Necheminė žirnių apsauga

Rima Balsytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Joniškio r. biuro augalininkystės konsultantė

2019-04-04

© LŽŪKT nuotr.

Žirniai buvo sukultūrinti daugiau kaip prieš 20 tūkst. metų (akmens amžiuje) centrinėje Azijoje. Lietuvoje pradėti auginti IX–XII a. maistui ir pašarui. Jų produktyvumas labai priklauso nuo veislės, aplinkos sąlygų, auginimo technologijos.Ūkininkai klausia, ar galima užauginti sveikus žirnius be sintetinių cheminių augalų apsaugos priemonių?

Nuo 2018 m. žirnius ir kitus ankštinius javus auginant žalinimui, jų pasėliuose negalima naudoti cheminių augalų apsaugos produktų.

Pažvelkime į žirnių auginimą remdamiesi integruotos augalų apsaugos principais, kurie paskelbti Augalų apsaugos plane ( Įsakymas Nr. 3D-513, 2017-08-01, paskelbta TAR 2017-08-02, i. k. 2017-12973).

Auginimo vietos parinkimas

Žirniai yra plačiai paplitę ankštiniai augalai, tinkami auginti įvairiuose neutraliuose (pH 6,5–7,4) dirvožemiuose – nuo smėlingų iki molingų.

Jiems netinka dirvos, turinčios mažai humuso, nes ant šaknų silpniau vystosi gumbelinės bakterijos. Taip pat netinkamos linkusios supulti dirvos arba kurių poarmeninis sluoksnis molingas, mažai laidus vandeniui, ir tos, kur gruntinis vanduo yra 50 cm gylyje ar sekliau, nes žirniai blogai dera, ilgai nesubręsta.

Žirniams geriausi priešsėliai, po kurių nelieka piktžolių, o lieka pakankamai maisto medžiagų ir drėgmės. Sėjomainoje žirniai puikiai dera pasėti po kaupiamųjų, žieminių ar vasarinių kviečių, vasarinių miežių. Blogi priešsėliai – kiti ankštiniai augalai, ypač – raudonieji dobilai ir liucernos.

Žirnių sėjos ypatumai

Žirniai – anksti sėjami ankštiniai augalai. XX a. pradžios literatūroje žirnius patarta sėti kiek galima anksčiau, net į „purvyną“ (kai žemė šlapia ir veliasi prie žemės dirbimo padargų).

Jų sėklos pradeda dygti esant +1–2 oC temperatūrai ir dygsta – 12–20 d., o esant optimaliai dygimo temperatūrai (+7–8 oC) žirniai sudygsta per 10–14 dienų. Žirnių daigai atsparūs šalnoms, pakelia – 6 oC trumpalaikes šalnas.

Ypač svarbu anksti pasėti, kai pavasaris sausas, nes sėkloms sudygti reikia daug vandens – 100–200 proc. jų svorio.

Žirniai yra tarp tų augalų, kurių sėklų norma yra didinama, kylant žemės našumui. Rekomenduojama sėklos norma – 1–1,2 mln./ha daigių sėklų. Jei pasėlis bus akėjamas, ši norma didinama iki 1,4 mln./ha.

Žirnių sėklos stambios, todėl ir sėti juos reikia giliau nei varpinius javus. Sėjos gylis priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties ir oro sąlygų. Jei pavasaris sausas, dirva – lengvas priesmėlis ar priemolis, sėjama iki 8 cm, jei vėsus ir drėgnas – iki 5–6 cm, o sunkiose dirvose – iki 4–5 cm. Negalima sėti sekliau net ir sunkiame dirvožemyje, jei pasėlį akėsite.

Jei dirva puri, pasėlis voluojamas, kad žirniai vienodžiau sudygtų.

Lietuvos nacionaliniame augalų veislių sąraše 2018 m. įrašyta 16 žirnių veislių: Tinker, Simona, Respect, Casablanca, Audit, Alvesta, Salamanca, Ingrid, Astronaute, Ieva DS, Jūra DS, Karpate, Lump, Velvet, LG Aspen, LG Auris. Renkantis veislę, reikia atkreipti dėmesį į augalų aukštį – rinktis žemesnę veislę, taip pat į atsparumą ligoms, išgulimui ir sėklų išbyrėjimui.

Pasėlių priežiūra

Pasėlių priežiūrą galime pradėti prieš sėją dirvą įdirbant sėklos įterpimo gyliu – dirva greičiau sušyla ir pradžiūsta, sunaikinamos pradėjusios dygti piktžolės.

Akėti galima iki sudygimo, žirniams sudygus – priklauso nuo dirvos būklės. Dygimo metu žirnių daigai jautrūs akėjimui. Akėjama, kai susidaro dirvos pluta arba gausiai plinta piktžolės. Dar kartą galime akėti, kai žirniai gerai įsišaknija, augalai pasiekia 4–5 cm aukštį, turi 3–5 lapelius. Akėjama antroje dienos pusėje – tuo metu jie ne taip greitai lūžta.

