• Temos
• Augalininkystė

„MotoFERMERIS“ Andrius Dirmeikis: „Laikas šiandien brangesnis nei kuras“

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2026-06-09

Prieš daugiau nei dešimtmetį, nusipirkus naują žemės sklypą, buvęs jo šeimininkas perspėjo arti atsargiai – sakė, kad lauke yra akmuo. Tačiau pradėjus jį kasti paaiškėjo, jog tai ne šiaip akmuo, o keliolikos tonų riedulys. Šiandien jis tapęs Dirmeikių ūkio vizitine kortele ir simboliu, menančiu ne vieną dešimtmetį trunkančią ūkio istoriją.

„Laikas šiandien brangesnis nei kuras“, – sako ūkininkas Andrius Dirmeikis, LŽŪKT Vilkaviškio r. biuro klientas. Jo kasdienybėje – laukai, technika, sprendimai, kurių ne visada suplanuosi. O visai neseniai į tą kasdienybę įriedėjo ir dar viena kryptis – nuosavas vaizdo tinklaraštis „MotoFERMERIS“. Ten – ne tik ūkis. Dar ir motosofa, 108 Lietuvos miestai, kelionės su žmona Diana, suvalkietiškas humoras bei labai paprastas požiūris į gyvenimą: jei jau darai – daryk normaliai. Apie ūkininkavimą, šeimą, gyvenimą „ant ratų“, bendruomenę ir tai, kodėl kartais verta tiesiog sėsti ir važiuoti – pokalbis su Andriumi Dirmeikiu.

„Žmona pasakė: arba darai, arba nedarai“

Pradėjote kurti „MotoFERMERĮ“. Koks buvo momentas, kai supratote: viskas, reikia bandyti?

Buvo gal šių metų vasaris. Nors apie tai galvojau kokius trejus metus, jei ne daugiau. Vis sau sakydavau: reikėtų kažką kurti, norėčiau pabandyti… bet vis rytoj ir rytoj. Ir tada žmona vieną dieną pasakė: „Arba darai, arba nedarai. Kalbi, o nieko nevyksta.“ Tai greičiausiai ji mane labiausiai ir pastūmėjo.

Šiaip pakalbėti mėgstu. Ar moku? Nežinau (red. juokiasi). Norėjosi parodyti žmonėms, kaip gyvename, dirbame ir keliaujame. Su žmona jau seniau turėjome savotišką vasaros kelionių rubriką. Draugai net klausinėdavo: „Na, kur šiemet važiuosite? Kada bus reportažas?“

O dabar atsirado dar daugiau veiklos. Draugai juokiasi: gal ūkyje per mažai darbo turi, kad dar ir „YouTube“ prisigalvojai (red. juokiasi). Pirmi filmavimai buvo keisti – galvoji, kaip čia filmuoti, kaip kamerą laikyti, atrodo, kad ji trukdo. Dabar jau pripratau. Nebejaučiu, kad tai papildoma našta. Vakare prisėdu valandai ar pusantros sumontuoti video – ir viskas.

Sakote – kalbėti mokate, o šnekėti į kamerą – tas pats ar kitas jausmas?

Jei tema sava, tai man tik duok pakalbėti. Aš iš tų vyrų, kurie kalbėti nesibaido. Kartais tik burna išdžiūsta – tada reikia atsigerti. Specialiai nesiruošiu. Aišku, pasidomiu, pasidėlioju mintį galvoje, bet viskas vyksta natūraliai.

Prifilmuojate tikriausiai nemažai. Ar daug kas lieka už kadro?

Nelabai daug kas ir lieka. Būna, kad vakare pasižiūri ir supranti – tą vietą reikėtų perfilmuoti. Bet realiai 95 procentai to, ką nufilmuoju, patenka į video.

Ar pagaunate save, kad dabar į viską jau žiūrite kaip į būsimą kadrą?

