Nė dienos be bulvių

LŽŪKT informacija

2012-01-25

Be bulvių neįsivaizduojame lietuviškos virtuvės, gyvulių raciono. Jos plačiai naudojamos ir liaudies medicinoje. Gydymui, kaip ir maistui, naudojami tik kokybiški, nepažaliavę gumbai, todėl norėdami tokius užauginti, turime pasistengti.

Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų – kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek baltymų, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinų ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, C, P, folinės rūgšties, karotino.

Kad ir kiek gerų savybių bulvės turi, jų plotai Lietuvoje mažėja. Rinkos informacinės sistemos duomenimis, 2010 m. deklaruota 20,5 tūkst. hektarų. Palyginti su 2009 m., plotai sumažėjo beveik 5 proc., o su 2004 m. – net 54 procentais.

Kadangi bulvių auginimo technologiją sudaro daug su jų auginimu, derliaus nuėmimu ir sandėliavimu susijusių darbų, bulvės priskiriamos prie aukštos savikainos techninių žemės ūkio augalų.

Jų sėklininkystė gana sudėtinga ir daug darbo reikalaujanti sritis. Bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu, dėl to ligos persiduoda iš kartos į kartą, veislės greičiau išsigimsta ir reikia investicijų joms atnaujinti.

Dirvožemis

Žemė bulvėms turi būti puri, laidi orui. Optimali dirvožemio reakcija bulvėms yra pH 5,5–7. Bulvės gali augti ir kai pH yra 5 , tačiau reikia atsižvelgti, jog makro ir mikroelementai optimaliai pasisavinami, kai pH yra apie 6,5 (žr. paveikslą).

Šviesa

Bulvėms reikia šviesos. Būtent ji lemia augalų tankumą lauke. Jei per tanku, konkuruodami augalai tįsta, redukuojasi apatiniai lapai, lėtėja fotosintezė, mažiau susiformuoja kokybiškų gumbų. Stiebagumbiai turi būti visada užžerti žemėmis, o saugykloje laikomi tamsoje, nes šviesoje formuojasi chlorofilas, o kartu ir nuodingas solaninas. Taigi žali stiebagumbiai tinka tik sėti.

Mineralinės medžiagos

Svarbiausios mineralinės medžiagos bulvėms yra N, P, K, Mg, Mn. Joms reikia ir mikroelementų B, Ca, S, Cu, Mo, Zn. Mineralinių trąšų normos nustatomos pagal dirvožemio agrocheminę sudėtį, planuojamą produktyvumą.

Azotas būtinas bulvių lapijos vystymuisi ir jos žalumui iki pat vegetacijos pabaigos. Jo reikia šakniagumbių mezgimosi ir krakmolo gaminimosi metu. Tik nereikia pertręšti dirvos azoto trąšomis iki bulvių sodinimo, nes perteklius lėtina gumbų brendimą ir mažina derliaus kokybę.

Nors fosforo dirvožemyje ir yra pakankamai daug, bulvės ne visada gali jį pasisavinti. Taip gali nutikti, kai dirvožemio reakcija rūgšti. Tuomet bulves fosforo trąšomis reikia tręšti papildomai. Trūkstant fosforo, stiebagumbiuose atsiranda apvalių vidinių audinių patamsėjimų, augalai lėčiau auga. O kaip žinome, fosforą augalai pasisavina, kai dirvožemio pH – 6,5–7,5.

Kalis, esantis dirvožemyje, taip pat ne visada efektyviai pasisavinamas. O jo bulvės augimo metu sunaudoja labai daug – maždaug 1,5 karto daugiau negu azoto. Trūkstant kalio, gumbų audiniai, esantys prie odelės, pamėlynuoja. Augalai patamsėja ir praranda blizgesį. Optimalus dirvožemio pH, kad augalai iš dirvos pasisavintų kalį, yra >6,2.

Chloro jonai neigiamai veikia bulvių biologinius procesus, mažina augalų produktyvumą, todėl bulvėms tręšti reikia parinkti trąšas, neturinčias chloro.

Humusas

Siekiant ne mažesnio kaip 30–35 t/ha bulvių derliaus, reikia, kad dirvoje būtų ne mažiau kaip 3,5 proc. humuso. Humusingos dirvos yra rišlesnės, mažiau eroduoja, sparčiau įšyla, greičiau pradžiūsta. Sukaupta šiluma lėčiau išspinduliuojama, mažiau svyruoja temperatūra, bulvės greičiau ir vienodžiau sudygsta, dygimo metu jas mažiau pažeidžia ligos. Humusą ypač didina organika, todėl bulvės dažniausiai tręšiamos organinėmis trąšomis.

Mėšlas – seniausiai ir dažniausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Kaip žinome, augalai, patręšti mėšlu, iš tonos gauna daugiausia makroelementų – azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4,5–5 kg azoto, 2,5–3 kg fosforo ir apie 6 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienus, o trejus ar net penkerius metus. Pirmaisiais metais augalai iš mėšlo pasisavina 15–30 proc. azoto, 20–30 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio (bendro kiekio). Antraisiais ir trečiaisiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio – mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai pasisavina apie 50–60 proc. jame esančio azoto, iki 50 proc. fosforo ir iki 80 proc. kalio. Tik tręšti mėšlu reikėtų rudenį, o idealiausiai būtų jį iškratyti priešsėliui, nes nuo šviežio mėšlo bulvės būna šašuotos.

Sveiki gumbai

Prastos būklės bulvių gumbai sunkiau sandėliuojami, patiriama daugiau derliaus nuostolių, o reikia sveikų sėklinių gumbų. Jei jie labai pažeisti, – sodinti negalima. Atrinktus sveikus sėklinius stiebagumbius, galima beicuoti. Šiuo metu yra registruotas beicas Rovral Aquaflo, saugantis bulves nuo rizoktoniozės, ir Monceren g, kuris saugo gumbus nuo šašų, iš dalies – stiebus nuo baltosios kojelės, o augimo pradžioje – iš dalies nuo spragšių lervų, amarų ir cikadelių.

Vėlesniais augalų vystymosi tarpsniais nuo kenkėjų rekomenduojama purkšti insekticidais. Bulvių apsaugos pesticidus renkimės atsižvelgdami į jų auginimo technologijas, meteorologines sąlygas, nes šie aspektai turi daugiausia įtakos ligų, kenkėjų, piktžolių pasireiškimui.

Dažniausios bulvių ligos:

Paprastosios rauplės (Actinomyces scabies)
Rizoktoniozė (Rhizoctonia solani)
Juodoji kojelė (Pectobacterium phytophthorum)
Sausasis puvinys (Fusarium solani)
Šlapiasis puvinys (Sukelia įvairios bakterijos)
Bulvių maras (Phytophthora infestans)

Bulvių organogenezės etapai, susiję su augimo ir vystymosi tarpsniais

Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl esate laukiami Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajonų biuruose – Jums bus atsakyta į dominančius klausimus.