Neakėti žirniai

Akėti žirniai

Kenkėjai ir ligos

Svarbiausi žirnių kenkėjai: gumbeliniai straubliukai (sitonai), žirniniai vaisėdžiai ir žirniniai amarai. Didžiausią žalą žirnių sėklų prekiniai išvaizdai padaro žirniniai vaisėdžiai. Svarbiausias veiksnys, padedantis plisti vaisėdžiams, yra vaisėdžių vikšrams palankios žiemojimo sąlygos ir rudenį neartos žirnienos. Vikšrai žiemoja voratinkliniuose kokonuose, ariamajame dirvos sluoksnyje. Gegužės mėnesį virsta lėliukėmis, o birželį pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius. Žirniniams vaisėdžiams palankūs šilti, vidutiniškai drėgni orai. Šių kenkėjų gausumo nustatyti beveik neįmanoma, nes drugeliai skraido naktimis, o kiaušinėlių dėjimo laikotarpis labai ilgas. Anksti pasėti žirniai jau būna beveik nužydėję, nes žydėti pradeda per 40–50 d. po sėjos ir vaisėdžiai pastebimos žalos nebepadaro. Taip pat kaip kontrolės priemonė gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės.

Amarai žalingi, kai butonizacijos tarpsniu apninka 50 proc. augalų. Kenkėjus ant augalų suskaičiuosime atidžiai apžiūrėdami arba smarkiai pakratę virš popieriaus lapo. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad amarams plisti palankus šiltas ir pakankamai drėgnas oras, o nepalankios sąlygos – stiprus lietus su vėju. Smarkios liūtys juos nuplauna žemyn, o vėl pakilti ant augalų pavyksta tik kai kuriems amarams.

Susidariusius žirnių šaknų gumbelius pažeidžia sitonai ir nematodai. Sitonų žalingumo riba žirnių dygimo metu laikoma 5–10 vabalų viename kvadratiniame metre. Skaičiuojami visi ant žemės ir ant augalų pastebėti vabalai. Pagrindinė necheminė apsauga – laikytis sėjomainos, nesėti žirnių šalia dobilienų, o sėti anksti ir optimaliu tankiu.

Labiausiai paplitusios žirnių ligos: šaknų puviniai, askochitozė ir miltligės. Kol ūkininkai sėjomainoje augina palyginti nedaug ankštinių augalų, nei ligos, nei kenkėjai gausiai neišplinta.

Viena pavojingiausių ligų – šaknų puvinai. Šią ligą sukelia grybai, plintantys su sėkla ir gyvenantys dirvoje. Jei dirva nesupuolanti, laidi orui, tinkamai pasėtos sveikos sėklos – augalai tvirti, tai ir puvinys pažeidžia tik pavienius augalus. Sėjomaina ypač svarbi puvinių prevencijos priemonė, nes šaknų puvinių patogenų pradai išlieka gyvybingi dirvožemyje daugelį metų.

Derliaus potencialo išsaugojimas

Žirnių vidutinis sėklų derlingumo potencialas svyruoja nuo 2,5 iki 5,5 t/ha, o jų sukaupiamo biologinio azoto kiekis – 50–90 kg/ha, baltymų 17–24 procentai. Žirnių produktyvumas labai priklauso nuo kritulių kiekio augimo periodu ir dirvožemio drėgmės atsargų, ypač žirnių žydėjimo, ankščių ir sėklų formavimosi metu. Žirnių šaknų sistema sekli. Drėgmės poreikis jiems užaugti panašus kaip ir varpinių javų. Tačiau žirniai sunkiai pakelia dirvos užliejimą vandeniu. Jau po vienos paros užtvindymo jų derlius labai sumažėja. Auginant labiau suslėgtose dirvose ar supaprastinto žemės dirbimo sąlygomis, žirnių šaknys gali vystytis dar silpniau ir sekliau, mažai panaudoti dirvos drėgmės atsargas ir esant sausroms žirnių pasėliai gali labai nukentėti.

Žydėjimo metu žirniai jautrūs karščių sukeltiems stresams. Dėl jų silpniau formuojasi ankštys, todėl rekomenduojama žirnius sėti anksčiau, kad peržydėtų, kol dar orai vėsesni.

Išvados:

Pasirinkto žirnius sėti lauko dirvožemis turi būti neutralios reakcijos, laidus orui ir vandeniui, humusingas – tai puikios sąlygos augalams augti ir piktžolių plitimo kontrolei vykdyti.
Sėti kiek galima anksčiau, kad išvengtume žirninių vaisėdžių daromos žalos, o žirniai peržydėtų, kol dar orai vėsesni – subrandintų gausesnį derlių.
Sėti sveikas tinkamai pasirinktos veislės žirnių sėklas.

Naudota literatūra

Augalininkystė, sudarė V. Čaikauskas, 1995

Lauko augalų ligos ir kenkėjai, sudarė I. Brazauskienė, R. Semaškienė, 2006 m.

Seminarų ir lauko dienų medžiaga