Tikrai taip. Jei pamatau gerą vaizdą, apsisuku, grįžtu ir filmuoju. Dar negaliu savęs vadinti youtuberiu – man iki to, kaip kiaulei iki mėnulio (red. juokiasi), bet nuo kažko reikia pradėti. Pavyzdžiui, važiuojant per Lietuvos miestelius jau galvoje dėlioju: čia sustosiu, čia kažką papasakosiu, čia prie ženklo pasakysiu kokį įdomesnį faktą. Kartais pavyksta, kartais – nelabai. Visaip būna.

Su žmona Diana leidžiatės į keliones. Kiek jose daugiau plano, o kiek spontaniškumo?

„Jeigu darai tai, kas tave daro laimingu, tai ir daryk.“ – įsitikinęs Andrius.

Pirmieji išvažiavimai buvo visiškas ekspromtu – sėdame ir važiuojame. Apie savą kraštą visada atrodo, kad visiems viskas aišku. Bet kai pradėjome važinėti po tolimesnius Lietuvos miestelius, norėjosi ne tik parodyti kelią, bet ir papasakoti įdomius 1–2 faktus: kuo tas miestelis garsus, kokia legenda sklando, iš kur kilo pavadinimas. Visada sakau – reikia pirmiausia savo kraštą pažinti. Važiuokite po Lietuvą, keliaukite. Lietuva labai graži šalis. Gal neturime kalnų, bet tikrai turime ką parodyti. Į pasaulį visada suspėsi išvažiuoti.

Kur oras geresnis, ten ir važiuojam ... (red. juokiasi). Šių metų tikslas – aplankyti 108 Lietuvos miestus. Ne rajonus, ne priemiesčius – miestus. Nusipirkome naujausio leidimo navigaciją – lietuvišką žemėlapį (red. juokiasi), viską susižymėjome. Norisi žmonėms parodyti Lietuvą – pakviesti aplankyti miestelius, jų lankytinas vietas. Artimiausias planas – Vakarų Lietuva, jūros pusė. Kelionėse dviese labai patogu. Atsinaujinome miegmaišius, turistinį inventorių, tai dabar norisi viską išbandyti. Tik vienas prašymas – kai mes keliausime, tegul nelyja. Čia, ūkyje, gali ir palyti… atsiprašau kitų rajonų ūkininkų (red. juokiasi).

„Kol kas esu vaikų žvaigždė“

Ar jau buvo momentų, kai žmonės jus atpažino ne kaip ūkininką, o kaip „MotoFERMERĮ“?

Yra buvę. Dar nedaug, bet pasitaiko. Tikrai smagu. Pamenu, nuvažiavau pirkti vilkikui dalių, o vadybininkas prisipažino, kad stebi mano kanalą. Netikėta, bet malonu. Dar daug siekėjų youtube neturiu, bet smagu, kad iš šono kažkas pastebi ir atpažįsta. O dabar kol kas esu vaikų žvaigždė (red. juokiasi).Atvažiuoju į mokyklą, tai autografus, motofermerio lipdukus dalinu.

Galvoju – gal taip ateities darbuotojus užsiauginsiu? Darbo jėgos kaime mažėja, žmonių rasti sunku. Jaunoji karta mokykloje auga, gal ateis pas Dirmeikius į ūkį dirbti? Kas čia žino.

„Neįsivaizduoju savęs kitur“

Koks šiandien yra Dirmeikių ūkis?

Pati pradžia buvo prieš gerus tris dešimtmečius. Tuomet dar buvo mišrus ūkis – tėvai augino pienines karves. Darbo tikrai netrūko. Šiandien jau esame augalininkystės ūkis. Dirbame apie 270 hektarų – darbuojamės aš, brolis ir tėtis. Auginame kviečius, rapsus, žirnius, avižas, kartais miežius. Vis pagalvoju apie kokią nors nišinę kultūrą, pupas, bet paskui pasižiūri į mūsų dirvas, į Suvalkijos karščius – ir supranti, kad ne viskas čia pasiteisina. Be to, neturime galimybių visko sandėliuoti, išvalyti, paruošti iki prekinio lygio, tai kai kurios idėjos taip ir lieka planuose. Na… gal kažkada.

