipsnis, humuso ir maisto medžiagų kiekiai, augalų fiziologinė būsena, planuojamas pasėlio produktyvumas.

1 lentelė. Pagrindinių mineralinių elementų poreikis pagal planuojamą cukrinių runkelių derlingumą (pagal Brazienę, 2004), kg/ha^-1

Cukriniai runkeliai mineralines maisto medžiagas naudoja per visą vegetaciją, tačiau skirtingais augimo tarpsniais nevienodai.

Pirmosiomis po sudygimo savaitėmis svarbu, kad augalai turėtų pakankamai lengvai prieinamų maisto medžiagų. Tuomet jiems labiausiai reikia azoto ir fosforo. Daugiausia mineralinių maisto elementų augalai sunaudoja intensyvaus augimo laikotarpiu, praėjus maždaug 6 savaitėms po sudygimo, kai augalai turi po 5 poras lapų ir gali intensyviai asimiliuoti CO₂ bei formuoti biologinę masę. Šis laikotarpis tęsiasi apie 3 mėnesius. Kitoje vegetacijos pusėje cukriniai runkeliai pasisavina ketvirtadalį viso azoto bei apie 40 proc. kalio.

Fosforas labai reikalingas pradiniais šaknų ir lapų augimo tarpsniais. Jo trūkumo neįmanoma kompensuoti vėliau tręšiant gausiau.

Azotas apibūdinamas kaip augimo procesus skatinantis ir vystymosi procesus stabdantis elementas. Perteklinis tręšimas azotu išbalansuoja lapų ir šakniavaisio augimo procesus. Tai naudinga tik formuojantis pirmoms trims lapų poroms, nes reikia, kad greičiau susiformuotų didesnis lapų plotas ir vyktų fotosintezė. Vėliau, formuojantis šakniavaisiui, gausus tręšimas azotu nenaudingas.

Kalis cukriniams runkeliams reikalingas per visą vegetaciją, labiausiai – intensyvaus cukraus kaupimo tarpsniu, tačiau jo perteklius vegetacijos pabaigoje (ypač derinys su azotu) lėtina cukraus kaupimąsi šakniavaisiuose, jų fiziologinį brendimą, trukdo žiedyno formavimuisi.

Natris didina cukrinių runkelių biologinį derlių, cukringumą ir cukraus išeigą. Manoma, kad optimalus kalio ir natrio santykis cukrinių runkelių mineralinėje mityboje turi būti 1:0,6.

Kalcis dalyvauja formuojant fotosintetinį aparatą, medžiagų apykaitoje, transportuojant angliavandenius į kaupiančius organus.

Magnis – centrinis chlorofilų molekulės atomas, todėl jo reikšmę augalų fotosintezei sunku pervertinti. Jis taip pat aktyvina fermentų veiklą, dalyvauja bioenergijos apykaitoje, skatina angliavandenių sintezę.

Boras augalų ląstelėse atlieka angliavandenių apykaitos katalizatoriaus funkciją – skatina kvėpavimo procesus, fermentų sacharazės, peroksidazės ir katalazės funkcijas. Jis didina nukleino rūgščių sintezę, palaiko normalų ląstelių dalijimosi ciklą meristemose, reguliuoja medžiagų metabolizmo energijos apykaitą, pagreitina angliavandenių sintezę bei asimiliatų (ypač sacharozės) pernešimą iš lapų į šaknų šakniavaisį, taip didindamas jų cukringumą. Šis elementas svarbus šaknų augimui ir vystymuisi, didina augalų atsparumą ligoms.

Derliaus nuėmimas ir sandėliavimas

Cukriniai runkeliai nukasami rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. Kasant yra nupjaunama cukrinio runkelio kerpė, kuri neturi įtakos cukraus kiekiui cukrinio runkelio šakniavaisyje.

Nukasti cukriniai runkeliai yra sandėliuojami kaupuose, netoli laukų, kuriuose augo. Transportuoti į saugyklas ekonominiu požiūriu nenaudinga.

Sandėliuojant nuimtą cukrinių runkelių derlių kaupuose, jiems apsaugoti labiausiai reikalinga tinkama plėvelė. Ja uždengus kaupus, sunkiau į juos prasiskverbia šaltis. Tokiu būdu užtikrinama oro kaita kaupe, patiriama mažiau masės ir cukraus nuostolių.

Parengta pagal mokslininkų rekomendacijas