Į ūkį atėjau natūraliai. Augau kartu su juo – nuo vaikystės padėdavau tėvams, dirbdavau ir mokykloje, ir studijų metais. Aišku, labiausiai viskas pasijuto tada, kai prieš keturiolika metų įkūriau savo ūkį.

Po studijų bandžiau dirbti ir valstybinį darbą, bet ten dusino sėdėjimas kabinete – dangų matai tik per langą. Padirbėjau ir privačioje žemės ūkio technikos įmonėje vadybininku. Bet supratau, kad ne man. Man reikia išeiti į laukus, pačiam žemę arti, arimą uostyti (red. juokiasi), kaip pirmame video sakiau. Pats sau direktorius. Neįsivaizduoju savęs kitur.

Ūkis keitėsi, technologijos taip pat. Esate sakęs, kad šiandien laikas brangesnis nei kuras. Kada tai pirmą kartą pajutote? Ir kur šiandien jis labiausiai „sudega“?

Labiausiai tas pasijautė prieš kokius ketverius metus, prasidėjus karui Ukrainoje, kai dyzelis kainavo beveik po du eurus. Nusiperki toną kuro – suma kosminė, o darbų padarai mažai.

Tada labai pasimatė minimalaus žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos privalumai. Kai palygini tradicinį arimą, kultivavimą, tręšimą ir dar kelis pravažiavimus su vienu – skirtumas milžiniškas.

Bet čia ne vien apie kurą. Čia ir apie laiką. Jaunesnis būdamas galėdavau paromis traktoriuje sėdėti. Dabar jau norisi daugiau laiko šeimai, sau. Todėl ir ieškai sprendimų – našesnės technikos, efektyvesnių technologijų.

Visuose ūkiuose taikome strip-till technologiją. Tik nuo šių metų kai kuriuose laukuose po truputį grįšiu prie arimo, nes tiesioginėje sėjoje, kaip ir pas daugelį, atsirado problemų su piktžolėmis ir herbicidų veikimu.

Plūgo nepardavėme. Jis tiesiog stovėjo garažo kampe primirštas. Naudodavome nebent nusipirkę naują sklypą. Arimas kartais reikalingas kaip naujas baltas lapas – gali viską pradėti iš naujo. O dirbant su no-till ar strip-till technologijomis reikia planuoti keleriems metams į priekį: sėjomainą, tarpinius augalus, visą sistemą. Plūgas daug klaidų atleidžia.

Jau tapo folkloru, kad ūkininkai iš minuso moka išgyventi, o kas šiandien yra pliusas?

Geras klausimas. Manau, pliusas yra tiksliosios technologijos, kurios leidžia taupyti laiką ir sąnaudas. Manau, kad labai svarbūs ir dirvožemio tyrimai. Kai sužinai, ką turi dirvoje, gali ir kitokius sprendimus priimti. Tik va – senokai dirvožemį tyrėmės, vis planuoju tai padaryti, o tada rinka pakoreguoja planus ir pinigų nebelieka. Geriau tyrimus darytis nei vilkiką trąšų nusipirkti (red. juokiasi).

Ūkyje visko būna. Kokios situacijos šiandien jau kelia šypseną?

Dabar jau net technikos užklimpimų pasiilgstu – seniai tokių nuotykių buvo. Bet yra ir tokių situacijų, kurios tada juokingos neatrodė. Pavyzdžiui, kai darbymetyje sugenda traktoriaus variklis ar kombainas. Pamenu, senokai jau tas buvo, kai tėtis per tris paras du kartus kombaino variklį perrinko. Gerai, kad jo nervai šaltesni nei mano. Ūkininkavime visko būna – ir lietus ne laiku, ir gedimai. Reikia priprasti.

Vieni nutikimai po laiko tampa istorijomis, kiti taip lengvai nepraeina. Kas ūkyje sunkiau – nuostoliai ar pati nežinia?

Sakyčiau –nuostolį. Nežinia mūsų gyvenime yra kasdien. Dabar eini, ryt gal jau nebe. Dabar saulė šviečia, gal tuoj kruša pasipils. Mūsų visas verslas daugeliu atžvilgiu priklauso nuo gamtos: purkš, tręšk geriausias ir brangiausiais produktais, ką gamta duos, tas ir pasidarys. Prie nežinios įpranti kažkiek. O technikos gedimai ar nuostoliai, kurie nepriklauso nuo gamtos, – juos priimti sunkiau.

Kuo daugiau sprendimų ūkyje, tuo aiškiau supranti, kad vienam visko žinoti neįmanoma. Kada tai pajutote jūs?

Oi, supratome gana anksti. Kai dar studijavau, tėtis buvo perėjęs į ekologinį ūkininkavimą. Natūraliai atsirado daugiau klausimų – agronominių, apskaitos, pesticidų naudojimo. Supratome, kad vieniems visko išmanyti neįmanoma. Agronominiai patarimai būtini, konsultuojamės su Vilma (red. Vilma Rudzevičienė – LŽŪKT Vilkaviškio r. biuro augalininkystės konsultantė). O mokesčių srityje aš apskritai „dundukas“ (red. juokiasi). Tikrai sunku susigaudyti visuose pakeitimuose. Todėl konsultacijos labai svarbios.

Andrius su LŽŪKT Vilkaviškio r. biuro konsultantėmis (iš kairės): finansinės apskaitos konsultante Ingrida Zmintrevičiene ir augalininkystės konsultante Vilma Rudzevičiene.

Visus atsakymus randame Konsultavimo tarnyboje. Dėl buhalterijos esu visiškai ramus. Ingrida (red. Ingrida Zmintrevičienė – LŽŪKT Vilkaviškio r. biuro finansinės apskaitos konsultantė) visuomet pataria, padeda, net sakyčiau ir paros laikas neaktualus. Visuomet atrašo. Ūkiui reikalingų žurnalų pildymas sutvarkytas. Ir tada lieka daugiau laiko kitoms veikloms, pavyzdžiui jutubui (red. juokiasi).

„Batsiuvys be batų“

O kaip sekasi su darbais namų ūkyje?

Oi, čia kaip tas batsiuvys be batų. Visi mano kanalo žiūrovai jau matė tą mano „prakeiktą“ duobę – būsimą laužavietę. Ir jūs atvažiavę iš karto apie ją paklausėte (red. juokiasi). Bet ji vis dar duobė. Kadangi didelė – tai ir darbai lėtai juda (red. kvatojasi). Abu su žmona nesame iš tų pedantų, kur viskas turi būti padaryta nuo A iki Z. Jei gyvenimo kokybei netrukdo, tai kam verstis per galvą? Aišku, norisi pasibaigti, susitvarkyti, pasidaryti gražiai. Bet tuo pačiu norisi ir pailsėti – su motosofa pakeliauti, vaikams Lietuvą parodyti. Todėl tie namų darbai dažnai nusikelia į antrą ar net trečią planą. Žmona kas pusmetį primena apie nepadarytus darbus. Sulauki dviejų priminimų – žiūrėk, jau metai praėjo. Po trečio jau supranti, kad reikės kažką daryti (red. juokiasi).

Bet panašu, kad dalis minčių vis tiek dažnai išvažiuoja kartu su motosofa... Jei jūsų ūkis būtų motociklas – koks jis būtų?

Honda. Nesu išbandęs labai daug motociklų markių, bet tas, kuriuo važinėju dabar, man labai tinka – komfortiškas, patogus, kai reikia ir greitas. Toks praktiškas, kaip ir mano gyvenimas. Kai reikia – ir dalių parsivežu, ir į parduotuvę apsipirkti nuvažiuoju. Žmonės kartais nustemba: motociklininko apranga apsirengęs, o stumiasi pilną vežimėlį. Žiūri – kur jis čia viską susidės?

O tu susikrauni visą krepšį į motociklą ir važiuoji sau. Tai mano ūkis būtų Honda. Tik naujesnė versija (red. juokiasi).

Atrodo, kad be motosofos gyvenimas irgi sunkiai įsivaizduojamas ... Jei reikėtų rinktis – savaitė be ūkio ar savaitė be motosofos?

Galima lengvesnį klausimą (red. juokiasi)? Žiemą kažkaip išgyvenu be motociklo. Taigi, deja, kad ir labai skaudu pasakyti, bet rinkčiausi savaitę be motosofos.

Kai gyvenu, galima sakyti, beveik laukuose, kur aplink namus vien tavo pasėliai, ūkis jau tampa ne darbu, o gyvenimo būdu. Man natūraliai tai įaugę į kraują. Nėra skirtumo: ar pirmadienis ar penktadienis. Ūkis ir viskas.

„Mes ne skūpūs. Mes taupūs“

Kas čia kalba labiau: suvalkietis ar ūkininkas?

Nežinau, iš kur tie mitai apie suvalkiečius, kad skūpūs. Mes gal ne skūpūs, o taupūs. Nors aš irgi nelabai taupus (red. juokiasi). Bet tikrai esame draugiški ir svetingi žmonės.

Ar šiandien ūkininkui dar įmanoma būti vienam?

Įmanoma, bet sunku. Kai esi bendraminčių grupėje, sąjungoje ar kooperatyve, daug lengviau prisitaikyti prie rinkos. Greitai sužinai naujienas, kainų pokyčius. Ir, svarbiausia, turi kas padeda.

Tikrai lengviau rasti, kas išties ranką, pvz., per javapjūtę, ar jei purkštuvas, traktorius ar priekaba sugedo. Kai esi kompanijoje, tai tokiose situacijose išgyventi „n“ kartų lengviau.

Vilkaviškio ūkininkų sąjungos nariai aktyvūs?

Kaip buvo anksčiau – nežinau, bet jau beveik ketveri metai, kai įkurta Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjunga, tai veiklos tikrai netrūksta. Gal dar nepavargome (red. juokiasi). Esame prisijungę ir prie Lietuvos ūkininkų sąjungos. Tarp narių nemažai jaunų ūkininkų. Dažnai girdime: „Žiūrėkite, kaip Vilkaviškis daro, ir jūs taip darykite.“

Per protestus, man atrodo, buvome vienas aktyviausių rajonų – daugiausia technikos į Vilnių nuvaręs kraštas. Žemdirbiškosios tradicijos mums įaugusios į kraują. Jei neklystu, Vilkaviškio rajonas daugiausia hektarų deklaruojantys Lietuvoje – per 80 tūkst. ha. Čia daug šeimos ūkių, kur dirba kelios kartos. Stipri bendruomenė. Manau, nenuleisime rankų ir tikrai dar kalnus nuversime.

„Gyvenu ir mėgaujuosi“

Ir jeigu vienu sakiniu – kas šiandien yra Andrius Dirmeikis?

Ūkininkas iš Suvalkijos, jutuberis, kylanti žvaigždė (red. juokiasi). O jei rimčiau – žmogus, bandantis tęsti tėvų pradėtas tradicijas ir, tikiuosi, jų nesugadinti. Darau tai, kas man patinka.

Gal kažką gyvenime ir pakeisčiau, bet klysti žmogiška. Iš klaidų reikia mokytis. Todėl aš jų daug darau – kad būčiau išmintingas (red. juokiasi). Yra posakis: jei tai, ką darai, tave daro laimingu – tai ir daryk. Aš gyvenu ir mėgaujuosi.

Tad belieka laukti naujų „MotoFERMERIO“ kilometrų – tiek laukuose, tiek keliuose. Ačiū už pašnekesį.

Agroakademija.lt: kalbėjosi LŽŪKT vyr. redaktorė Ramunė Sutkevičienė, Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos